Aplinkosaugos biurokratijos fenomenas yra palyginti naujas reiškinys, kurį lėmė aštrėjantis žmonių veiklos padarinių ir gamtos konfliktas. Suprantama, šis konfliktas neturi pasiekti kritinės ribos. Todėl ir visuomenės aplinkosauginė veikla yra neišvengiamas dalykas, turintis gamtos ir žmonių santykius sutvarkyti taip, kad pastarųjų veikla nedarytų žalojančio poveikio aplinkai. Deja, tenka konstatuoti, kad teisinis ir administracinis šių santykių reglamentavimas neretai neturi nieko bendro su pagrindiniu tikslu – darniu žmogaus ir gamtinės aplinkos bendravimu.
Kodėl? Atsakymas peršasi savaime. Formalūs dalykai vis daugiau užgožia aplinkosaugos esmę ir prasmę. Kitaip tariant, tiesiog išsigimė, pavirtusi biurokratinių taisyklių rinkiniu. Šioms taisyklėms sergėti valstybė išlaiko ištisą pareigūnų armiją, kuri, kaip tikra kariuomenė turi hierarchinę ir periferinę sistemas. Tik apmaudu, kad šie pareigūnai, užuot ieškoję žmogaus ir gamtos santykių darnos, daro viską, kad tą žmogų įvairiais pertekliniais draudimais ir ūkinės veiklos ribojimais išguiti iš savo tėviškės, sodžiaus ir net namų.
Ryškiausiai ši prieš žmogų nukreipta veikla atsispindi saugomų teritorijų teisiniuose reglamentuose ir praktiniame jų taikyme. Vertėtų prisiminti, kaip šalyje formavosi saugomų teritorijų tinklas. Daugeliu atveju šis procesas rėmėsi tik vieno ar kelių, tegu ir pripažintų kraštotvarkos specialistų nuomone, nebuvo atlikta išsamesnių mokslinių tyrimų dėl šių teritorijų režimo ar ribų nustatymo. Lietuvos žemėlapis dažnai buvo braižomas ir saugomos teritorijos buvo formuojamos taip, kaip naudingiau besiplunksnuojančiam aplinkosaugos biurokratų būriui.
Jokiu būdu neagituoju už beatodairišką gamtinių teritorijų urbanizavimą ar tuo labiau privatizavimą. Tai būtų nepataisoma klaida. Lietuvoje yra daug saugotinų aukštapelkių tik su joms būdinga augalija ir gyvūnija, reto grožio upių slėnių ir kilpų, skardžių, šlaitų, šaltinių, upelių, akmenynų, retų medžių, kertinių miško buveinių, įvairių nykstančių faunos ir floros rūšių, visko ir neišvardinsi. Tačiau kai saugomų teritorijų plotas perkopia 15,3 proc., t. y. daugiau nei šeštadalį šalies teritorijos ploto, neprošal susimąstyti ar neperlenkta lazda.
Tuo labiau, kad esama tokių teritorijų, kur neaišku kas ir kodėl saugoma, net patys tokių teritorijų administratoriai negali paaiškinti vienokio ar kitokio režimo tikslingumo. Esmė, koks nors kraštovaizdžio architektas sumąstė, kad reikia įsteigti regioninį ar nacionalinį parką. Dar kam nors šis sumanymas patiko. Ir įkūrė. Tik šiandien jau niekas negali paaiškinti, kodėl pasirinkta būtent tokia saugomos teritorijos konfigūracija, kodėl neapsiribota, tarkime, 1 500 ha, o prireikė saugotinais paskelbti 15 000 ha.
Beje, kuriant saugomų teritorijų tinklą pamiršta viena „smulkmena“. Tose teritorijose gyvena ir ūkininkauja žmonės, daugybės kaimų gyventojų, kurie nori plėsti ir remontuoti savo sodybas, nori kurtis jaunos šeimos. Pernelyg kategoriškas saugomų teritorijų režimas, įteisintas įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose suvaržo šių žmonių disponavimą savo nuosavybe, o tai tolygu žmogaus teisių pažeidimams. Kokio nors nacionalinio parko gyventojas tiesiog negali jaustis pilnateisiu savo sodybos ar ūkio šeimininku, nes jam galioja begalė perteklinių draudimų ir ribojimų. Šie draudimai ir ribojimai yra įteisinti specialiu Vyriausybės nutarimu, kuris išdėstytas net 45 puslapiuose. Beje, bet kuri vyriausybė Valstybinės Saugomų teritorijų tarnybos iniciatyva, tarpininkaujant Aplinkos ministerijai, gali šiuos draudimus griežtinti, sugalvoti naujus (tarkime, neseniai įteisintos kai kurių saugomų teritorijų buferinės zonos) net nežinant žemių naudotojams ir savininkams. Konstitucinis Teismas daugelį nuosavybės teisių ribojimų yra paskelbęs antikonstituciniais, tačiau aplinkosaugos biurokratams tai nė motais.
Aplinkosaugos biurokratams nė motais ir tai, kad jų veikla neretai duoda priešingą rezultatą. Antai, Žuvinto rezervate saugant gamtos bioįvairovę ir vietos gyventojams visaip varžant jų ūkinę veiklą iškilo grėsmė pačiai bioįvairovei. Todėl dabar rezervato administracija pati ėmėsi žemės ūkio, įsigijo keletą mėsinių galvijų bandų, kad nuganytų nešienaujamas pievas.
Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti daugybę. Apmaudu, tačiau beveik visi jie byloja apie savitiksliu dalyku tampantį saugotinų teritorijų kūrimą. Šios teritorijos vis dažniau steigiamos ir plečiamos tam, kad veiklos ir darbo vietų nepritrūktų aplinkosaugos biurokratai. Todėl ar ne metas permąstyti aplinkosaugos strateginius dalykus ir saugoti tik tai, ką verta saugoti. Aplinkosauginė veikla ir sparčiai gausėjantys šios srities biurokratai neturėtų tapti kaimo gyvenviečių naikintojais ir ten vis dar gyvenančių žmonių prievaizdais.
