Jei jau nusprendėm taip save pristatyti pasauliui, tai žodžius reikia patvirtinti darbais. Po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje daug šalių pristabdė atominių elektrinių programas, o kai kurios išvis nusprendė atsisakyti atominių elektrinių. Kokie bailiai! O Lietuva pareiškė – statysim naują AE. Pinigų tokiam projektui neturim, statybų patirties neturim, realizavimo rinkos tokiam elektros energijos kiekiui neturim. Na ir kas. Užtat esame drąsi šalis. O kiek mums tos ambicijos kainuos? Kai bandom to paklausti valdžios, girdime atsakymą – ne jūsų reikalas, nes tai komercinė paslaptis. Sužinosit, kai bus pasirašytos sutartys ir ką nors pakeisti jau bus vėlu. Nepaisant Konstitucijos nuostatos, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Drąsu? Net labai.
Nesigilinkime į techninius projekto aspektus, pabandykime panagrinėti keletą grynai ekonominių klausimų.
Pirma – kas finansuos naujosios elektrinės statybą? Atrodytų, kvailas klausimas, juk yra strateginis investuotojas, kuris turės 51% akcijų (bent jau toks skaičius minimas viešoje erdvėje), jis įneš atitinkamą dalį, o likusią finansuos projekto partneriai – Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija. Bet ... Vienoje televizijos laidoje žurnalistas paklausė „didžiausio Lietuvos atomininko“ Roko Žilinsko, ar nebus taip, kad statybos bus finansuojamos paskolomis, o jų grąžinimo kaštai bus įskaičiuoti į savikainą. Atsakymas – toks variantas irgi svarstomas. Tad kyla klausimas – jeigu „strateginis investuotojas“ nieko neinvestuoja, o statybos kaštus apmoka vartotojai, už ką jis gauna akcijų paketą? Padovanojam? Pagal įvairius vertinimus, statybos kaina gali siekti nuo 12 iki 20 milijardų litų ar net daugiau, tai 51% akcijų paketo kaina minimum 6 milijardai litų. Gera dovanėlė ...
Antra – kokia bus kilovatvalandės savikaina? Kadangi didžiąją atominių elektrinių gaminamos elektros energijos savikainos dalį sudaro statybos ir uždarymo kaštai, labai svarbu, koks bus numatytas atsipirkimo laikotarpis. Jei jis sutaps su elektrinės eksploatavimo laikotarpiu (50 – 60 metų), tai kilovatvalandės savikaina bus mažesnė nei 10 centų. Jei bus sutarta dėl kelis kartus trumpesnio laikotarpio, tai savikaina gali siekti 30 ir daugiau centų. Pridėkim dar skirstomųjų tinklų antkainį, infliaciją, statybų pabrangimą, perteklinę energiją, kurios neįmanoma parduoti, ir kaina vartotojui artėja prie lito už kilovatvalandę. Kadangi derybos su „strateginiu investuotoju“ įslaptintos, teigti, jog taip ir bus, negalima. Bet negalima atmesti ir galimybės, jog bus kažkas panašaus. Valdžios teiginiai, jog kaina bus skaidri ir kad „energetinė nepriklausomybė“ kainuoja, optimizmo neįkvepia.
Trečia – kokius įsipareigojimus prisiims Lietuva? Ar bus fiksuotas elektros energijos kiekis, kurį Lietuva įsipareigoja nupirkti kasmet? Jei taip, tai kiek metų? Kas užsiims perteklinės energijos eksportu? Jei eksportuoti teks žemomis kainomis, ar Lietuva neprisiims įsipareigojimo padengti nuostolius? Turint karčios patirties su „Mažeikių nafta“, „Leo Lt“ ir kitais projektais, šie klausimai neatrodo retoriniai. Ir jeigu bent dalis šių prielaidų pasitvirtins, nuostoliai gali būti po keletą milijardų litų kasmet. Ir ne vienus ar keletą metų, o keletą dešimtmečių.
Atrodytų, kad viskas labai aišku, reikia laikytis Konstitucijos ir skelbti referendumą. Jeigu sutarties su „strateginiu investuotoju“ sąlygos yra sąžiningos, jis neturėtų prieštarauti. Jeigu atominė elektrinė užtikrins Lietuvai pigią elektros energiją ir dar padidins energetinį saugumą, piliečiai turėtų palaikyti šį projektą. Referendumo paskelbimas techniškai nėra sudėtingas, jį gali inicijuoti Seimas paprasta balsų dauguma.
Tai kodėl drąsioje šalyje trūksta drąsos leisti piliečiams patiems priimti drąsius sprendimus?
Pafantazuokim ir padarykim prielaidą, kad Seimas paskelbia referendumą dėl naujosios atominės elektrinės statybos. Ir turim garantuotą ... nepritarimą. Ne todėl, kad ši elektrinė bloga, ir ne todėl, kad piliečiai jai nepritaria. Pagal dabartinį referendumo įstatymą tam, kad sprendimas būtų priimtas, reikia, kad už jį balsuotų daugiau nei pusė visų rinkimų teisę turinčių piliečių. Žinant, koks yra aktyvumas per rinkimus, aišku, kad šią sąlygą įvykdyti nerealu. Vadinasi, reikėtų skubos tvarka keisti referendumo įstatymą ir švelninti reikalavimus. Logiška būtų priimti nuostatą, kad sprendimas priimamas, jei už jį balsuoja daugiau kaip pusė dalyvaujančiųjų referendume. O švelninti referendumo sąlygų dabartiniams valdantiesiems oi kaip nesinori ...
Bet galim pafantazuoti toliau. Referendumo įstatymas pataisytas, Seimas priima sprendimą jį skelbti, Tauta spendžia, ar nori naujos elektrinės, ar ne. Ir kas tada, jeigu nuspręs, kad nenori? Energetikos strategija (jeigu galima taip pavadinti) paremta atomine energetika, ir jokios alternatyvos nebuvo rimtai svarstomos. Na jau ne, geriau patys vieni už uždarų durų priimsim visus sprendimus, nes Tauta gali neteisingai pasirinkti.
Ir pats bjauriausias variantas – sutarties sąlygose yra tokių nuostatų, kurios žalingos Lietuvos ekonomikai ir Lietuvos žmonėms. Kas tada? Ogi nieko. Ir po sutarties pasirašymo galima išviešinti ne visą informaciją. Yra nuostabus terminas – komercinė paslaptis. Svarbu pradėti statybas, o tada kaip su Valdovų rūmais – taip, blogai, bet procesas jau pajudėjo ir stabdyti yra dar blogiau.
Yra nuostabus posakis – norėjom kaip geriau, gavosi kaip visada. Kiek Lietuvoje buvo stambių projektų, visi gavosi „kaip visada“. Gal jau užtenka. Gal nors kartą padarom ne „kaip geriau“, o normaliai, žmoniškai.
