Griežtas bei reiklus krepšinio treneris Joanas Plaza atskleidė ir savo moteriškąją pusę. Rašydamas knygą „Andželikos paklodės“ Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos vyriausiasis treneris katalonas į gyvenimą pažvelgė moters akimis. J. Plaza atviravo, kad daugiausia visko išmoko 14 metų dirbdamas įvairiose įkalinimo įstaigose.
Gyvenimo pamokos
Jūsų knyga rašyta pirmuoju asmeniu, žvelgta moters akimis. Ko prireikė, kad įsijaustumėte į netipišką rašymo stilių? – savaitraštis „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo J. Plazos.
Puikiai suprantu, kad pavojinga kalbėti moters balsu, kai esi vyras. Mes, vyrai, nesame tokie jautrūs kaip dailiosios lyties atstovės. Bent jau didžioji dauguma vyrų. Iš pradžių knyga buvo rašoma mergaitės akimis, tačiau vėliau viskas pasisuko šiek tiek kitaip.
Mano šeima yra labai gausi. Artimųjų aplinkoje daug moterų. Esu treniravęs merginų komandą. Maža to, net 10 metų dirbau moterų kalėjime. Ten aptarnaujantį personalą sudarė septynios moterys ir aš. Tokia gyvenimiška patirtis taip pat padarė įtaką.
Išmokau išklausyti ir suprasti kitus žmones. Tai labai pravertė gyvenime – ir dirbant kalėjime, ir atsidūrus krepšinio pasaulyje. Greičiausiai knygoje yra tam tikrų klaidų, nes esu vyras, bet stengiausi kuo geriau atskleisti sukurtą vaidmenį ir tikiuosi, kad pavyko tai padaryti.
Ne veltui sakoma, kad kiekvienoje moteryje yra dalis vyro, o kiekviename vyre – dalis moters. Aš taip pat turiu moteriškąją savo pusę.
Minėjote svarbias gyvenimo pamokas. Ko iš jų išmokote?
Supratau, kad reikia kovoti dėl savo svajonių. Tai galioja bet kokioje situacijoje. Noriu, kad krepšininkai ir treneriai, su kuriais dirbu, taip pat kovotų už tai, kas jiems svarbiausia.
Skaitytojas mano knygoje turėtų įžvelgti savo gyvenimo veidrodį. Jis turėtų atsakyti į klausimą, ar tikrai gyvena taip, kaip svajojo ir troško? Ar nesuklydo? O gal, jei kas nors yra ne taip, reikėtų keistis?
Man dabar lengva taip kalbėti. Esu krepšinio treneris – mano svajonė išsipildė. Nuo vaikystės svajojau apie tokį darbą. Žinau, kad daugelis žmonių nuleidžia rankas taip ir nepasiekę savo tikslų, todėl noriu pasakyti, kad viskas gali būti kitaip.
Net 14 metų dirbau įvairiuose kalėjimuose, bet niekada nepamiršau savo tikslo – tapti krepšinio treneriu. Teko plušėti ir padangų parduotuvėje, tačiau visada žinojau, kad kada nors vis tiek būsiu artimai susijęs su krepšiniu. Man patinka, kai žmonės, su kuriais gyvenu ir dirbu, kovoja už tai, kas jiems svarbu.
Manau, kad visi turime galimybių pasiekti užsibrėžtus tikslus, tiesiog kartais pritrūksta ryžto. Ir visiškai nesvarbu – esame turtingi ar vargšai. Svarbiausia atrasti savyje jėgų ir siekti savo pašaukimo.
Turiu draugą architektą, kuris neranda darbo Ispanijoje. Jis gali nuleisti rankas ir eiti dirbti padavėju. Tačiau tikiuosi, kad bičiulis atkakliai sieks tikslo ir persikels, tarkime, į Honkongą dirbti pagal specialybę. Manau, kad jis būtų daug laimingesnis dirbdamas mielą darbą kitoje šalyje, o ne tokį, kurį reikėtų dirbti vien todėl, kad susiklostė tokia situacija.
Būdas atsikratyti rūpesčių
Dauguma krepšinio trenerių rašo knygas apie krepšinį. Kodėl nusprendėte eiti sunkesniu keliu?
Grožinė literatūra man padeda pabėgti nuo rūpesčių, atsidurti visiškai kitame pasaulyje. Kita vertus, manau, kad krepšinio komandos gyvenimas neturi išeiti į viešumą. Per septynis mėnesius, kiek gyvenu Lietuvoje, patyriau daugybę įspūdžių, kurie kada nors galėtų atsidurti naujoje knygoje.
Kokie prisiminimai liko iš darbo kalėjimuose?
Manau, daugelis supranta, jog darbas kalėjime dag malonumo neteikia. Kartais esi priverstas dirbti tokį darbą, nes turi padėti išlaikyti šeimą. Vis dėlto dirbant kalėjime įgyjama daug patirties. Asmeniškai man ta patirtis leido lengviau išspręsti daug gyvenimiškų problemų.
Supratau, kad pralaimėjus trejas varžybas Madride, Badalonoje, Sevilijoje ar kur nors kitur tie pralaimėjimai nėra tokie tragiški kaip problemos, su kuriomis susiduriama kalėjimuose.
Dirbdamas treneriu visą save atiduodu 100 procentų. Man tai būna gyvybės arba mirties klausimas.
Įsivaizduokite, kai prieš tave stovi aukštas, daugiau nei dviejų metrų stiprus žaidėjas, o tu esi visiškai mažas ir negražus... Vienintelė tavo jėga ir pagrindinis ginklas yra žodis. Juk negali su tokiu varžytis, boksuotis.
Tačiau kai esi matęs, kaip prie tavo akių kalėjime šaudosi, pradedi suprasti, jog ne viskas yra taip baisu, kaip iš tikrųjų gali atrodyti.
Kokį didžiausią skirtumą įžvelgiate tarp ispanų ir lietuvių?
Norite pridaryti man problemų? (Juokiasi.) Lietuviai pagarbūs, net per daug. Kartais atrodo, kad jie paklūsta taip ir nepasakę savo nuomonės. Per didelis nuolankumas nėra gerai.
Ispanijoje mes kartais net per daug skundžiamės įvairiais dalykais, o čia niekas dėl nieko nesiskundžia. Tikiu, kad per artimiausius 10 metų lietuviai pažengs į priekį net labiau už ispanus.
TIK FAKTAI
J. Plaza gimė 1963 metų gruodžio 26 dieną Barselonoje. Krepšinio trenerio karjerą katalonas pradėjo 1995 metais, treniruodamas Ispanijos II lygos komandą. 17 metų Ispanijoje treneriu dirbusiam J. Plazai – Kauno „Žalgiris“ ir Lietuva yra pirmas darbas užsienyje.
