„Vakarų ekspresą“ pervažiavo rusų propagandos volas, Julius Veselka liudija, kad „Rusijos reikia labiau bijoti nei Al Qaeda“, o Vytautas Landsbergis beda pirštu į Rusiją teigdamas, kad mūsų politinė nepriklausomybė – formali.
Remigijus Adomaitis apibendrina: „po dvidešimties metų nepriklausomybės nėra laisvos Lietuvos“.
Daugelį šių minčių įkvėpė rusų žurnalistai, parengę reportažą apie Lietuvą laidai „Post Scriptum“. Kas nematėte reportažo, tarkime, Lietuva nebuvo pavaizduota kaip investicijoms patraukli vieta.
Todėl negaliu kritikuoti natūralios šių visuomenininkų reakcijos. Bet turiu teisę svarstyti jų viešus pasisakymus: laiko išnagrinėti reportažo autorių argumentus ir parengti jiems atsikirtimus tikrai buvo.
Tačiau argumentų nesulaukiau: tik ašaros nuriedėjo, kokie mes dar nelaisvi ir kokie mus supa pavojai.
Rezonansinė laida neverta argumentų ar argumentų tiesiog nėra?
Štai „Post Scriptum“ kolektyvas teigia, kad Lietuva – skurstanti ir su miglotomis ekonominėmis perspektyvomis. Tiesa bado akis, bet per visą nepriklausomybės laikotarpį mūsų ekonomika nebuvo stipri. Rinkose, su retomis išimtimis, mes vis dar atrodome liūdnai, verslo mikroklimatas yra tiek apgailėtinas, kad Vyriausybė turi nusipirkti rimtos verslo struktūros atėjimą į šalį.
Rusijos žurnalistai su ironija atsiliepia apie Lietuvos poziciją dėl homoseksualų eitynių ir pergalės prieš hitlerinę Vokietiją dienos minėjimo. Sutikite – kažkiek ironijos nusipelnome: per dvidešimt metų nesugebėjome išsiaiškinti savo pozicijos dėl žydų genocido Lietuvoje. Vis dar dangstomės mitais ir žongliruojame sprendimais dėl žydų turto restitucijos. Šiuo atžvilgiu esame istorijos peripetijose pasiklydusi tauta, maitinama legendomis.
Viena tokių legendų yra apie iš senovės kylančią lietuvių toleranciją. Deja, esame pagarsėję ne tik diskriminuojančiu požiūriu į seksualines mažumas, bet ir vis dažniau prasiveržiančiomis rasistinėmis nuotaikomis. Tad ar tinkami argumentai yra mūsų visuomenininkų ašaros?
Sako, Maskva ašaromis netiki. Gal laikas paklausti, kodėl tikime mes?
Kodėl, vietoje dejonių, mums nepasistengus, kad kitais metais, prieš Kovo 11-tąją, atvykę „propagandistai“ išvyktų tik su įžūlaus melo kompiliacija? Ar dvidešimt metų nėra pakankamas laikas suprasti, kaip svarbu yra kurti tokią Lietuvą, kokios norime mes, o ne meluoti sau, kad Lietuva nėra tokia, kokią ją mato kiti?
Julius Naščenkovas
www.suliko.lt
