„Nieko blogo negirdžiu, nieko blogo nematau, nieko blogo nesakau“. Labai patogi pozicija: esi išganytas nuo posakio „daug žinosi – greit pasensi“ prakeiksmo.
Bet už šį komfortą reikia brangiai sumokėti: apsisaugojęs nuo informacijos gali pasiklysti kažkur tarp pigios propagandos ir melo.
Tada ir gimsta tekstai apie „tvarkingai išsirikiavusią kelių šimtų žmonių koloną, kurių rankos tvirtai spaudžia vėjyje plevėsuojančias vėliavas“. Nuo patoso apsalusi įsivaizduoji, kad „žodis „Lietuva“, atrodo, veržėsi iš jaunuolių širdies gelmių kaip nepaprastos meilės Tėvynei išraiška“.
Tačiau aš suprantu norą purve nutiesti raudoną kilimą po keliais šimtais kerziniais batais apautų kojų: visi turime savus fetišus. Netgi galiu susilaikyti nuo kritikos „patriotų“, adresu: nesu kvalifikuotas patiekti diagnozę, kodėl basose galvose meilė tėvynei reikalauja smurto ir neapykantos.
Bet negaliu ignoruoti šitų eitynių aliuzijos į Sąjūdį. Komfortabilaus nežinojimo ribas peržengia pretenzija, kad užaugo nauja karta – „jauni žmonės, augę nuolatinėje kovoje prieš į juos auklėjančius vyresniuosius įsiskverbusią sovietmečio dvasią“. Reikia apskritai nieko negirdėti, nieko nematyti ir nieko nesakyti, kad nesuprastum, kaip skanduotė „Lietuva – lietuviams!“, lydėjusi visą eiseną, iškreipė Sąjūdžio idealus.
Autorė piktinasi: „šiais metais Sąjūdžio dvasios fobija tiek įsikerojo kai kurių tautiečių širdyse, kad patriotai buvo išstumti iš pagrindinės miesto gatvės“. Kaip primityvu: ritualizuoti jėgą ir tikėti, kad garsiai šaukdamas labiau tėvynę mylėsi. Verčiau būtų paėmę keliasdešimt šiukšlių maišų ir išvalę Sereikiškių parką. Deja, basai galvai vienintelis atsakymas į visuomenės desolidarizaciją yra smurtas. O kad šį atsakymą propaguoja objektyvumo atsisakę žurnalistai ir atsiminimuose pasiklydę politikai, nenustebk: kuriama basagalvių Lietuva.
Julius Naščenkovas
www.suliko.lt
