Jonas Mekas, amerikietiškojo avangardinio kino tėvas, kalba apie realybės įrašymą.
Pirmasis J. Meko prisiminimas apie realybės įrašinėjimą yra susijęs su cenzūra.
„Aptiksliai dvi ar trys dienos po to, kai nusipirkau fotoaparatą, į šalį įžygiavo sovietų armija. Aš buvau ūkininko sūnus. Nuėjau prie dulkančio kelio, kur žygiavo armija, ir tikėjausi padaryti savo pirmąją nuotrauką. Staiga prie manęs prišoko pareigūnas, leitenantas, pagriebė fotoaparatą, išplėšė juostą ir, numetęs ją ant žemės, sutrypė. Toks buvo mano pirojo kadro likimas. Tai simbolizuoja mano laikmetį“, - pasakoja menininkas.
Iš po beretės matyti lietuvio šypsena. Esame Serpentine galerijoje Londone, kur yra viena iš trijų parodų, skirtų pagerbti jo darbamd ir paminėti menininko 90 metį. Pompidou centro sezonas, dedikuotas jo darbuams, prasidejo lapkričio 30, Britų filmų instituto – gruodžio 6 dieną.
Galbūt būtent to pirmojo kadro sunaikinimas nulėmė, kad J. Mekas tiesiog patologiškai atsidavė jį supančios tikrovės įrašymui. Žinoma, prie to prisidėjo ir gyvenimo pokyčiai, kuomet iš karo krečiamos Europos menininkas persikėlė į New York'ą, kur klestėjo saviraiška.
J. Meko garsiausias filmas (iš daugiau nei 30-ies) – „Tautos gimimas“ (angl. „Birth of a Nation“) (1997) – apima net keturis dešimtmečius ir leidžia mums tiesiog pajusti 160 viešumoje mažai matomų menininkų judėjimo atstovų gyvenimus. Parodoje šio filmo vaizdai rodomi net per keturis monitorius – toks pristatymas labai tinka ir atitinka J. Meko fragmentišką stilių, aštrų kirpimą, fokusavimo eksperimentus, šuolius laike ir erdvėje.
