Ar esame savo valstybės šeimininkai? Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Sunku ne tik mums, bet ir daugeliui demokratiškomis besiskelbiančių valstybių.
Šeimininkas – kaip tėvas
Pavyzdžiui, tikriausiai primityviai suprantu šeimininko teises ir pareigas – kaimietiškai. Šeimininkas yra dažniausiai tėvas, kuris pirmas keldamasis ir paskutinis guldamasis sužiūrėdavo galvijus ir žmones. Priklausomai nuo oro, iš ryto paskirstydavo darbus ir pats dirbdavo. Prie stalo raikydavo duoną ar bardavo besiriejančius vaikus. Visą laiką būdavo užimtas.
Tikro šeimininko Lietuvoje nėra ir negali būti. Galvojame tik apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją, opoziciją ir poziciją. Bandome įteigti, kad partijos ir yra šeimininkas, kad jos girdi, mato, organizuoja ir vadovauja. Vis dėlto šiandien Lietuvoje jau nėra kiek reikšmingesnės grupuotės ar sambūrio, kuris tvirtintų, įrodinėtų, teigtų, pats būtų įsitikinęs, kad šalyje viskas gerai, jog esame aprūpinti ir apsirūpinę politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir žmogiškomis vertybėmis.
Kovos dėl likučių
Jei ir buvo kas nors ta kryptimi veikiama ar ketinama veikti, tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi krizė, kurioje žmogiškumas, padorumas ir teisingumas blaškosi kaip benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalių.
Tiesą sakant, šiandien ant prekystalio jau mažai kas liko, bet tuo aršesnės kovos dėl likučių. Kad ir kaip būtų gaila ir graudu, šioje kovoje dalyvauja ir kultūra – menais, švietimu ir kitomis formomis.
Ypač akivaizdu pažiūrėjus į stalą, ant kurio raikomas valstybės biudžetas. Ir jau iki pačių pašaknų skaudu ir gėda, kai žiniasklaida ar prokuratūra praneša apie kultūros funkcionierių ir tvarkytojų didesnę ar mažesnę saują, sugriebtą į savo kišenę. Sakome – yra auditas, kontrolė, galiausiai teismas. Keista, piliečiai nebijo teismo, teismas nebijo piliečių. Tereikia tiktai „kultūros“: „kultūringai“ pakišti ir „kultūringai“ tyliai, be pykčio paimti. Taigi kultūros reikia, ponai. Kultūros reikia, kai skaitai spaudoje, kad pastaraisiais metais emigrantai pervedė į Lietuvą savo artimiesiems 2–3 milijardus. Be triukšmo susimąstai: gal gerai, kad yra emigrantų.
Valdžia „suveržė“ kitus
Nereikia gąsdinti paties savęs. Yra dar menininkai, kurie užsienio šalyse pašoka, pagroja, knygelę vieną kitą išleidžia. Gauna honorarą – še jiems 21 proc. pridėtinės vertės mokesčių. Gal valdžia tarėsi su mumis? Ne. Mūsų valdžia nesitaria.
Kodėl nutilo garsusis šūkis „Visi susiveržkime diržus!“ Pensininkai susiveržė. Tiksliau sakant, juo suveržė. Valstybės tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti. Esame pastebėję, kad diržą susiveržti labai sunku, nes reikia įtraukti pilvą. Reikia kultūros, ponai. Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko jis nemoka. Be to, jis užimtas valdžia. Jis yra šeimininkas. O kas esu aš? Nežinau, kaip jums, o man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Deja, taip yra visame pasaulyje.
Justinas Marcinkevičius
Iš kalbos, pasakytos 2010 metų lapkričio 23 dieną.
