„Aš jau žinau, kur brendu. Jei būtų baisu – nebūčiau grįžęs“, – sakė Jonas Kazlauskas, po 11 metų pertraukos vėl perėmęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vairą. Patyręs krepšinio strategas – ne vienintelis šalies sporto specialistas, ryžęsis dar kartą įbristi į tą pačią upę.
Trofėjai ir patirtis
J. Kazlauskas į rinktinę grįžo po darbo su Kinijos ir Graikijos nacionalinėmis ekipomis ir aukščiausio lygio Europos klubuose – Pirėjo „Olympiacos“ ir Maskvos CSKA.
Prie 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiadoje su Lietuvos krepšininkais iškovotos bronzos J. Kazlauskas savo sportinių trofėjų kolekciją papildė 2005 m. Azijos čempiono ir 2006 m. Azijos žaidynių čempiono titulais, 2006 m. Graikijos pirmenybių sidabru, 2009 m. Europos čempionato bronza, galiausiai – Rusijos ir VTB Vieningosios krepšinio lygos auksu, Eurolygos sidabru.
J. Kazlausko kolegos – buvęs ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Benjaminas Zelkevičius, rankinio autoritetas Antanas Skarbalius ir reprezentacinės šalies moterų dviračių ekipos vadovas Valerijus Konovalovas – tvirtina: grįžti ten, kur jau esi buvęs ir pakelti kardą pasitinkant naujus iššūkius – ne eilinis gyvenimo siųstas išbandymas, o pripažinimas, kurio nusipelno ne kiekvienas sporto profesionalas.
Galimybė naujam žingsniui
B. Zelkevičius į tą pačią upę buvo įbridęs tris kartus – legendinis šalies futbolo specialistas per savo karjerą Lietuvos rinktinę treniravo 1990–1991, 1995–1997 ir 2001–2003 m.
„Palaikau Joną Kazlauską ir Arvydą Sabonį. Mano nuomone, Arvydas labai teisingai padarė prie krepšinio rinktinės vairo sugrąžinęs labiausiai patyrusį Lietuvos krepšinio trenerį. Jonas – aukščiausio lygio specialistas. Nors esu futbolo žmogus, krepšiniu taip pat domiuosi, tad šios sporto šakos problemos man irgi labai svarbios. Tikiu, kad J. Kazlauskas gali įkvėpti naują krepšininkų kartą“, – sakė B. Zelkevičius.
Futbolo treneris pagyrė J. Kazlauską, kad jis įsiklausė į A. Sabonio žodžius ir sutiko padėti rinktinei.
„Mano nuomone, kalbėti apie tokius dalykus, kaip iš principo nebristi į tuos pačius vandenis, yra bergždžias reikalas. Jei specialistas daug metų kantriai, gerai dirba savo darbą, puikiai išmano šiuolaikines sporto tendencijas, nieko blogo, jei jis prie komandos vairo anksčiau ar vėliau sugrįžta. Jonas savo vertę įrodė laimėjęs Eurolygą su Kauno „Žalgiriu“ ir vadovaudamas Graikijos bei Kinijos rinktinėms. Tik per atsitiktinumą Maskvos CSKA pralaimėjo Eurolygos finale ir treneriui teko palikti Maskvą. Visos šios aplinkybės lėmė, kad dabar mūsų krepšiniui atsirado puiki galimybė žengti naują žingsnį“, – kalbėjo B. Zelkevičius.
Vadovauti rinktinei – prestižas
Pastaraisiais metais jaunuosius futbolininkus treniruojantis B. Zelkevičius nenorėjo prisiminti 1997-ųjų, kai buvo priverstas atsisveikinti su nacionaline rinktine.
„Galiu pasakyti tik tiek, kad parašiau pareiškimą ir išėjau. Pasitraukiau tikrai ne dėl komandos ar rezultatų. Buvo kitų aplinkybių, tačiau per daug į jas nenorėčiau gilintis“, – neatviravo pašnekovas.
Prisiminęs 2001-ųjų vasarį, kai perėmė Lietuvos vienuolikės vairą iš dabar jau nekaip pagarsėjusio šalies futbolo federacijos prezidento Juliaus Kvedaro, B. Zelkevičius teigė, kad tąkart pernelyg nedvejojo.
„Vadovauti rinktinei – kiekvieno trenerio prestižo reikalas. O jei žaidėjai, su kuriais tenka dirbti, gali pasiekti neblogų rezultatų tarptautinėje arenoje, išvis puiku. Treniruodamas komandą visada laikiausi nuostatos, kad šalies rinktinėje turi žaisti geriausieji. Labai džiaugiuosi, kad ir J. Kazlauskas teigia, jog mūsų krepšinio rinktinei atstovaus tik pajėgiausi žaidėjai. Svarbu, kad komanda laimėtų, o kas ir kaip žais, niekam nerūpi“, – įsitikinęs B. Zelkevičius.
Treneris pažymėjo ir dar vieną po pertraukos į buvusias pareigas grįžtančio trenerio privalumą.
„Manau, kad tokiais atvejais specialistas į darbą kimba su dar didesniu noru ir užsidegimu. Jis jau žino, ko tikėtis. Man imponuoja, kad J. Kazlauskas nesikrato atsakomybės ir teigia, jog stengsis kovoti dėl aukščiausių vietų dar iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Pas mus yra nemažai įvairių sporto šakų trenerių, kurie daug kalba apie komandų atjauninimą, kartų kartas, tačiau, mano nuomone, tai išankstinis apsidraudimas. Europos ar pasaulio čempionatai – varžybos, kuriose ne vieta eksperimentuoti“, – sakė B. Zelkevičius.
Pasipriešino griovėjams
Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius A. Skarbalius šalies vyrų rankinio rinktinę treniravo 1981–1994 ir 2003–2006 m.
„Antrą kartą grįžti į nacionalinę komandą paskatino trumparegiška tuomečių mūsų rankinio federacijos vadovų politika, griovusi šią sporto šaką. Jie pasirinko žalingą taktiką – kad rinktinė abejas rungtynes su varžovais žaistų jų aikštėje. Kokia sėkmės tikimybė tokiais atvejais? Pagarba savo sirgaliams? Pasakiau sau: padarysiu viską, kad oficialias tarptautines rungtynes žaistume ir namuose, ir svečiuose. Pavyko. Iki šiol prisimenu lygiąsias Vilniuje su pasaulio čempionais ispanais ir pergalę Kauno sporto halėje kovojant su graikais – arenos buvo sausakimšos“, – kalbėjo šiuo metu Kauno „ACME-Žalgirio“ rankininkes treniruojantis A. Skarbalius.
Profesoriaus nuomone, J. Kazlausko sugrįžimas – sveikintinas.
„Neabejoju, kad šis specialistas yra sukaupęs naujų idėjų, jo autoritetas po sėkmingo darbo Kinijoje, Graikijoje ir Rusijoje gerokai ūgtelėjo, todėl didesnės galimybės atsivers ir žaidėjams, kuriuos jis treniruos“, – svarstė A. Skarbalius.
„Nesureikšminu posakio apie grėblį, ant kurio galima užlipti antrą kartą. Jeigu žmogus savikritiškai išnagrinėja savo klaidas, jis jų ateityje nekartoja“, – kalbėjo rankinio specialistas.
Pasitikėjimas įpareigoja
V. Konovalovas, Lietuvos moterų plento dviračių rinktinei vadovavęs beveik tris dešimtmečius, 2010-aisiais buvo užleidęs vietą Gediminui Kastanauskui, bet šiemet vėl grįžo eiti vyriausiojo trenerio pareigų.
Prieš Londono olimpiadą į dopingo skandalą įklimpo G. Kastanausko auklėtinė Rasa Leleivytė, o Lietuva neteko vietos žaidynių moterų dviračių varžybose.
Edita Pučinskaitė, Diana Žiliūtė, Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės ir kitos V. Konovalovo auklėtinės ne vienus metus džiugino svariais pasiekimais tarptautinėse arenose.
Treneris teigė, kad pasiūlymas vėl vadovauti šalies dviratininkėms jam nebuvo netikėtas. „Žinojau, kad kreipsis į mane. Kai padėtis ir rezultatai katastrofiški, reikia ieškoti išeičių“, – sakė V. Konovalovas.
Strategas prisiminė ir savo pasitraukimą iš pareigų. „Mane kritikavo už rezultatus Pekino olimpinėse žaidynėse. Galbūt kažkas laukė medalių, o mes užėmėme 9–11 vietas. Niekada nesilaikiau įsikibęs trenerio kėdės, tad išėjau aukštai pakelta galva“, – tvirtino panevėžietis.
V. Konovalovas yra įsitikinęs, kad vėl sugrįžti prie rinktinės vairo – nieko blogo, nes už principines išankstines nuostatas daug svarbiau yra pasitikėjimas specialistu.
„Treneris turi įkvėpti sportininkes, sukurti komandoje gerą mikroklimatą. Pastaruoju metu nebuvo vienijančios jėgos, trūko teigiamų emocijų. Pasistengsiu padėtį ištaisyti“, – kalbėjo V. Konovalovas.
Marius Bagdonas, Romas Poderys
