Garsus treneris Jonas Kazlauskas mano, kad dabartiniam Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentui Vladui Garastui atėjo laikas ištesėti pažadą trauktis iš posto. Savo ateitį su Lietuva siejantis J.Kazlauskas prisipažino, kad galvoja ir apie LKF prezidento postą.
Vakar „Respublikos“ publikuotame interviu J.Kazlauskas atsakė į LKF prezidento V.Garasto kritiką ir pareiškė, kad už savo žodžius solidžias pareigas užimantis šalies krepšinio patriarchas turėtų atsakyti.
Šiandien spausdiname antrąją J.Kazlausko interviu dalį, kurioje strategas pasakojo apie darbą Kinijos rinktinėje, įvertino kitų šalių galimybes nugalėti Pekine ir prasitarė, kad rimtai svarstys galimybę siekti LKF prezidento posto.
- Galbūt grįšite dirbti į Lietuvą? - „Respublika“ paklausė J.Kazlausko.
- Linkiu Lietuvos rinktinei ir visiems treneriams, kurie joje dirbs, visokeriopos sėkmės. Vieną kartą iš rinktinės jau atsistatydinau. Tai ne čiuožykla, kurioje būtų galima slidinėti pirmyn atgal.
V.Garastas pabrėžė, kad jeigu Lietuvos rinktinė Pekine medalių neiškovos, jis paliks federacijos prezidento postą. V.Garastas taip sakė, o žmonės žodžio turi laikytis. Prezidentai taip pat.
Savo ateitį norėčiau sieti su Lietuvos krepšinio federacijos prezidento postu, nes, anot V.Garasto, esu labai įtakingas. Galiu teisėjams pasakyti, kad jie švilptų baudas. Lietuvos rinktinė neturėtų jokių problemų. Labai gerai pagalvosiu, ar man neatėjo laikas taikytis į šią kėdę.
- Tačiau vadovaujant V.Garastui krepšinis nusmukdytas nebuvo.
- Lietuvos krepšinio stiprybė yra nuostabi krepšinio mokyklų sistema.
Visi treneriai stengiasi, nepaisant to, kad kai kurie galbūt ir neuždirba tiek, kiek yra verti. Pasižiūrėkite, kas nutiko su serbais, kai jie pradėjo kartų kaitą. Ten grįžta ir vienas geriausias treneris, ir kitas, bet serbų tarp geriausių komandų kaip nėra, taip nėra. Viena daugiausia NBA žaidėjų turinti Europos šalis negali suburti komandos, kuri galėtų konkuruoti Europoje.
Po 1996 m. mūsų rinktinę paliko geriausi žaidėjai Europoje, buvo labai sunku, bet dirbo mokyklos, treneriai, rinktinė, ir dabar turime rezultatus. Iš šalies sulaukdavome tik kritikos visų atžvilgiu. Todėl dabar visus rezultatus priimti tik sau nebūtų gražu.
- Lietuvoje, kalbant apie rinktinės pasirodymą, yra juntamas nedidelis nusivylimas dėl neiškovotų medalių, nors visi supranta, kad pasiektas rezultatas labai geras.
- Lietuviai šiame čempionate sužaidė labai daug gražių rungtynių, tačiau pabaigoje kažkas nepavyko. Vyrai dirbo gerai, treneriai taip pat. Mano akimis žiūrint, viskas buvo gerai, tačiau nereikia ieškoti kaltų ir užsimerkti dėl savo problemų. Jų yra visuomet, tačiau tam reikalinga analizė.
Visi labai tikėjosi, kad lietuviai įveiks Argentiną be Emanuelio Ginobili. Buvo galimybė įveikti Ispaniją be Jose Manuelio Calderono. Tačiau į viską reikia žiūrėti per savo prizmę. 2001 m. aš taip ir dariau, o už savo padarytas klaidas atsistatydinau, nors galėjau dejuoti, kad į rinktinę neatvyko kai kurie žaidėjai, kad pasikeitė pusė komandos, buvo daug traumuotų krepšininkų ir pan. Tačiau aš ne dejavau, o išėjau. Nesakau, kad treneriai privalo dažnai keistis. Anaiptol. Tačiau nereikia savo bėdų suversti ant ko nors kito.
- Tačiau galimybė iškovoti medalius buvo.
- Ji visuomet yra, nes Lietuva - labai stipri komanda. Bet atsiminkime, kad kitos komandos taip pat labai stiprios ir niekuo neprastesnės. Galbūt pradėjome manyti, kad varžovams negalės padėti vienas ar kitas žaidėjas ir komanda psichologiškai nusiramino, o paskui nusivylė. Mače su ispanais tikrai turėjome galimybę, nes jie gerai sužaidė tik pirmas rungtynes su graikais ir finalą su amerikiečiais. Tačiau tai labai galinga komanda, kuri kiekvieną kartą gali pridėti dar daugiau jėgos.
- Finalą ispanai sužaidė kone idealiai. Ar jie turėjo galimybę nugalėti JAV rinktinę, kuri į Pekiną atvyko susigrąžinti prarastos šlovės?
- Šiose olimpinėse žaidynėse buvo daug kas padaryta taip, kad amerikiečiai jas laimėtų. Pirmą kartą rungtynių tvarkaraštis buvo parengtas ne šeimininkų naudai. Australijoje šią persvarą turėjo australai, Graikijoje - graikai, o Kinijoje - JAV rinktinė. Ji nuolat žaisdavo paskutines rungtynes. Pro pirštus buvo žiūrima į daugelį dalykų.
Ispanai išleido klipus su amerikiečių klaidomis - kaip jie bėga, kaip nešasi kamuolį ir paskui pelno taškų. Beje, tas pats vyko dar neprasidėjus mano spaudos konferencijai, po rungtynių su Lietuva. Pirmi mane atakavo kinų teisėjai, klausdami, kas čia per gynyba prieš Yao Mingą.
Po rungtynių praėjus pusvalandžiui Centrinė Kinijos televizija parodė lietuvių gynybos prieš Yao Mingą epizodus, kuriuos komentavo kinų teisėjai. Nereikia ant J.Kazlausko visko suversti, nes jis tai pakomentavo. Lietuva sužaidė puikiai, tačiau man norėjosi gražesnio mačo. Kinai suprato, kad nugalėti lietuvių jie negalėjo, ir man jiems atsiskaityti nereikėjo. Kinija liko patenkinta mano darbu. Dabar kinų spauda manęs klausia, ką norėčiau matyti prie rinktinės vairo, ir labai palaiko tą kandidatą, kurį paminėjau.
- Spaudoje buvo pasirodę pranešimų, kad po mačo su graikais konfliktavote su Yao Mingu.
- Rungtynėse su vokiečiais, kurios mums buvo gyvenimo arba mirties klausimas, išeikvojome tiek energijos, kad prieš susitikimą su graikais numatėme dvi skirtingas taktikas. Nusprendėme jiems priešintis su Yao Mingu, jeigu graikai nuo pirmųjų minučių nepabėgs į priekį. Jeigu pabėgs - nutarėme, kad Y.Mingo laikyti aikštėje neverta. Graikai atitrūko 20 taškų skirtumu, ir Y.Mingas buvo pasodintas. Po rungtynių viename Kinijos dienraštyje, kuris leidžiamas tik anglų kalba, pasirodė žinutė, kad Y.Mingas buvo nepatenkintas mano sprendimu. Išgirdęs šiuos pranešimus po ketvirtfinalio rungtynių su Lietuva jis pasiprašė kartu dalyvauti spaudos konferencijoje, norėdamas tuos rašinius paneigti. Mano santykiai su Y.Mingu yra labai gražūs. Jis ne vieną kartą pirmas reaguodavo į mano sprendimus kritikuojančią spaudą ir mane užstodavo.
- Ar kinai jus išlydėjo gražiai?
- Per ketverius metus įvykdžiau visus Kinijos krepšinio federacijos iškeltus uždavinius. Su jais išsiskyriau labai gražiai, o jie liko patenkinti ir mano darbu. Labiausiai todėl, kad kinai krepšinyje padarė kokybinį šuolį. Paskutinėmis dienomis jie man surengė tokias palydas, kokių net negalėjau įsivaizduoti.
Nuvykau atsisveikinti su keliais žurnalistais, su kuriais tekdavo bendrauti Kinijoje. Kartu su žmona atvykę į kavinę sutikome jų apie tris keturias dešimtis. Gerai, kad atvažiavau automobiliu - jie prinešė tiek dovanų, kad pats niekaip nebūčiau jų parsinešęs. Buvau labai sujaudintas ir nustebęs. O ką jau kalbėti apie federaciją - ji ir padėkos raštų įteikė, ir kitokį dėmesį parodė. Žmonės moka gražiai pasakyti ačiū, o to nemoka kai kurie mūsų federacijos vadovai.
- Kodėl nusprendėte išvykti?
- Todėl, kad gyventi ten man buvo nelengva. Ilgiau pabuvus Rytų kultūra ima slėgti. Jau nebesu tokio amžiaus, kad galėčiau greitai adaptuotis aplinkoje. Norėjau atlikti darbą iki galo ir kaip galima geriau. Dirbi vienoje vietoje ketverius metus, ir ateina laikas ką nors keisti.
Manau, kad Kinija yra puiki vieta dirbti jaunesniems treneriams.
- Ko išmokote per ketverius metus, praleistus Kinijoje?
- Supratau vieną dalyką. Kiniją pažinti labai sunku, ir kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tu ją pažįsti vis mažiau. Iš pradžių atrodė, kad vienas du, ir viskas bus paprasta. Jeigu manai, kad atvyksi į Kiniją ir greitai ją perprasi, darai pačią didžiausią klaidą. Tai visai kita sistema, visai kita kultūra. Kinai labai gerbia vyresniuosius, o tai atsiliepia ir sporte. Didžiausia problema buvo sugriauti tą kultūrą.
Jaunas žaidėjas komandoje nedrįsdavo per daug pretenduoti tol, kol neišėjo vyresnis, nesvarbu, kad jis yra talentingesnis ir geresnis. O čia ateina žmogus iš šalies ir bando pakeisti ištisus šimtmečius gyvavusias tradicijas. Kinai į mane žiūrėjo labai įtariai. Dvejus metus jie filmavo visas mano treniruotes. Tačiau kai pamatė, kad viskas yra gerai, įgijau labai didelį pasitikėjimą.
- Ar jau esate sulaukęs skambučių iš klubų, kurie norėtų jus matyti?
- Visi klubai jau pradėjo darbą. Skambučių buvau sulaukęs vasarą, tačiau tokių pasiūlymų, kurie mane verstų iškart lėkti ten, nebuvo. Pirmenybę atidaviau poilsiui ir namams. Noriu įvertinti tai, kas vyksta aplinkui. Kaip bus ateityje, kalbėti nenoriu.
Kai atvykau į Kiniją, dirbau du kartus per dieną, gyvenau ne dienomis, bet savaitėmis, nes laisvą turėdavau tik sekmadienį. Kai taip gyveni penkis šešis mėnesius, krūviai yra tikrai dideli. Nori nenori, Kinijos krepšinis dar atsilieka. Yra labai didelis skirtumas tarp Yao Mingo ir kitų žaidėjų. Nėra paprasta pasirinkti žaidėjus į kitas pozicijas. Tačiau Kinija labai didelė, ir jeigu ji sukurs panašią krepšinio sistemą, kokia veikia Europoje, viskas keisis.
Rokas Buračas
