Naujasis Maskvos CSKA treneris Jonas Kazlauskas pirmadienį vakare buvo pristatytas komandai. Klubo interneto svetainei iki 2013 metų vasaros su CSKA sutartį pasirašęs krepšinio specialistas pasakojo apie tai, kaip tapo treneriu, ryšius su NBA, matematikos įtaką krepšiniui ir artimiausius planus.
„Iš pradžių buvau žaidėjas. 1985 metais baigiau karjerą „Statyboje“, su kuria 1979 metais TSRS čempionate laimėjau bronzos medalius. Iš karto pradėjau dirbti krepšinio mokykloje treneriu, – pasakojo J. Kazlauskas. – Vėliau treniravau jaunius, jaunimo komandas, o 1994 metais laimėjau Europos čempionatą su Lietuvos jaunimo rinktine, kurioje žaidė ir Šarūnas Jasikevičius.“
Treneris po šio etapo pasirašė sutartį su „Žalgiriu“. „Vadovybė iš karto pareikalavo užimti prizinę vietą. Dabar tai atrodo akivaizdu, tačiau tuomet nebuvo lengva. Vis dėlto laimėjo šalies čempionatą. Per 6 metus Kaune laimėjome 5 šalies čempionatus. Prisidėjau prie vyrų rinktinės trenerių štabo ir tapau Vlado Garasto asistentu. Atlantos olimpiadoje laimėjome bronzos medalius. Po to tapau vyriausiuoju rinktinės treneriu ir dirbau šešeris metus. Pailsėjau metus ir ėmiausi Vilniaus „Lietuvos ryto“, – prisiminė strategas.
– Iš jaunimo krepšinio iš karto perėjote prie garsiausio krepšinio klubo trenerio darbo?
– Jeigu atmesime asistento darbą rinktinėje... Taip gavosi.
– Ar sunku buvo priimti „Lietuvos ryto“ pasiūlymą po darbo „Žalgiryje“?
– Istorijoje nėra buvę tokio atvejo, kad buvęs Vilniaus komandos žaidėjas treniruotų Kauno ekipą. Grįžęs į „Lietuvos rytą“ vėl buvau namie. Su šia komanda tapome Lietuvos čempionai. Buvo surinkti jauni žaidėjai – 18 metų Robertas Javtokas ir Arvydas Macijauskas, 20 metų Ramūnas Šiškauskas, 21 metų Rimantas Kaukėnas. Gaila, bet tuo metu – kaip ir po 1999 metų triumfo Eurolygoje su „Žalgiriu“ – išsaugoti komandos branduolį buvo neįmanoma dėl finansinių sumetimų.
Vėliau mano karjeroje vėl atsirado darbas su jaunimo rinktine – beveik trys metai ir pergalė Europos čempionate, o vėliau pasukau į Kiniją. Patys sunkiausi metai buvo kai mėginau suderinti darbą Kinijos rinktinėje ir graikų Pirėjo „Olympiacos“ klube. Pirmą sezoną Graikijoje mažai ką galėjau keisti, žaidėjai jau buvo surinkti, bet antrąjį – buvo įdomiau. 2005 metais Eurolygoje ketvirtfinalyje lemiamame mače nusileidome būsimam nugalėtojui Tel Avivo „Maccabi“ – pritrūko vieno metimo. Aišku, šalies čempionate neprilygimo „Panathinaikos“, bet komanda jau buvo gera. Tuo momentu kinai iškėlė griežtą sąlygą – jų laukė Azijos žaidynės, labai svarbios šaliai. Nusprendžiau likti su Kinijos rinktine – norėjosi daylvauti ketvirtose olimpinėse žaidynėse iš eilės. Po to – grįžti į Europą. Ir grįžau – iš pradžių į Graikijos rinktinę, o po to – į CSKA. Tikiuosi čia viskas klosis gerai.
– Atėnų olimpiadoje Kinijos rinktinėje buvote jungiamoji grandis tarp NBA stratego Delo Harriso ir europietiško krepšinio.
– Kinijos krepšinio federacija kreipėsi į NBA. Donas Nelsonas jaunesnysis 6 metus buvo mano asistentu Lietuvos rinktinėje. Palaukiau gerius ryšius su Dalaso klubu. Kinijai „Mavericks“ komanda taip pat buvo žinoma – šis klubas pirmasis pasirašė kontraktą su kinu Wangu Zhizhi. Delas Harrisas ne iš karto galėjo išvaržiuoti iš klubo. O juk Kinijos rinktinė galima sakyti yra klubas. Ruoštis jie pradeda kovo mėnesį, o baigia – spalį. Tai – septyni mėnesiai darbo! Du mėnesius vyksta treniruotės po dukart per dieną, be rungtynių, varžovų rasti būna sunku. Šalies čempionatas trunka tik tris mėnesius, visa kita aukojama rinktinei.
Kartais mūsų žmonės neįvertina Kinijos. Lietuvoje apskritai kitas šalis vertina pagal krepšinio rezultatus. Gali, pavyzdžiui, iš aukšto žiūrėti į Lenkiją, nes lietuviai beveik visuomet laimi tarpusavio rungtynėse. Tai, kad šalis didesnė ir ekonomika labiau išsivysčiusi mažai ką jaudina. Taip ir Kinija. Pamanyk tik, daugiau nei milijardas žmonių ir antra vieta pasaulio ekonomikoje – už tai krepšinį mes galime žaisti geriau...
– Girdėjome, kad jus vadina matematiku...
– Baigiau studijas Vilniaus universiteto matematikos fakultete. Buvau geras studentas, mokiausi be jokios pagalbos. Kai dukros ėjo į mokyklą, padėjau spręsti uždavinius. Apskritai, ruošiausi dirbti pagal specialybę. Kai baigiau krepšininko karjerą, atėjau į sporto mokyklą ir sakau, kad norėčiau dirbti matematikos mokytoju, o papildomai norėčiau treniruoti kokią grupę. Vis dėlto 15 metų žaidžiau krepšinį. Deja, grupės negavau. Nuėjau pas draugus ir sakau: Kas yra? Ten vaikai žaisti nemoka, o man grupės neduoda! Draugai atsako: Gerai, būsi jų direktoriumi. Ir pasirūpino, kad juo tapčiau. Taip kad gyvenime visuomet buvau pirmose pozicijose (šypsosi).
– Matematika dabar praverčia?
– Sprendžia galvosūkius žurnaluose. Jeigu rimtai, sudėjus loginį mąstymą ir profesionalaus žaidėjo patirtį gautųsi ne visai kvailas žmogus.
– Ar daug CSKA rungtynių matėte šį sezoną?
– Lietuvoje galima vien tik Eurolygą matyti. Dar kažką iš VTB Vieningosios lygos. Mačiau 6-7 rungtynes, gerai žinau krepšininkus iš ankstesnių sezonų ir žaidimo rinktinėse, komandą daugiau mažiau pažįstu.
– Ką galite pasakyti apie CSKA komandą? Ar reikės keisti jos sudėtį?
– Praėjusį sezoną CSKA kažkaip „išplaukė“. Iš pradžių sunkiai, vėliau – įsibėgėjo. Sudėtis gera, CSKA – klubas, suteikiantis galimybę laimėti ir žaidėjams, ir treneriui. Nesuprantu, kodėl šio sezono pradžioje žaidimas strigo. Gali būti, kad treneris norėjo geriau suprasti žaidėjus, išmėginti juos savo žaidimo schemose, gali būti, kad pasirengimas buvo nesėkmingas. Nežinau. Kad suprastum, reikia būti komandos viduje. Po Duško Vujoševičiaus išėjimo CSKA tapo atsargus, kad nepadarytų kitos klaidos. Visokių gandų buvo – ir ieško, ir neieško naujo trenerio. Nemanau, kad taibuvo teisinga. Komandai reikia tikrumo. Sunku ir vertinti žaidėjus. Chriapa, Kaunas, Šiška, Holdenas, Smodišas – visi tai serga, tai žaidžia. Visi jie žmonės, prisidėję prie itin sėkmingų pastarųjų kelių metų. Sunku nuspręsti, kuo galima pasikliauti. Dabar sezonas jau perkopė į antrą dalį. Sunku rasti žaidėją, jeigu kas nors traumą gauna.
– Kokie artimiausi planai?
– Pirmiausiai – nematau komandoje savitarpio supratimo nei gynyboje, nei puolant. Atsimenu dar dirbdamas „Olympiacos“ komandoje stebėjomės, kaip CSKA gali visas 40 minučių nuožmiai gintis. Visos kitos komandos prarasdavo koncentraciją, tik ne CSKA. Būdavo net rungtynių, kai prie CSKA krepšio net artyn negalėdavai prasibrauti. Dabar to nematau. Galbūt jau ir žaidėjų amžius lemia, nėra tos jėgos. Reikia tuomet prie individualių veiksmų pridėti komandinę taktiką. Antra – ankstesnis strategas Etore Messina komandos žaidimą padarė universaliu. Neapsiribojo tik žaidimu „du prieš du“. D. Vujoševičius pastarojo veiksmo reikalavo daugiau. Tai reiškė, kad reikia žaisti be „bėgančių“ rusų arba be traumuotų veteranų. Ausko vidurio rasti nepavyko.
– Suvokiate, į kokį rimtą projektą įkėlėte koją?
– O kas mano karjeroje nebuvo rimta? Kinijoje mane stebėjo 1,5 mljr. žmonių, ten krepšinis populiariausia sporto šaka. Į gatvę išeiti negali. Kai atskridau į Kiniją, oro uosto koridoriumi bėgo tikriausiai 25 televizijos operatoriai. Graikijoje tave gali ant rankų nešioti, bet gali ir užmušti. O Lietuvoje...
– Kodėl baigęs darbą Kinijoje nederinote darbo Graikijos rinktinėje ir klube?
–Nebuvo gerų pasiūlymų. Tik kalbos. Nesu jaunas ir tikrai neketinu imtis treniruoti nežinia kokias komandas su nežinia kokiomis galimybėmis.
– Šeimą atsivešite į Maskvą?
–Turiu dvi dukteris, abi ištekėjusios, turi savo vaikų. Žmona... Turime puikų butą Atėnuose, prie jūros. Greitai ten anūkė vyks. Yra butas ir Vilniuje, namas 100 km už miesto, šalia – du ežerai. Persikraustyti čia – sudėtinga. Žinoma, žmona lankys mane.
