Vos nulipus nuo kupranugario smėlis pasišiaušė, o vėjas, rodos, sukilo prieš atėjūnus.Tik geras kilometras į Sacharos gilumą, o vėjas stiprėjo ir smėlis lyg pašėlęs oru keliavo į vieną pusę. Jo buvo pilna visur. Ne tik tolybėse kiek aprėpia akys, bet ir po kojomis, kurios akimirksniu smego gilyn.
Smėliu lyg švelnios pudros sluoksniu pasidengė veidas, rankos ir visa, kas buvo nepaslėpta po apsiaustu. Per dieną jis buvo įkaitęs ir toks smulkus, lyg iš mūsų Baltijos pajūrio jį kas būtų susmulkinęs kavamale ir čia iškratęs. Smėlis tarsi viliojo išsitiesti prieš saulę. Tačiau pabandęs supranti, kad dykumoje sustoti gali nebent minutei. Antraip virsi dykumos inkliuzu. Pati nuolatos judanti Sachara verčia judėti ir kitus. Ji nemėgsta silpnųjų. Čia ne poilsio, bet išlikimo ir išminties vieta.
Civilizacijos netrūksta
Žinoma, civilizacijos išlepintiems turistams, kurių kasdien šimtai aplanko didžiausią pasaulyje dykumą, Sacharoje nereikia galvoti apie išlikimą. Dykuma tėra džiaugsmingas nuotykis. Vienintelis turisto rūpestis – nenukristi nuo kupranugario ir apsaugoti savo fotoaparatus bei filmavimo kameras nuo smėlio. Dar, jei nori, gali stebėtis žmonėmis, kurie dykumos trūkumus jau seniai išmoko paversti privalumais ir iš to uždirbti pragyvenimui.
Jei kas tikisi, kad kelionė į dykumą virs nepamirštamu savęs išbandymu, o kelią per dykumą įveikti bus galima tik kupranugariais, jei kas tikisi, jog mažiausiai dviejų dienų kelionėje teks kęsti svilinantį dienos karštį ir nakties šaltį, jei kas tikisi nakvynės po atviru dangumi kraujui stingstant nuo gyvačių ir skorpionų baimės, teks nusivilti. Dykumoje - geri asfaltuoti keliai, o kur jų nėra, kelią įveikti padeda nauji ir modernūs japoniški visureigiai. Dykumos oazėse pastatyti puikūs viešbučiai, geresni už daugelį, turistų laukiančių kurortiniuose miesteliuose. Bent jau taip yra Tunise – nykštukinėje Afrikos valstybėje, kuriai tenka ir nykštukinė Sacharos dalis.
Augo žolė
Didžiausia pasaulio dykuma Sachara užima beveik ketvirtadalį viso Afrikos žemyno. Ji aprėpia dvylika šalių ir tęsiasi 5600 kilometrų iš rytų į vakarus ir 1700 kilometrų iš šiaurės į pietus. Nors Sachara laikoma smėlio dykuma, kol išvysti paveikslėliuose įprastą žydro dangaus ir aukso geltonumo smėlio kopų begalybę, tenka įveikti ne vieną šimtą kilometrų ir keliauti akmenuotąja, uolėtąja, žvyrėtąja bei druskingąja dykuma.
Teigiama, kad Sacharos dykuma atsirado prieš keturis tūkstančius metų, o prieš dešimt tūkstančių metų ji buvo apaugusi žole bei žemais krūmokšniais. Tačiau vėliau oro temperatūra vasarą labai pakilo, o lyti beveik išvis perstojo.
Per trejetą šimtmečių šio regiono klimatas pakito radikaliai. Mokslininkų nuomone, Sacharos virtimas dykuma buvo bene pats dramatiškiausias klimato virsmas mūsų planetoje, įvykęs per pastaruosius 11 tūkst. metų. Daug senų civilizacijų, klestėjusių Afrikos šiaurėje, sunyko arba buvo priverstos migruoti į kitus kraštus.
Dykuma traukiasi?
Neseniai olandų mokslininkai nustebino savo atradimu, kad į dykumą grįžta gyvenimas. Jų rezultatai yra labai netikėti, nes iki šiol buvo tvirtinama, kad Afrikoje dykumos plečiasi labai sparčiai, o bet kokie bandymai stabdyti šį procesą nepavykdavo. Pasak mokslininkų, iš palydovų padarytų nuotraukų analizė rodo, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje dykumos plėtra sustojo, o vėliau ji pradėjo trauktis. Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui aiškiai matyti, kad į regionus, kurie anksčiau buvo vienas smėlis, grįžta gyvybė. Sacharos traukimasis pirmiausiai buvo pastebėtas Mauritanijoje.
Vaizdai keičiasi
Nepaisant šių mokslininkų išvadų, vienoje europietiškiausių Afrikos valstybių – Tunise – žmonės teigia jaučiantys vis stipresnį dykumos alsavimą. Pasak jų, Sachara kasmet bent keliasdešimt centimetrų sumažina derlingos žemės plotą ir iš pietų traukiasi į šalies šiaurę, kuri žavi ne tik puikiu kraštovaizdžiu, bet ir užaugina trečią pagal dydį pasaulyje alyvuogių derlių.
Nors Tunisas ir mažytė Afrikos valstybė, jos klimato ir kraštovaizdžio kontrastai čia itin ryškūs. Sukoręs 1200 kilometrų pamatysi, kaip ištaigingus Viduržemio jūros pakrančių kurortus pakeis alyvmedžių plantacijos, jas – skurdi stepių ir pusdykumių gamta, susiliejanti su smėlingąja Sachara, o ją - karščiu tvoskiantys Atlaso kalnai. Čia tarp, rodos, nesibaigiančių smėlynų ir kalnų staiga išnyra žaliuojančios oazės.
Lipa į palmes
Oazės – atgaiva smėlio ir sausros išvargintiems pietinės Tuniso dalies gyventojams. Oazė čia ne tik vanduo, oazė – tai gyvenimas. Oazėse pastatyti miesteliai, auga datulių palmių plantacijos. Būtent dykumos oazėse užauga pačios skaniausios ir geriausios datulės Tunise. Tačiau niekas čia nevyksta be žmogaus pagalbos. Tarp palmių nutiesti betoniniai kanalėliai, kuriais nuolatos drėkinama plantacijų žemė. Tačiau netgi to nepakanka, kad ant palmių noktų gintaro skaidrumo datulės. Reikia vyriškos ir moteriškos giminės palmių. Kol vyriškos palmės nebus šalia, moteriškoji neduos vaisių. Iki šiol ši problema yra sprendžiama primityviai – tunisiečiai palmes apdulkina rankomis. Į kiekvieną tenka lipti atskirai.
Televizija – ne naujiena
Pravažiuojant dykumoje įsikūrusius miestelius sunku suvokti, kaip čia gyvena žmonės, kaip jie prausiasi ir ką jie valgo. Tačiau ant dulkėtų šaligatvių susėdę basakojai vietiniai byloja, kad niekur nereikia skubėti, - civilizacija ateis pati. Rodos, visiškai nuo civilizacijos atskirtuose miesteliuose, kur asfaltuotas tik pagrindinis kelias, o gatvelių grindinys - smėlis, ant mažų skurdžių trobelių stogų neretai išvysi palydovinės televizijos antenas.
Gyvena urvuose
Tik Tuniso senbuviai berberai patys bėga nuo civilizacijos. Jie gyvena keistuose būstuose – trogloditų urvuose ir ignoruoja specialiai jiems kaimelyje valdžios pastatytus namelius. Urvuose iki šiol gyvenantys berberai taip siekia išsaugoti savo tapatybę, kultūrą, raštą, papročius ir kalbą.
Vienintelė civilizacija, kurią senieji Tuniso gyventojai prisileidžia artyn savęs, – turistų autobusai. Užsukę nuoširdžiai nusistebėti, kaip šiais laikais žmonės gali gyventi tokiomis sąlygomis, svetimšaliai negaili vietiniams gyventojams pinigų. Stebėtis čia iš tiesų yra kuo. Pradžioje išsikasantys į milžinišką šulinį panašią duobę, jos šonuose berberai išrausia urvus. Kiekvienas urvas – atskiras kambarys. Tokiame permainingame klimate, kai dienos itin karštos, o naktys šaltos, berberų urvuose - nekintanti 20 laipsnių temperatūra.
Berberai – tikrieji šiaurės Afrikos gyventojai, kurie išnyko dėl į šalį atsidanginusių arabų. Tikrųjų berberų Tunise belikę vienas procentas, o arabai sudaro 98 procentus visų tunisiečių.
Kalbina lietuviškai
Netgi dykumoje ar kalnuose arabai randa kur atskleisti savo prigimtinį talentą prekiauti.
Jų prekystaliai su suvenyrais stovi kiekvienoje oazėje ar kalnų miestelyje. Jie sugeba pašnekinti mažiausiai devyniomis kalbomis, o išgirdę lietuvišką šneką iš tolo lietuviškai siūlo savo firminio gėrimo: „Mėtų arbata – tik pusė dinaro“. Jei ne toks saldus, bent jau šis gėrimas lietuviams trumpam primena namus. Tai, matyt, suprato ir tunisiečiai, kurie net savo prekystalį papuošė lietuviška iškaba: “Lietuva - mėtų arbata labai skani“.
Gundo smėlio rožės
Tačiau lietuvius labiau vilioja ne mėtų arbata, o smėlio rožės – iš smėlio ir vandens dėl didelių temperatūrų skirtumo susiformavę nepakartojamų formų kristalai. Jų forma iš tiesų panaši į sulipusius rožės žiedus. Didžiulius tokių kristalų luitus dažniausiai atranda tuomet, kai per dykumą tiesiamas kelias.
Sakoma, kad gražiausios smėlio, vadinamosios dykumos rožės, randamos ten, kur stebimi originaliausi miražai – šalia išdžiūvusio druskos ežero El Džerido. Jo dugnu nutiestas kelias iš smėlėtosios Sacharos veda prie Šebikos ir Tamerzos oazių, kuriose prie sausros įpratusiems vietiniams gyventojams mažyčiai kalnų kriokliai atrodo kaip didžiausias stebuklas. Mums stebuklas atrodė saulės nutviekstame išdžiūvusio ežero dugne staiga suraibuliavęs vanduo. Tačiau tai tik miražas.
Miršta su šeimininku
Miražas gali pasirodyti ir stepėje klaidžiojantis vienišas kupranugaris. Sacharoje nėra laukinių kupranugarių. Visi Tunise augantys vienakupriai jau seniai turi savo šeimininkus.
Jei pamatysi klaidžiojantį vienišą kupranugarį, gali spėti, jog šis sunkiai susirgo. Žmonės čia gyvūnų negydo, bet paleidžia į dykumą, tikėdamiesi, kad, ėsdami tinkamus augalus, išsigydys patys. Neretai paskui ligotą kupranugarį į dykumą ar stepę eina ir žmonės. Sau vaistams jie renka tokias pat žoles, kokias ėda kupranugariai.
Kupranugariai nuo seno laikomi ištikimiausiais gyvūnais Tunise. Dar tada, kai per dykumą keliaudavo karavanai, mirus šeimininkui, atsigulęs šalia jo iš bado mirdavo ir kupranugaris.
Šiandien po dykumą kupranugariais klajojantys žmonės naktį leidžia ne palapinėse, o susirangę kupranugario papilvėje. Įsirangę greta kupranugario žmonės ne tik šiltai pernakvoja, bet ir būna tikri, kad jiems neįgels gyvatė ar skorpionas.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
