Be abejo, dar ir šiandien dauguma valdžios institucijomis ir „tradicinėmis“ lovio partijomis seniai nusivylusių tautiečių su širdyje užspaustu liūdesiu ir nostalgija prisimena tautinio Atgimimo laikus. Buvo toks laikas Lietuvoje, kai apsukrūs partiniai funkcionieriai-konformistai, sėkmingai kopę karjeros laiptais sovietmečio epochoje, vos papūtus permainų vėjams, skubiai patapo „laisvės kovotojais“. Prisidengdami mūsų šviesuomenės, kūrybinės inteligentijos idealistais romantikais, pasitelkę talkon brandų Poeto žodį bei iškalbą, iš šimtatūkstantinių mitingų tribūnų visoms valdžioms įtinkantys chameleonai kvietė trispalvėmis mojuojančius bendrapiliečius kurti laisvą ir nepriklausomą valstybę, tremtyje Sibiro gulaguose politkalinių išmelstą, išgodotą Pažadėtąją Žemę, kurioje nebus vietos privilegijuotai politinio „elito“ kastai, o daugumai piliečių bus iš tiesų gera, džiugu, malonu, oru gyventi. Kviesti tai kvietė, ir Vinco Kudirkos varpais skambino, patriotiškai nusiteikę piliečiai Vingio parke „LIETUVA – LANDSBERGIS“ skandavo, ir AMB į Prezidentus rinko, o kas iš viso to gavosi ir kur mus atvedė?..
Tiesą sakant, niekas niekur mūsų neatvedė ir net nebandė kažkur vesti, tiktai klaidino, metai po metų vis giliau klampino patiklius žmones, nuolankųjį elektoratą, į „prichvatizacijos“, korupcijos, partokratinio protekcionizmo ir privilegijų tvaiku trenkiantį liūną.
Kaip žinia, žuvis pūva nuo galvos. Bet, sakykite, ar kas nors iš padorių, sąžiningų, išsilavinusių, politiškai išprususių žmonių tarpo, neabejingų Lietuvos likimui, šiandien išdrįstų nuoširdžiai tvirtinti, kad mūsų valstybės galva totaliai neišpuvusi, neprasmirdusi?!.. Nebent vis tie patys prie valdžios lovio štai jau du dešimtmečius priskretę bestuburiai partiniai funkcionieriai, be jokios gėdos jausmo iš TV ekranų žvelgiantys į mus kiaulės akimis, drįstantys viešai moralizuoti, patarinėti tautiečiams „neperrašinėti istorijos“, gali didžiuotis pasiektais „laimėjimais“ ir netgi siūlyti Seimo rūmuose dvi prestižines sales pavadinti šios korupcinės oligarchinės 2K sistemos architektų – VL ir AMB vardais!..
Man regis, totaliame mele ir įteisintame - „vsio zakonno“ neteisingume mes kapstysimės dar labai ilgai ir nuobodžiai. Iš šio liūno ištrūkę, išsibarstę po platų margąjį pasaulį tūkstančiai lietuvių, savo ir ne savo valia priversti krimsti emigranto duoną, vargu ar puoselėja viltis artimiausiu metu sugrįžti ten, kur jautėsi nereikalingais, sistemos išspjautais darbo biržos klientais, pasak „krizių premjero“ A.Kubiliaus, valstybės išlaikytiniais.
Galime nors kas savaitę rengti taikius visuomeninių diskusijų forumus, filosofiškai gvildenti klausimų ir opiausių tautos bei valstybės problemų spektrą - „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?“. Tik, deja, niekas nuo tokių abstrakčių intelektualų-politologų kalbų, pašmaikštavimų, filosofinių išvedžiojimų tikrai nepasikeis. O ir pasikeisti negali, pasak filosofo K.Stoškaus, nuo „bedančių kultūrininkų“ kalbų ir nuo jų nostalgiškų atodūsių, beviltiškai svaičiojant apie antrąjį Sąjūdį!..
Jau kuris laikas dirbdamas žurnalistinį darbą, iš arčiau susipažinęs su tariamo politinio „elito“ pamėgtomis viešųjų ryšių akcijomis, jų nuvalkiota frazeologija, skirta liaudžiai mulkinti, ir čia pat, prisidengiant mistine „kolektyvine atsakomybe“, taikomą slaptiems milijardinės vertės korupciniams sandėriams Seime prastumti, įsitikinau, jog neverta net svajoti apie esmines permainas Lietuvoje, jeigu šalyje artimiausiu metu neužgims visiškai nauja, švari pilietinė-politinė jėgą, ne tik pasiryžusi ir deklaruojanti, bet iš tikrųjų pajėgi įvykdyti kilnią, istorinę misiją - perlaužti ydingos, 2K korupcinės sistemos stuburą ir atkurti Konstitucijos veikimą Lietuvoje!..
Pripažinkime, per pastaruosius 20 metų tvirtai suręsta valdžios piramidė, šiandien linkusi tapatinanti save su valstybe, tesugebėjo sukurti Lietuvoje giliai įsišaknijusią 2K korupcinę sistemą, apraizgytą specialiųjų tarnybų bei klaninės teisėsaugos spygliuotomis tvoromis. Tik todėl čia galimi vienas už kitą stambesni ir iki šiol „neišaiškinti“ milijardinės vertės korupciniai nusikaltimai energetikos sektoriuje (amžiaus afera LEO), komercinių bankų sistemoje, EBSW, VEKS milijardinė afera, „Rubikono“ imperija, „Mažeikių naftos“ ir „Draugystės“ viešbučio „prichvatizavimas“...
Nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų itin stambaus masto korupcinių nusikaltimų be galo, be krašto. O kur dar metų metais tirtos ir iki šiol neištirtos tautos didvyrių Juro Abromavičiaus, Vytauto Pociūno žūtys? Antrus metus Lietuvą šiurpinantis Kauno pedofilijos skandalas, byla „žudikė“, kurios „objektyvus“ tyrimas, svarių įkalčių ignoravimas, atmetimas ir vaikų prievartautojų dengimas byloja apie totalų aukštų valdžios pareigūnų ir teisėsaugos sistemos išpuvimą. Jau nekalbant apie žiniasklaidos verslo magnatų „MG Baltic“ „riterių“ psichologinį terorą bei reketą, privedusį dorą verslininką Antaną Gureckį prie savižudybės!..
Nors ir įteisinta, bet neteisėta, antidemokratiška, „partinė-sąrašinė“ rinkimų sistema bene svarbiausias valdžios institucijas – Prezidentūrą, LR Seimą ir Vyriausybę užliejo pilka, amorfiška valdžiažmogių mase, kurioje neliko vietos kiek rimtesnei opozicinei jėgai.
Kitaip sakant, visų be išimties parlamentinių partijų atstovai, kuriems pavyko prasibrauti prie valdžios lovio, šiandieną bemaž sutartinai į vieną dūdą pučia, iki užkimimo postringaudami apie demokratines vertybes, fiktyvius „nacionalinius susitarimus“ bei solidarumą veržiantis diržus, valstybės tariamą „gelbėjimą“ iš ekonominės-finansinės, politinės krizės. Deja, kiek atidžiau žvelgiant ir vertinant ne aptakias, chameleoniškas politikų kalbas, o tai, kas „vardan tos Lietuvos“ iš tikrųjų yra daroma, visai nesunku pastebėti, kad susikompromitavę partiniai funkcionieriai žūt būt siekia išsaugoti vis tą pačią 2K (ekskomunistų-konservatorių) korupcinę-oligarchinę sistemą, praskiestą neoliberalizmo raugu.
Ko gero, galėčiau tik pritarti gerbiamo kolegos Alvydo Medalinsko minčiai: „Šiandien Lietuvoje yra svarbiausia atsisakyti vergo komplekso prieš valdžią, kuriuo susirgo mūsų visuomenė per šiuos beveik dvidešimt Nepriklausomybės metų, kai buvo nuslopinti gaivūs Sąjūdžio permainų vėjai. Norint tokią laisvės būseną pasiekti, reikia visiems suprasti, kas ne taip įvyko mūsų valstybėje dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai Sąjūdžio idealus nuplovė prichvatizacijos banga“, - JEIGU jis neapsiribotų nežinia kur link kreipiamomis, nežinia kam adresuojamomis diskusijomis, forumais, pabrėžtinai vengiant seniai pribrendusios būtinybės – kuo skubiau formuoti naują, galingą politinį darinį, nuosekliai dirbantį ir pasiryžusį mesti rimtą iššūkį 2K korupcinei sistemai Lietuvoje. Tiesiog naivu yra tikėtis, jog oligarchinei pinigo valdžiai gali rūpėti „bedančių kultūrininkų“ kalbos apie tai, kas būtų, jeigu būtų.
Be abejo, teisus poetas Justinas Marcinkevičius šią savaitę Mokslų akademijoje vykusiame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“ įvardinęs tiesiog apgailėtiną situaciją mūsų valstybėje: „Tikro šeimininko Lietuvoje nėra ir negali būti. Galvojame tik apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją, opoziciją ir poziciją. Bandome įteigti, kad partijos organizuoja ir vadovauja. Man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų...
Kodėl nutilo garsusis šūkis "Visi susiveržkime diržus!"? Pensininkus suveržė, o valstybės tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti. Diržą susiveržti labai sunku. Reikia kultūros, ponai. Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko jis nenori daryti... Mes prieš dvidešimtmetį sukūrėme valdžios principus, atrodo, demokratinius principus (rinkimai, skyrimai, partijų veikla). Deja, visa tai neduoda rezultatų. Pavirtome kažkokia mase ant demokratijos griuvėsių, kuri, aišku, nežinau, ar labai dabar veržiasi į valdžią".
O KAS TOLIAU? KĄ MUMS DARYTI?..
Jeigu Tautos Poetas Justinas Marcinkevičius, išdrįsęs pripažinti – „pavirtome kažkokia mase ant demokratijos griuvėsių“, „mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų,“ – tik tuo ir apsiriboja, konstatuodamas – „tikro šeimininko Lietuvoje nėra ir negali būti. Galvojame tik apie kolektyvinį šeimininką...“, - bet atsisako būti tribūnu, vedliu į Pažadėtąją Žemę, kaip kažkada dainuojančios revoliucijos, tautinio Atgimimo metais, tai vis tiek kažkas iš tautos šviesulių juk turi pagaliau prisiimti asmeninę atsakomybę ir pasiaukoti telkiant iki šiol, deja, taip ir nesutelktą dorą, sąžiningą, moralų „kolektyvinį šeimininką“, kaip atsvarą šiuo metu gan plačiai įsikerojusiai, amoraliai 2K korupcinei politinei sistemai!..
Esminis klausimas: kada gi pagaliau mes patys, nevengdami pripažinti savo klaidas ir prisiimti asmeninę atsakomybę, padėsime susiformuoti Lietuvoje tokiam „kolektyviniam šeimininkui“ , kuris ne deklaratyviai, bet realiai tarnautų valstybės ir jos žmonių labui?!..
Seniai pribrendo laikas, nevyniojant žodžių į vatą, skambinti visais įmanomais pavojaus varpais ir telkti Tautą kovai. Seniai pribrendo laikas versti be gailesčio 2K partinę-nomenklatūrinę, oligarchinę pinigo valdžią, grubiai pažeidinėjančią LR Konstituciją ir žmogaus teises. Kuo greičiau tai bus padaryta, tuo geriau! Visuomenė turi pakilti ir tikrai pakils, jeigu tik pastebės, kad iš pačios juodžiausios nevilties ir nusivylimo dugno ją bando prikelti naujai užgimęs „kolektyvinis šeimininkas“.
Juozas IVANAUSKAS
