Lietuvoje viešintis populiarusis amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas teigia visas savo knygas pradedantis rašyti nuo paskutinio sakinio ir sako, jog rašymui reikia ne didelio talento, o drąsos viską keisti.
Į Vilniaus knygų mugę atvykęs rašytojas skaitytojams pristato naujausią ir storiausią savo knygą - beveik 900 puslapių romaną „Kol tave rasiu“.
„Kol tave rasiu“ buvo sunki knyga man pačiam, nes dar prieš pradedant ją rašyti žinojau, kad ji bus ilgesnė, nei mano ankstesni romanai. Tai nemaloni istorija, pasakojimas apie vaiką, kuriam meluoja motina, apie vaiką, kurį su seksu supažindina vyresnė moteris, kai jam tebuvo 10 metų, istorija apie vaikiną, kuriam geriausia būti aktoriumi, nes jis jaučiasi patogiai būdamas bet kuo, tik ne savimi. Tai liūdna istorija, kuri turi laimingą pabaigą“, - pristatydamas knygą ketvirtadienį teigė J.Irvingas.
Nors rašytojo knygų tematiką apibendrinti sunku, tačiau pats J.Irvingas teigia dažniausiai rašantis apie netektį, apie lemtingus gyvenimo įvykius.
„Dauguma knygų apie tai, kaip kažko netenkame, dažniausiai - mylimų žmonių. Tai istorijos apie žmones, kurie patyrė tai, po ko negali atsigauti. Man įdomu, kas atsitinka žmonių gyvenimui, kas pakeičia juos visam laikui, kokie tie įvykiai, po kurių jie negali atsigauti. Neatsitiktinai keliuose mano romanuose žmonės netenka vaikų, tėvų, mylimųjų, netgi savo kūno dalių“, - pasakojo rašytojas.
Ne išimtis, anot J.Irvingo, ir naujausias jo romanas „Kol tave rasiu“.
„Šioje knygoje, manau, kiekvienas paženklintas visam gyvenimui. „Paženklinti visam gyvenimui“ - toks buvo ir tatuiruotojų suvažiavimo pavadinimas. Vienas veikėjas akivaizdžiai toks, nes jis įjunkęs į dažus. Pagrindinis veikėjas taip pat paženklintas dėl to, ką būdamas mažas patyrė su vyresnėmis moterimis. Jo motina negali pamiršti skriaudos, kurią jai padarė ją atstūmęs žmogus“, - sakė rašytojas.
J.Irvingas pripažįsta, jog šis romanas pats autobiografiškiausias kūrinys, jame gausu asmeninio rašytojo gyvenimo detalių, tačiau teigia mėgstantis išlaikyti atstumą tarp tikrovės ir romano, o rašydamas istoriją nevengia keisti ir tobulinti detales.
„Kai eisi romanistas, gali išgalvoti geresnę istoriją nei tikroji, jei tik pakankamai ilgai palauki. Mėgstu išlaikyti atstumą tarp to, kas man iš tikrųjų nutiko, kas mane sujaudino, sukrėtė, supykdė, iki to, kai imu apie tai rašyti. Sunku rašyti apie tikrą istoriją, kai ji dar per arti. Reikia kad praeitų laiko, tada pamatai, kaip gali pakeisti tam tikras detales, jas pagražinti ar pabloginti, o to ir reikia geram pasakojimui“, - pasakojo rašytojas.
J.Irvingas teigia esantis laimingas, jog galėjo gyventi kitokį - ne tik rašytojo - gyvenimą. Iki 34-erių jis buvo profesionalus imtynininkas ir šis užsiėmimas, anot jo, išmokė daug svarbių dalykų, kurie pravertė ir kuriant romanus.
„Būdamas beveik 30-ies supratau, kad talentas nėra toks svarbus. Žinoma, talento reikia, nes jei neturi pusiausvyros, nebūsi sportininkas. Jei tau nerūpi kalba, nebūsi rašytojas.
Tačiau taip pat svarbu susikaupti, neskubėti, perdarinėti. Jei tu ką nors mėgsti, turi mėgti tai kartoti, daryti tuos pačius dalykus vėl ir vėl. Pirmasis romano variantas parodo, koks tu talentingas, kokių idėjų turi, ką tu galvoji. Tai, kiek kartų gali tai peržiūrėti ir taisyti, nulemia, ar tai bus geras romanas“, - teigė J.Irvingas.
Rašytojas užsiminė ir apie baigiamą rašyti dvyliktąjį romaną, kurio 13 skyrių iš 15 jau pabaigta.
„Važiavau pas gydytoją ir mašinoje klausiausi Bobo Dylano. Skambėjo sena B.Dylano daina, kurią keletą kartų girdėjau, ji vadinosi „Tangled up in Blue“. Tuomet sugalvojau paskutinį knygos sakinį, bet neturėjau ant ko užsirašyti. Nuvykęs pas gydytoją, paėmiau receptų blanką ir ant jo užrašiau paskutinį sakinį. Tuo metu įėjo gydytoja ir pamanė, kad pats sau išsirašiau receptą“, - knygos gimimo istoriją pasakojo J.Irvingas.
Anot jo, nuo paskutiniojo sakinio prasidėjo visi vienuolika jo romanų, tad ne išimtis ir naujausias.
„Nors knygos dar neparašiau, žinau, kad tai vienintelis sakinys joje, kuris tikrai nesikeis. Taip jau buvo vienuolikoje romanų. Šis sakinys yra toks: „Jis jautė, jog didieji jo gyvenimo nuotykiai dar tik prasideda, tai tikriausiai jautė ir jo tėvas, tą dramatišką paskutinę naktį Tvistedriveryje“, - apie naujausią savo knygą pasakojo J.Irvingas.
Šią knygą, kuri ir vadinsis „Paskutinė naktis Tvistedriveryje“, J.Irvingas pradėjo rašyti 2005 metų sausį. Tuomet gimė paskutinis knygos sakinys, o iki pirmojo skyriaus atsiradimo praėjo dar septyneri mėnesiai. Rašytojas tikisi, kad naujoji knyga bus baigta dar šiais metais ir teigia, jog tai vienas greičiausiai jo sukurtų romanų.
„Man tai bus labai greitai, nes romaną rašysiu mažiau nei ketverius metus. Paprastai knygą rašau penkerius metus, o „Kol tave rasiu“ - septynerius“, - pasakojo J.Irvingas.
66-erių J.Irvingas - vienas žymiausių amerikiečių rašytojų. Žymiausi jo romanai - ir lietuvių kalba išleisti „Pasaulis pagal Garpą“, „Našlė vieneriems metams“, „Malda už Oveną Minį“, „Ketvirtoji ranka“, „Sidro namų taisyklės“. Pastaroji knyga buvo ekranizuota, o scenarijų kino filmui parašęs J.Irvingas už jį pelnė „Oskaro“ statulėlę.
J.Irvingas buvo profesionalus imtynininkas, o pirmąjį savo romaną parašė būdamas 26-erių, tačiau teigiami kritikos atsiliepimai skaitytojų dėmesio nepatraukė. Rašytojo šlovės valanda išmušė 1978 metais, kai pasirodė ketvirtasis jo romanas - „Pasaulis pagal Garpą“, tapęs tarptautiniu bestseleriu bei perleistas 25 kartus. Sulaukęs pripažinimo, J.Irvingas galėjo atsidėti kūrybai ir tik retkarčiais užsiiminėti dėstytojavimu ar padirbėti imtynių trenerio asistentu.
Vilniaus mugėje viešintis J.Irvingas ketvirtadienio vakarą bendraus su skaitytojais bei dalins autografus.
