Šį kartą tai įvyko ne ant pakylos, o Paryžiaus kavinėje „La Perle“, kur karalius pasielgė visai nekarališkai ir įžeidė kavinės lankytojus žydus. Vasario 28-ąją buvo paviešintas vaizdo įrašas, kur girtas Johnas Galliano prisipažįsta besižavintis Hitleriu ir apgailestauja, kad jam nepatikusių kavinės lankytojų tėvai nebuvo sudeginti dujų kamerose. Pasakęs vos keletą frazių J. Galliano sugriovė 20 metų legendą, buvo išvarytas iš mados namų „Christian Dior“, išguitas iš savo paties vardo „John Galliano“ namų, nuteistas visuomenės ir iš visų geidžiamo dizainerio virto atstumtuoju...
Legendos pradžia
Juanas Carlosas Antonio Galliano-Guillénas gimė 1960-aisiais Gibraltare, geografiškai priklausančiame Ispanijai, politiškai – Didžiajai Britanijai. Todėl nenuostabu, kad jo motina – ispanė, o tėvas – anglas. Degus kraujo mišinys, tiesa? Berniukui buvo 6 metai, kai šeima persikraustė į Londoną. Tėvas dirbo vandentiekininku, motina auklėjo vaikus, kurių šeimoje buvo trys. Galliano šeima gyveno gana kukliai, bet panašu, kad neliūdėjo. Motina mokė Johną su seserimis šokti flamenką, namie surengdavo teatralizuotus spektaklius ir nuolatos vaikus puošdavo šventiniais drabužiais, net jei eiti reikėjo tik iki gretimo namo kampo. Kaimynai laikė juos keistais, keistuoliu Johną laikė ir mokykloje. Jis matė pasaulį kitaip, tai juokino ir erzino bendraamžius.
Bendraminčių jis susirado daug vėliau, kai studijavo garsiajame Šv. Martyno menų koledže, kur įstojo 1981-aisiais. Jo diplominis darbas – drabužių kolekcija „Les Incroyables“ („Neįmanomieji“) – buvo įkvėpta prancūzų revoliucijos ir anuometinių puošeivų, vadinamų „incredibles“. Jau tada dizainerio sukurtuose įvaizdžiuose išryškėjo romantiško maištautojo dvasia. Kolekcija buvo įvertinta diplomu su pagyrimu ir tapo kelialapiu į mados pasaulį.
Kaip grūdinosi plienas
J. Galliano pasisekė gauti paramą ir jau 1984-aisiais jis įkūrė savą prekių ženklą „John Galliano“. Debiutinę kolekciją, pavadintą „Afghanistan Repudiates Western Ideals“ – „Afganistanas nepriima Vakarų vertybių“, dizaineris pristatė Londono mados savaitėje. Po šios sekė kolekcijos ne mažiau skambiais pavadinimais: „The Ludic Game“ – „Absurdo žaidimai“, „Fallen Angels“ – „Kritę angelai“, „Forgotten Innocents“ – „Užmiršta nekaltybė“. To meto jo stilių galima charakterizuoti kaip elegantišką ir kartu įžūlų, atsigręžiantį į grakščius 3 dešimtmečio įvaizdžio, rokoko epochos kavalierius. Modeliai dažnai išsiskirdavo sudėtinga konstrukcija: 1985–1986 metų kolekcijose atsirado švarkai, kurie transformavosi į kelnes, o suknelės, sukirptos iš apskrito audinio gabalo, lengvai virsdavo sijonais.
Reikiamam efektui pasiekti J. Galliano ėmėsi įvairių gudrybių: muslino sukneles apipildavo vandeniu, kad jos būtų labiau permatomos, į sijonus įverdavo telefoninius laidus, kad audiniui suteiktų plastiško judėjimo. Kiekvieną demonstravimą dizaineris paversdavo teatralizuota miniatiūra, tačiau nepaisant surežisuotų, estetiškų ir sėkmingų mados spektaklių drabužiai buvo blogai perkami.
Priežastys buvo akivaizdžios – kolekcijų modeliai buvo pernelyg nutolę nuo realybės. Draugai įkalbinėjo dizainerį „įžeminti“ vaizduotę ir daugiau mąstyti apie materialią kūrybos pusę, bet dailininkas nenorėjo nusileisti savo kūrybiniams principams. Drabužių nepirko, tačiau mados gurmanai, žurnalistai ir kritikai žavėjosi: jau 1988 metais už kolekciją „Blanche Dubois“ J. Galliano buvo pripažintas britų metų dizaineriu. 1994 metais kūrėjas pristatė kolekciją „Princess Lucretia“. Princesės pabėgėlės įvaizdis atsirado J. Galliano vaizduotėje, kai jis perskaitė laikraštyje straipsnį apie rusų caro Nikolajaus II šeimos palaikų tyrimus. Sklandė gandai, kad vienai princesei pavyko išsigelbėti, ir ši istorija taip paveikė menininką, jog jis sukūrė ištisą kolekciją apdarų, kuriuos ji galėtų dėvėti. Atlasinės dygsniuotos skraistės, purios šventinės suknelės, taftos sijonai su laidiniais karkasais. Kritikai ir žurnalistai alpo iš žavesio, bet komercinės sėkmės princesė neatnešė. Mecenatai nutraukė sutartį ir virš „John Galliano“ ženklo pakibo Damoklo kardas.
Paryžiaus užkariautojas
Išsigelbėjimas atėjo trapios, tačiau stiprios moters pavidalu: Anna Wintour, amerikietiško žurnalo „Voque“ redaktorė, padėjo dizaineriui surengti 1994–1995 metų rudens ir žiemos kolekcijos pristatymą Paryžiuje, viename prabangiame name mados sostinės centre. Kolekciją, kuri dabar laikoma vizitine dizainerio kortele, dizaineris sukūrė per rekordiškai trumpą laiką – 15 dienų.
Būdamas finansiškai apribotas jis kūrė iš to, ką galėjo sau leisti – juodo krepsatino su blizgia gerąja puse ir matine krepine blogąja. Prigludusios įstrižai kirptos juodos suknelės, japoniško stiliaus aksesuarai ir futuristiniai Stepheno Joneso galvos apdangalai – 17-os modelių kolekcija buvo tobula. Kalbama, kad demonstruojantys drabužius topmodeliai vietoj pinigų paprašė suknelių. Naomi Campbell, Kate Moss, Linda Evangelista vaikščiojo namo hole, tą vakarą nuklotame medžio lapais ir meilės laiškais, parašytais paties J. Galliano ir jo draugų.
Šis demonstravimas tapo tam tikru tiesos momentu ir įrodė kūrėjo genialumą. Dizaineris patraukė paties Bernardo Arnault'o, LVMH koncerno vadovo, dėmesį ir šis 1995 metais pakvietė jį dirbti meno vadovu mados namuose „Givenchy“. Šiame poste britų nonkonformistas J. Galliano, vandentiekininko ir flamenko šokėjos sūnus, pakeitė namų įkūrėją, prancūzų aristokratą Huberą Givenchy, kurio išėjimą daugelis palaikė priverstiniu. Čia J. Galliano atsivėrė akys: jis suvokė, kad dizainerio darbas turi būti pelningas, kad mados pasaulis gyvena pagal džiunglių įstatymus ir be sentimentų atsisveikina su visais, kurie tampa nebereikalingi. Tiesa, nesibaigiančios J. Galliano vaizduotės ir talento turėjo pakakti, kad jį šis likimas aplenktų.
J. Galliano era
Kai praėjus keleriems metams J. Galliano pasirašė sutartį su mados namais „Christian Dior“, ateitis abiem kontrakto šalims atrodė nuspalvinta rožiniais tonais. Nušluostęs tradicinių prancūzų mados namų dulkes beprotiškas anglas pasiekė rekordišką apyvartą. Paradoksas: dar visai neseniai savo kolekcijų parduoti nesugebėjęs dizaineris pakėlė „Dior“ iki neregėtos komercinės sėkmės. J. Galliano stilius tuo metu pasidarė agresyvesnis. Moderno stiliaus sukneles pakeitė šiurkštoki asimetrinio kirpimo sijonai ir švarkai, dekoruoti žiogeliais, užtrauktukais, spaudėmis, užrašais.
Dizaineris atkreipė dėmesį į gatvės madą ir dažnai peržengdamas „gero“ skonio ribas atsidurdavo ties skandalo riba. 2001 metais jis pristatė aukštosios mados kolekciją, įkvėptą Paryžiaus gatvių benamių vaizdų. Pirmiausia visi kolekcijos modeliai buvo sukurti pagal aukštosios mados reikalavimus, paskui J. Galliano tiesiog išardė drabužius ir surinko juos naujai sujungdamas detales keisčiausiu būdu: apykaklės atsirado nugaroje, rankovės – ant liemens, suknelės nugara juosė klubus. Kolekcijos audiniai buvo išmarginti laikraščių raštais, o aksesuarais tapo „pamesti“ daiktai – sagos, žiogeliai, šaukštai. Kol kritikai gūžčiojo pečiais, smalsūs turtuoliai matavosi ir pirko kolekcijos modelius, ir tuo buvo viskas pasakyta. „Man teko išmokti pataikauti Majamio gyventojų, japonų turistų ir turtingų žydų ponių skoniams. Maža to, reikėjo, kad visa tai ant podiumo atrodytų kaip darni visuma“, – sakė dizaineris 2007 metais žurnalui „Harper's Bazaar“ interviu.
Tarp rojaus ir pragaro
Kritikai priekaištavo mados namams dėl tradicinio namų stiliaus nykimo ir per didelio susižavėjimo „gallianizmais“, pelnas ženklui „Christian Dior“ atrodė daug svarbesnis. Šiuo atžvilgiu J. Galliano atlikdavo savo funkcijas 100 procentų kasmet organizuodamas po 6 demonstravimus, kurių didingumu dar ilgai po pasirodymo žavėdavosi pasaulio žiniasklaida. Paties dizainerio pasirodymai ilgainiui tapo vienu svarbiausių mados šou elementų: jis tapdavo kolekcijos dalimi, pabaigos akordu: pasirodydavo toreadoro, kosmonauto, pirato, Napoleono, karaliaus Saulės, rokerio kostiumais.
Jo vaizduotei, žadinamai visomis žinomomis medicininėmis ir narkotinėmis substancijomis, nebuvo ribų. Nuo to laiko J. Galliano, buvęs vargšas emigrantas, gyveno svajonių pasaulyje. Jis tobulino save sporto salėse ir plastinės chirurgijos kabinetuose pamažu virsdamas savęs idealu. Penkiasdešimtmečio jo kūnas buvo kaip dievinamo Bruce'o Lee ir tuo menininkas labai didžiavosi. Jo gyvenimas buvo girtavimas, detoksikacijos, kolekcijų kūrimas ir treniruotės, kelionės aplink pasaulį ir pristatymai, kurių laukė visa planeta. Tarp gilių depresijų duobių, alkoholio ir narkotikų jis paslaptingai sugebėdavo save kontroliuoti. Paslaptis buvo vardu Stevenas Robinsonas, draugas, praeityje meilužis, gimininga siela, kūrybinis partneris ir jo antrasis „aš“. Tuo metu, kai Johnas pozuodavo prieš fotokameras, Stevenas likdavo kukliai dirbti šešėlyje. Johnas turėdavo idėją, Stevenas ją įgyvendindavo.
„Dior“ namuose visi žinojo, kad Stevenas dirbo daug daugiau nei pats Johnas, bet jis buvo pilkas, palyginti su Johno efektingumu. 2007 metais ištikimasis Stevenas mirė Johno bute perdozavęs narkotikų. Dizaineriui tai buvo didelis smūgis – jis prarado savikontrolę. Girti vakarėliai jo bute tapo norma: kaimynai turėdavo kviesti policiją, kad apramintų įsisiautėjusį dizainerį. Artimi mados pasauliui žmonės teigė, kad jo dalyvavimas kuriant kolekcijas tapo simboliškas, o santykiai su aplinkiniais – tironiški. Dizaineris pavirto senstančia įnoringa ponia: reikalavo pakeisti ilgametę asistentę vien todėl, kad jam nusibodo jos plaukų spalva, padaryti šuniukui manikiūrą per repeticijas. Jis neatpažindavo tų, kurie kadaise padėjo, suteikė stogą, darbą, paramą. J. Galliano pradėjo nekęsti savo darbo, o kartu – ir viso pasaulio. Incidentas kavinėje buvo patogus momentas „Dior“ atsikratyti našta tapusio menininko, tai galėjo būti specialiai paspęsti spąstai: šis siužetas buvo karštai aptariamas tos paskutinės, užbaigusios J. Galliano erą, mados savaitės užkulisiuose. Istorijos kaltininkas tuo metu išdūmė į Arizonos reabilitacinę kliniką, kurioje iki jo spėjo pasigydyti pusė pramogų pasaulio žvaigždžių.
Kad ir kaip būtų, mados liūtas įkliuvo. J. Galliano – ne vienintelė mados industrijos auka. Viena pirmųjų – Yves Saint Laurent'as, mados revoliucionierius, antrą gyvenimo pusę buvęs išsekęs nuo narkotikų, tapęs invalidu, lėtai mirštančiu šedevrais prikimštoje viloje. Bet, palyginti su šiais laikais, Y. S. Laurent'as atostogavo: tada kolekcijai sukurti dizaineriams buvo duodama 6 mėnesiai. Dabar daugelis dizainerių turi sukurti 4–6 kolekcijas per metus, nekalbant apie išskirtines, limituotas ir leidžiamas savo vardais. Jie turi tik kelias savaites originaliai, nuo kolegų darbų besiskiriančiai kolekcijai sukurti, kad nustebintų publiką. Dizaineriai turi funkcionuoti robotų produktyvumu, ir nenuostabu, kad jaučiant tokį spaudimą daugeliui pašlyja nervai, apima depresija. Ir kas žino, kuo gali baigtis šių spąstų istorija.
