To nepamatysi niekur kitur Europoje. Tik Lietuvoje krizės įkarštyje iš atvirų langų į gatvę skraido pinigai. Netgi iš Seimo. O po to mes nuoširdžiai stebimės, kodėl mes tokie vargšai.
Išmesti į balą milijonai
Paradoksas: turtingų šalių gyventojai labai taupūs, o mes ramiai švaistome pinigus. Milijonais. Netgi per didžiausius šalčius daugelyje namų teko matyti atvirus langus. O vienoje parduotuvėje – iki galo atidarytas ir neužsiveriančias duris. Senajame Seimo pastate taip pat tenka laikyti atidarytus langus – todėl, kad patalpoje neįmanomai karšta.
Vilniuje esančiame viename naujame name temperatūra butuose pakyla net iki 30 laipsnių. Štai dėl to ir tenka žmonėms atverti langus ir mėtyti per juos savo pinigus, o paskui stingti iš siaubo gavus sąskaitas už šildymą.
Neretai to paties namo kai kurių kitų butų gyventojai šąla. Bet argi galima šią problemą išspręsti tik šiltinant namus? Čia reikalinga ne namų renovacija, bet šildymo sistemų rekonstrukcija. Kad būtų kaip Berlyne ar Kopenhagoje. Ten, jeigu karšta, žmonės ne langus atidaro, kaip daroma Lietuvoje, bet sumažina šildymą. Arba iš viso užsuka – jeigu išvyksta kur nors, kad nereikėtų be reikalo mokėti.
Vienas žinomas Lietuvos europarlamentaras neseniai piktinosi, kad buto apšildymas Vilniuje kainuoja beveik dvigubai brangiau nei Briuselyje, nors abiejų butų plotas beveik vienodas. Jeigu Briuselyje standartinio 60 kvadratinių metrų buto apšildymas kartu su elektra kainuoja apie 300 litų, tai Vilniuje, be elektros, šis skaičius yra triskart didesnis ir siekia iki 900 litų.
Sovietinis idiotizmas tęsiasi
Kodėl taip vyksta? Todėl, kad daugelyje namų šilumos tiekimo sistemos yra sovietų valdžios palikimas. Per 20 nepriklausomybės metų iš esmės niekas nepasikeitė. Centralizuota sistema, kaip ir anksčiau, yra neveiksminga – šilumos nuostoliai prieš jai patenkant į namą sudaro 25 proc. ir daugiau. Nėra normalios apskaitos sistemos.
Prieš 30 metų elektra kainavo palyginti brangiai, o vanduo ir šiluma – tik kapeikas. Dėl to elektros skaitikliai buvo būtini kiekviename bute.
Vėliau pradėjo brangti vanduo, todėl buvo pradėta įrenginėti vandens skaitiklius. Dabar sąskaitos už šilumą – kelis kartus didesnės nei už elektrą, bet kaip ir sovietiniais laikais, šiluma butuose matuojama kvadratiniais metrais.
Jeigu kas nors pasiūlys matuoti elektrą kvadratiniais metrais, tai jį palaikys idiotu ir pasiūlys kreiptis į psichiatrą. Skaičiuojame kiekvieną sunaudotos elektros kilovatą atskirai kiekviename bute, o šilumos sunaudojimą dažniausiai rodo vienas apskaitos įrenginys visam namui. Dėl to už atlapotus langus ir parduotuvės duris priversti mokėti visi gyventojai. Net jei jie savo butuose šąla.
Pamąstykite, ar kas nors taupytų savo bute elektrą, jeigu visame name būtų įrengtas tik vienas skaitiklis.
Taigi dabartinė tvarka mums tiesiog primesta. Vargu ar sename name gyventojams būtų galima įsirengti individualų šilumos skaitiklį, net jeigu tai leidžia techninės sąlygos. Vis dėlto bet kuriuo atveju mokėti tektų už kvadratinius metrus.
Danijoje per pastaruosius dvidešimt metų šildymo kaina sumažėjo 45 procentais. Daugiausia – dėl taupumo, kurio Lietuvoje nerasi ir su žiburiu. Danai ir mus bandė to išmokyti, tačiau veltui.
Prieš penkiolika metų keliuose Klaipėdos namuose danai įrengė individualius šilumos skaitiklius ir reguliatorius. Norėta šią patirtį pritaikyti visoje Lietuvoje. Tačiau eksperimentas žlugo, nes tai neapsimoka monopolistams.
Praktika rodo, kad individualių šilumos skaitiklių įrengimas trečdaliu sumažina namo šilumos sąnaudas. O kas gi mūsų laukinio kapitalizmo sąlygomis leis, kad jo pajamos sumažėtų trečdaliu? Juk tai milijonai litų.
Vargšai moka daugiau
Dėl tos pačios priežasties monopolistai visaip priešinasi tam, kad butuose vietoj centrinio būtų įrengtas individualus apšildymas dujomis.
Viename daugiabutyje vienam dideliam viršininkui vis dėlto pavyko tai padaryti. Dabar šiam pakankamai pasiturinčiam žmogui didžiulio dviaukščio buto šildymas kainuoja maždaug tiek, kiek jo vargšas kaimynas monopolistams moka už vieno kambario butą, kurio plotas – keturis kartus mažesnis.
Panašų rezultatą gausime palyginę kotedžų ir senų „chruščiovinių“ namų šildymo išlaidas. Už vieno kvadratinio metro šildymą pasiturintis moka du tris kartus mažiau, nei neturtingas. Štai toks Lietuvoje socialinis teisingumas.
Žinoma, patiems neturtingiausiems žmonėms valstybė dalinai padengia šildymo išlaidas. Bet per krizę norint, kad būtų surinktos biudžeto pajamos, tenka mokesčiais smaugti verslą. Kodėl? Todėl, kad paskui dalis tų pinigų faktiškai būtų išmesti šildant lauką. Argi tai ne beprotystė?
Ši problema turi ir kitą svarbų aspektą. Per krizę neturtingų žmonių skaičius smarkiai išauga. Ir ne visi gauna dotacijas už šildymą. Sunkmečiu žmonės taupo kiek tik gali. Netgi valgiui. Kitose Europos šalyse nepasiturintys gali taupyti ir brangiai kainuojančios šilumos sąskaita – šilčiau apsirengti ir sumažinti šilumą.
Lietuvoje nepasiturintys žmonės tokios galimybės neturi. Nors atlyginimai, pensijos ir pašalpos kur kas mažesnės nei Belgijoje arba Danijoje, už šildymą jiems tenka mokėti keliskart daugiau.
Monopolistai gali butą paversti pirtimi, o po to pateikti beprotiškas sąskaitas už šildymą. Mūsų šalyje tai dažnas reiškinys. Ką turi daryti žmogus, už šildymą gavęs didesnę sąskaitą nei jo mėnesio pajamos? Pasikarti? Ar tiesiog nemokėti?
Dauguma, be abejo, renkasi antrąją išeitį. Jau dabar Lietuvos gyventojų skolos už komunalinius patarnavimus sudaro 60 proc. bendros sumos. O skolos bankams ir prekybininkams sudaro tik 20 procentų.
Laukiamas socialinis sprogimas?
Kuo tai gali baigtis? Visos centrinės šildymo sistemos bankrotu dėl įsiskolinimų. Arba dideliu socialiniu sprogimu, jeigu iš gyventojų pradės atiminėti butus dėl įsiskolinimų už šildymą. O gal ir tuo, ir tuo drauge?
Lietuva jau sėdi ant parako statinės. Tačiau monopolistai ir daugelis politikų to net nesupranta. Kai jie tai supras, bus jau per vėlu.
Dar prieš savivaldybių rinkimus apie tai buvo kalbėta ir A.Paleckiui, ir R.Paksui, tačiau liaudies gynėjai nepanoro tokio menkniekio įrašyti į savo programas. O dabar šis menkniekis gali susprogdinti Lietuvą. Nežinau, kaip jūs, tačiau aš visas viltis dedu tik į prezidentę. Tik Dalia Grybauskaitė gali stipriai įspirti kam reikia ir nukenksminti šią lėto veikimo bombą.
Laikas pradėti visuotinę kampaniją už šilumos taupymą. Reikia daryti ne tai, kas naudinga bankams, o tai, ko reikia paprastiems Lietuvos gyventojams.
Vietoj bankų ir statybinių įmonių proteguojamos atskirų namų brangios renovacijos būtina skubiai atlikti masinę, bet ne tokių didelių išlaidų reikalaujančią šildymo sistemų modernizaciją pagal Europos standartus. Reikia kiekviename bute prie kiekvieno radiatoriaus įmontuoti šilumos skaitiklį. O šilumą matuoti tik kalorijomis, o ne metrais – kaip daroma dabar.
Galima vėl pasikviesti danus, kad padėtų įvesti tvarką svarbioje ūkio šakoje. Šitą darbą reikia pradėti pavasarį, pasibaigus šildymo sezonui. Priešingu atveju, jau ateinančią žiemą gali įvykti katastrofa.
Tik Dalia Grybauskaitė gali stipriai įspirti kam reikia ir nukenksminti šią lėto veikimo bombą.
Jonas Doras
