Po Sausio 13 -tosios žudynių su Maskvos socialdemokratais pasikalbėdavau telefonu, pasiųsdavau spaudos. O po Jų šimtatūkstantinio Lietuvai pagelbėti skirto mitingo Maniežo aikštėje (tokie mitingai vyko visoje Sąjungoje) iš Jų gaunu laišką. Jame būtinai prašo Sausio 27 dieną atvažiuoti į Charkovą, į ten įvykstantį ''Sąjungos demokratinių jėgų forumą''. Prašė atvežti spaudos apie Sausio įvykius.
Rusijos demokratų ir mūsų siekiai sutapo. Kaip nepasinaudosi tokiu kvietimu ir bolševikų glėbin neįvarys kaladę durnių (taip sakydavo senelis, sėkmingai išplatinęs maišą knygų)? Pasinaudojus sausio įvykiais Vilniuje, Rygoje, Taline - nusimesti bolševikų diktatūros jungą. Mums būtinai reikėjo, kad informacija apie patirtą smurtą, neteisybes kuo plačiau pasklistų Sąjungoje.
Dabar, kai niekas nebegrąsino šaudyti ir nebešaudė, LSDP partijos vadovybė į Charkovą pasiuntė "Lietuvos žinių" redaktorių Algirdą Abromaitį ir tą patį Medelinską, kuris protokolavo mano LSDP Taryboje reikalavimą; "Kad prasidedant karinei agresijai, vieniems mokant vakarų tautų kalbas važiuoti į vakarus, kiti, kurie moka rusų kalbą, važiuoti pagalbos ieškoti į Maskvą, likusieji ima vėliavas, plakatus ir eina ant barikadų". Nebegresiant karinei agresijai LSDP vadai vėl pasirodė viešumoje. Mane, peleniaus jie, kad nepadaryčiau jiems gėdos, nesiuntė. Nutariau važiuoti be jų palaiminimo, savo lėšomis, nes taip būtų elgėsi mano protėviai, tėvai. Neužmiršau bičiulio iš Zagorsko perspėjimo - "Mes linkime jums ko Jūs norite, bet tai pasieksite tik tada, kai pas mus vyks tai, kas dabar vyksta pas jus".
Prisiminiau A. Mackevičiaus, Kalinausko, Sierakausko ir rusų demokratų Gcrceno, Dobroliubovo... 1863 m. sukilimo viltis - sukilimas iš Žečpospolitos persimes į Rusijos imperiją...
Nusipirkau porą video kasečių, Kauno televizijoje man jas prirašė Sausio įvykių vaizdų. ''Kaunasski Vestnik'' redaktorė davė gerą pundą savo laikraščių. Bilietą į traukinį "Karaliaučius -Charkovas" pirkau ankstį rytą Kauno geležinkelio stotyje ir išvažiavau į Vilnių dar pasipildyti lauktuvių. Šiltai, minkštai apsirengiau, nes jau buvau muštas,''diedo Ščiukariaus'' kepurę paslėpiau maišelyje.
Vilniuje Aukščiausioje Taryboje gavau glėbį Sausio įvykių nuotraukų, iš Liubovės Čiornajos ''Soglasijos'' redaktorės glėbį ''Soglasiją''egzempliorių, iš Tomkaus ''Respublikos'' vėl glėbį, dar užėjau prie Katedros į Sąjūdžio būstinę, ją nusiaubiau. Tą patį padariau ir Basanavičiaus gatvėje esančioje LSDP būstinėje. Susidarė du nemaži nešuliai.
Laikrodis rodė, kad reikia skubėti į Charkovo traukinį. "Diedo Ščiukariaus" kepurę ant galvos ir bėgu iš LSDP patalpų Basanavičiaus gatvėje. Kaip tik važiuoja taksi. Sustabdau. Pasitaikė kalbus rusakalbis. Man įdomu, ką galvoja rusakalbis apie susidorojimą prie bokšto. Tad klausiu jo, kas dėjosi Vilniuje. Sako - "kareiviai į žmones šaudė. Tankas mergaitę sutraiškė".
Jis man, diedui iš kaimo, išpyškino "oficialią" informaciją: Landsbergininkai žmones šaudė, o mergaitę ištraukė iš vandens, jai jau ir oda ilgą laiką prabuvus vandenyje nėrėsi... Beliko pakrapštyti galvą. Ką su juo besiginčysi. Vėliau paaiškėjo šios demagogijos šaltinis.
K.Bielinio knygai "Dienojant" perspausdinti verkiant reikėjo gauti šviesai jautrių "Dozaklo" ant aliumininio pagrindo plokštelių. Jas gamino Dmitrovo mieste, 100 km nuo Maskvos. Vasarį anksti rytą važiuoju sausakimšu autobusu to miesto gatvėmis. Keleiviai iš karto mane pastebi ir klausia: "Vaikine, ar tik nebusi iš Lietuvos?" - "Iš ko gi Jūs sprendžiate?" - "Esi be kepurės. Ten, Lietuvoje, žiemą visi be kepurių vaikšto. Gražus kraštas... Buvome“. Kalba nukrypo apie nesenus Sausio įvykius. ''Ar nesigailėsite, kad iš Sąjungos išeinate? Ar tiesa, kad desantininkai šaudė, o tankai važiavo per žmones?". Pradėjau pasakoti apie mergaitę, apie jos priešmirtinį klausimą: "Gydytojau, ar aš dar galėsiu šokti?" - "Šoksi, šoksi, vaikeli", atsakė jis. Tuos žodžius išgirdęs netoli durų stovintis jaunas vyriškis su barzdele ir su skrybėle ant galvos mane piktai nutraukė: "Meluoji, paskenduolę ištraukėte, jos jau ir oda nėrėsi, patys šaudėte nuo stogų į savus, dergiate gerą sovietinės armijos vardą". Aš aiškinu, kad visi matėme per televiziją ir laikraščiai rašė, ir nuotraukos buvo. Ir dabar turiu laikraščių. Gražios barzdelės savininkas atsako, kad mano laikraščiai ir televizija - šlamštas. Tuo tarpu kiti žmonės pradėjo prašyti tų laikraščių - daviau.
Vėliau, grįžęs Maskvą, nakvodamas pas bičiulį Lavrentijų Bsevolodą vakare per televiziją šį žmogų pamačiau SSSR Aukščiausiojoje Taryboje kalbantį iš tribūnos. Jo pavardė Sergejus Baburinas. Štai iš kur sklido tą demagogija... Žinoma, aš nelikau skolingas...Tuoj pat apie tai parašiau 1991 m. Sausio 14 dieną mane priėmusiems TSRS Aukščiausios Tarybos deputatams, šventikui Glebui Jakuninui ir Stankevič. Pasakiau savo Maskvos draugams ir parašiau į jų laikraščius...
Traukinys Karaliaučius - Charkovas jau pasirengęs išvykti. Mano vagonas paskutinis. Prie jo skubiai bėgu. Vagonas paskutinis ir tuščias. Palydovas siūlo pasirinkti kokią tik noriu vietą. Uždusęs sėdu ant pirmo suolo. Paskui mane įbėga pusamžis vyras ir žvilgteli į mane. Palydovas jam šaukia: ''Kur braunies?'' (Kuda priose?). Tas dar kartą žvilgteri į mane ir palydovui sako: ''Noriu pažiūrėti į traukinio grafiką, kada traukinys bus jam reikiamoje stotelėje. Traukinys tuoj pajuda, ir žmogus iš vagono iššoka...
Man dingteli mintis, gal jis mane sekė. Kodėl jis užėjo kaip tik į paskutinį vagoną? Redakcijose kalbėjau, kur važiuosiu. Nieko nereiškia mane išmesti iš vagono Sąjungos platybėse. Kas ras, kas ieškos, ar mažai yra taip nužudę...Kiek jie neatpažintų lavonų užkasė. Galvoju, ką daryti? Palydovui sakau: ''Esu labai pavargęs, o kelias tolimas, gerai būtų kupė, išsimiegočiau, ar atsirastų man ten vietos? Palydovas patarinėja: ''Duosi penkrublį ir gausi''. Palydovui už gerą patarimą padėkoju ir slenku į traukinio priekį. Užtinku "Lietuvos Žinių" redaktorių Algirdą Abromaitį. Atskleidžiu abejones. Jis neišsklaido jų.
Nėra kvailių eiti į kupė. Ten reikės atiduoti bilietą, registruotis. Čia "jiems" lengva mane būtų rasti ir be triukšmo išsivesti. Slenku dar toliau. Pirmame plackartiniame vagone žmonių daugybė. Stoviu ant vienos kojos tarp suolu netoli lango, stebiu žmones. Mano "nešuliai" aukštai palubėje, o palaikė striukė viena lentyna žemiau. Aš su kostiumu - vidutinio amžiaus inteligentas. Atkreipiu dėmesį į kokią 50 metų moterį. Ant jos krūtinės ant grandinėlės kabo didelis katalikiškas auksinis kryžius. Veidas jos dvasingas. Tikriausiai ji priklausanti kokiai nelegaliam vienuolynui ir dirbanti kokioje ligoninėje. Kaip tik priešais ją atsilaisvina vieta ir aš atsisėdu priešais ją.
Su moterimi imu kalbėtis. Ji Baltarusijos lenkė. Prieinam prie Sausio įvykių. Moteris karštai gina nužudytuosius ir keikia bolševikus, rusus. Važiuoja į Charkovą pas gimines. Ir aš pasakau, kur važiuoju, ko važiuoju. Būgštauju, bet duodu jai savo namų adresą. Jeigu kas nors man atsitiktų, tegul perduoda žinias žmonai. Šnekučiuojam, pagiriu Lechą Valensą. Jai tas patinka. Važiuojam, o mėnulio pilnatis iš dešinės pusės pastraksėdamas lydi - tai užbėga į priekį, tai atsilieką, tai visai šone dairosi į vagono langus. Guodžiuosi - „Jiems“ čia nelengva būtų mane surasti. Pro begalę žmonių reikėtų prasigrūsti, iš guolių kelti.
Žmonių praretėjo. Likę taisosi miegoti ir aš seku jų pavyzdžiu, ropšiuosi ant lentynos, neužsisakau jokios patalynės. Po stuburo operacijos jau daug metų guliu kietai ant lentų, pripratau. Nešuliai nugrūsti gyliai trečiame aukšte...Laimingai išaušo naujas rytas
Traukinys jau rieda Ukrainos žeme. Pavakare įriedėjo į Charkovą. Čią 1918 m. buvo pritaikyta Lenino demokratiškas tautų apsprendimo principas. Braškant Pirmojo pasaulinio karo frontui Kijeve į „Radą“ susirinko du tūkstančiai valstiečių, darbininkų, kareivių, inteligentijos atstovų, kad paskelbtų nepriklausomą Ukrainą. Atsirado apie porą šimtų prieštaraujančių bolševikų. Jie su triukšmu atvyko į Charkovą ir čia pareiškė, kad Ukraina neva jungiasi prie Rusijos. Apkaltino Radą, kad ukrainiečiai blogai kariauja su austrais. Paskelbė ultimatumą, kad Kijevo Rada neteisinga. Leninas tuoj pat pasiuntė kariuomenę, kuri kraujyje paskandino Rados siekius. Kijevo Kresčiatikas ištisai kraujų buvo palaistytas. Gatvėse, miesteliuose, kaimuose buvo žudomi žmonės, nepritariantys laisvės siekiams.
Tokį metodą Leninas ir jo žmonės taikė Lietuvai, Latvijai, Estijai, Suomijai, Užkaukazei, Vidurinei Azijai... Mums taikė keturiasdešimtais ir vėliau... Štai ir dabar prieš savaitę Sausio 13 naktį taikė „demokratinį tautų apsisprendimo principą. Ir dabar tebetaiko.
Štai ir Charkovas. Atsisveikinu su miela lenke.
Charkove žmonės padeda surasti reikiamą adresą. Miestas skendi pusnyse, tačiau nešalta. Tramvajai džingsi.
Surandu. Prisistatau. Pamatau pažįstamų iš Maskvos. Jaunas žurnalistas ima mane globoti. Atiduodu, ką atvežiau. Čia pat nuotraukas sega ant stendų, laikraščius išdėlioja ant ilgų stalų. Parodau atvežtas vaizdajuostes. Siūlau jas parodyti per Charkovo televiziją. Mane ėmęsis globoti žurnalistas skambina draugams į televiziją. Tie kviečia atvažiuoti. Mane globojusio žurnalisto draugas veža "moskvičiumi". Galvojom, kad pabūsim televizijos žvaigždėmis, pareklamuosim forumą, tačiau mūsų į televiziją neįsileido, tepaėmė Sausio įvykių videokasetę. Tą patį vakarą man pranešė, kad po žinių vaizdajuostę parodė. Man džiaugsmas - „vėl kaladę valdžiai durnių įvariau“. Mano globėjas žurnalistas sakosi užsakęs man viešbutį. Aš šiek tiek paprieštarauju, nes manau, kad turėjęs "uodegą". Tuomet pasiūlo nakvoti pas savo tėvą. Jis gyvena vienas. Grįžtame į kongreso salę. Susitinku su šventiku Glebu Jakuninu, SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, buvusiu politiniu kaliniu, dar keliais maskviškiais, sutinku ir Algirdą Abromaitį. Jis taip pat turįs globėją, nakvosiąs viešbutyje.
Vėlų vakarą mano globėjas mane nuvedė pas savo tėvą. Su juo iki išnaktų kalbėjome apie Ukrainos, Lietuvos istoriją, Radą, jos išžudymą, Petliurą, Machno, Ševčenką, Gogolį. Žurnalisto tėvas mano ūgio ir mano svorio bei metų. Kyla mintis dėl viso pykto pakeisti aprangą, ką rytą ir padarau.
Ryte, apsivilkęs jo paltu ir užsidėjęs skrybelę grįžtų į kongresą. Didžiulėje salėje sausakimšai prisirinkę žmonių. Su A.Abromaičiu užsirašome kalbėti. Atvažiavęs yra ir A.Medalinskas. Su A.Abromaičiu pasirašome kreipimąsi į kongresą, kad paremtų mūsų nepriklausomybės siekius ir pasmerktų žudynių dalyvius.
Žmonės gyvai domisi Sausio įvykiais. Visi atvežti laikraščiai išgrobstyti. Prie nuotraukų būriuojasi smalsuoliai.
Visi lietuviai kalbėjo kongrese. Mus sutiko ir palydėjo plojimais. Kalbėjau, kad visko būta, badmečiais vieni pas kitus ėjome elgetaudami, pasakojau, kad mano giminės Pirmojo pasaulinio karo metais rado prieglobstį Rusijos, Ukrainos kaimuose ir miestuose, kad teta, 1918 m. grįžusi su šeima iš Petrogrado, ačiū sakiusi "vien paprastiems rusams", jei ne jie, būtų numirę iš bado. Paminėjau, kad po Antrojo pasaulinio karo iš nuniokotų Rusijos kraštų į Lietuvą plūstelėjo duoneliautojų minios, o mūsų žmonės jų neatstūmė, valgydindavo, šelpdavo. Minėjau jaunimą, išreiškiau viltį, kad jie bendraus su mūsiškiais ir kurs demokratiją. Sakiau, kad atvežiau vaizdajuosčių apie sausio įvykius.
Per pertrauką sulaukėme daug draugiškų rankų paspaudimų. Priėjo keturi jaunuoliai, vienas iš jų visai jaunas. Jie prisistatė esą studentai. Kai pareiškiau, kad tas jaunasis per jaunas būti studentu, pasakė, kad jis esąs jau antro kurso. Be to, ir jaunimo laikraščio redaktorius. Jie norį mūsų aukštųjų mokyklų adresų ir asmeniškai įsigyti draugų, turėti vaizdajuostę, kad galėtų parodyti savo draugams studentams. Priėjo moteris, prisistatė instituto darbuotoja ir miesto deputate. Sakėsi galinti persirašyti vaizdajuostę ir ją tiražuoti. Kitas vyras sakėsi, kad ką tik grįžęs iš Vilniaus, kad nuvežęs Charkove rinktą labdarą sausio 13 nakties aukoms: vaistų, tvarsliavos, pinigų, sakėsi esąs Charkovo miesto deputatas. Džiaugėsi, kad taip galėjęs lietuviams atsilyginti už jų suteiktą labdarą Donecko šachtininkams. Aš jam prisipažinau, kad tą labdarą taip pat rinkau Jonavoje, naktį Sąjūdžio būstinėje saugojau. Atėjo mus pasveikinti ir buvęs sovietinės kariuomenės karys - ukrainietis, augalotas gražus vyras. Visas jo plačios krutinės civilinio kostiumo švarkas buvo nusagstytas ordinais ir medaliais. Jo buvimas man atrodė nesuderinamas su čia susirinkusiais. Tačiau po to, ką Jis papasakojo iš savo karinių prisiminimų man tapo aišku, kodėl jis čia su savo žymenimis. Jis pasakojo, kad Karpatų kalnuose sovietinės kariuomenės daliniai nesugebėjo prasiveržti tarpukalnių keliais, vokiečiai buvo gerai įsitvirtinę. Jų artileristų kuopa ar pulkas išardė patrankas ir savo raumenimis jas užtempė ant kalnų. Buvo tiek nuvargę, kad visi užmigo. Kada rytą prabudo, pamatė, kad visos jų patrankos toli sudaužytos pakalnėje išsibarsčiusios. Tai padarė Ukrainos partizanai "O juk jie galėjo mus visus išpjauti. Kodėl jie taip nepadarė?". - pats klausė ir pats atsakė. ''Mūsų dauguma buvo ukrainiečiai Jie nenorėjo mūsų žudyti'' .
Rūmų trečiame aukšte, taip pat nemažoje salėje, šeimininkai sustatė aparatūrą mūsų atvežtoms kasetėms peržiūrėti. Susirinko ir čia sausakimšai žmonių. Mūsiškiai komentavo, atsakinėjo į klausimus.
Kongresas baigėsi. Jame dalyvavo net 32 aktą pasirašę delegatai iš visos sąjungos. Už Lietuvą pasirašė A.Medalinskas ir A.Abromaitis.
Mano globėjas žurnalistas mūsų dar prašo nevažiuoti, nes kitą dieną įvyks Charkovo srities deputatų sesija, nori, kad kas nors iš mūsų joje dalyvautų.ir pakalbėtų, kad laisvėjimo procesas greitėtų Žinau, rizikuoju, kad per ilgai vienoje vietoje užsibūti pavojingą, tačiau sutinku. Mano draugai išvažiavo.
Ryte susirandu srities rūmus ir nustatytą valandą aš jau srities deputatų posėdžių salėje. Susirinkę daugiausia pagyvenę žmonės: kolūkių pirmininkai, direktoriai, yra ir jaunesnių. Posėdis vyksta maždaug taip, kaip ir mano Jonavos rajono Taryboje.
Pertrauka. Maždaug pusė deputatų manęs nepanoro klausytis: ėjo rūkyti, valgyti. Dalis gana įdėmiai klausėsi apie Sausio įvykius ir patys klausinėjo.
Jau išeinant laiptinėje prie manęs pribėgo žmogus su lapine kepure ir pareiškė buvęs kongrese, mane matęs ir girdėjęs, kai aš kalbėjau su jo jaunesniuoju broliu. Prieiti nedrįsęs. Tai jie atvežę į Vilnių labdarą, Vėliau atsiskyręs nuo kitų, vienas vaikščiojęs po Vilnių, susiradęs Sąjūdžio būstinę, ir, kaip sakosi, norėjęs patikrinti, ar lietuviai muša rusus, "norėjęs gauti į snukį", bet niekas jo nemušęs. Jis pats sakėsi gimęs kalėjime, mat jo tėvas buvęs vienas Odesos gamyklos inžinierius ir "kenkęs" gamyklai - už tai buvo nuteistas. Motina ten dirbusi medseserimi. Jų yra keturi broliai ir visi yra įvairaus lygio deputatai. Jo ir jo brolių pavardės - Sinicinai. Jis turi du sūnus. Jie visi labai nemėgstą sovietų valdžios, jis žūtbūt norįs vaizdajuostės, kurią nuvešiąs į Tolimuosius Rytus parodyti. Jis esąs žvejys, pusę mėnesio Tolimuose Rytuose žvejoja, pusę mėnesio čia, Charkove.
Ką daryti? Dvi vaizdajuostes buvau išdalijęs. Vieną jų mokslininkė iš instituto buvo pasiėmusi persirašyti ir turėjo atnešti į geležinkelio stotį. Turėjo ateiti ir studentai, nes ta moteris ir jiems prižadėjo perrašyti. Visa tai paaiškinu savo pašnekovui. Siūlau ateiti į geležinkelio stotį, ta moteris atneš tą kasetę, aš jam ir atiduosiu.
Grįžtų pas mano žurnalisto tėvą. Grąžinu jam jo skrybelę, paltą, dar pakalbam, pasikeičiam adresais. Padėkoju už prieglaudą ir atsisveikiname... Su savo rūbais, su "diedo Ščiukariaus" kepure išėjau pasidairyti po miestą
Sutartu laiku aš pasirodau geležinkelio stotyje. Užimu patogią stebėjimo vietą Pagaliau ateina trys studentai. Ateina moteris iš instituto. Ji kasetę persirašė, atneša vaizdajuostę. Studentai nepatenkinti, kad ji jiems neperrašė kasetės. Tą ji dar žada padaryti. Uždusęs atbėga mano žvejys iš Tolimųjų Rytų. Duodu jam atneštą kasetę, o jis man naują. Pasivadina jis mane į šalį ir sako: ''Žinau, Jums dabar sunku, štai čia nuo mūsų, neatsisakykite" ir duoda jis man 50 rublių... Sakau, kad aš tuos pinigus vėl kažkam atiduosiu. Ir atidaviau - sutiktam prie Seimo čečėnui.
Bėdoju, kad į mano traukinį bilietų nėra. Tai išgirdus moteris iš instituto sako" ''Aš - miesto deputatė, tuojau Jums nupirksiu, kokio pageidaujate?. ''Man paprastą plackartinį“ ir paduodu jai tuos 50 rublių. Netrukus ji man bilietą atneša.
Atsisveikiname. Ar kada mes susitiksim, kaip adatos šieno kupetoje? Visko būna. Bet prisiminimai, tikiu, mus retkarčiais aplankys.
Jau temsta. Aš susirandu savo vagoną, jis vėl paskutinis ir vėl tuščias. O kasoje sakė, kad bilietų nėra. Vagono langas išmuštas, šalta. Einu per vagonus ieškoti šiltesnio, jaukesnio, apgyvendyto... Vėl pereinu visą traukinį. Į kupes nepretenduoju, pirmutiniame vagone apsistoju. Čia šilta, šviesu.. Niekas iš manęs nereikalauja parodyti bilieto. Daug tokių ''diedų Ščiukarių“ tokiuose vagonuose šitaip važinėja.
Sėdžiu prie lango, o už jo, danguje, senas pažįstamas - pilnaties Mėnulis, apie mūsų traukinį dabar jau iš kairės šokinėja - tai priekyje kelia rodo, tai iš paskos palydi. Retkarčiais koks paklydęs debesėlis jį teužstoja. Pro šalį slenka šešėliuose skendintis laukai, pustamsiai kaimai, priemiesčiai ir nušviesti miestai.
Kitame vagono gale girdžiu moterišką lietuvišką šnektą. Praeinu, netikėtai nužvelgiu. Keturios moteris, jaunos ir vyresnės, o ryšulių ir lagaminų didumas ir skaičius - visas skyrius užgriozdintas. Pradedančios prekybininkės. Grįžtu į savo vietą.
Daug minčių lenda į galvą - ką jas visas čia besudėsi. Reikia ir patalėlį pasikloti. Rangausi ant aukštesnės lentynos. Palydovo neprašau jokių patalų. Striuke užsikloju, po galva tušti maišgaliai ir ''diedo Ščiukariaus'' kepurė. ''Kietų akmenų jo guolis, bet jį niekina stipruolis". - kažkur buvau skaitęs.
Dirbau ir mokiausi Kauno politechnikume, šviesaus atminimo ''kirvis'' matematikos mokslų dėstytojas Raskauskas, aukštas, prakaulus senukas, jo ir žingsnius koridoriuose iš tolį atskirdavome, pasakodavo apie savo jaunystės mokslus Petrapilio Universitete. Vienas iš jo pasakymų įstrigo į atmintį: ''Laikyk galvą šaltai, pilvą alkaną - busi sveikas“. Taigi, nutariau niekuo savo ''per visą pilvą durną daiktą“ nešerti.
Maloniai supamas vagono pramiegojau naktį. Diena praėjo besižvalgant pro langą į praslenkančius laukus, miestus. Kokią kantrybę, kokią sveikatą turėjo mūsų protėviai, kad su savo Žemaitukais į tokias tolybes nujodavo - nutekindavo dukras, sūnus nuleisdavo į žentus. Dažnai savo valią ir kardu primesdavo.
Jau važiuojame per gūdų žemes. Tai mūsų giminaičių jotvingių.žemės. Jų nebėra... ir jos kitų apgyvendintos, kitokia kalba čia kalbama. Tuose kraštuose besilankydamas dažnai sutikdavau tokių mielų baltiškų veido bruožų vyrų ir moterų, kad maga būdavo juos pakalbinti lietuviškai... ir rasdavau, kad prisimena senelius sakius, kad kilę iš Lietuvos.
Vėl naktis, vėl tas pats Mėnuliukas tai priekyje kelią rodo, tai šalia vagono bėga, tai užpakalyje palydi...
Jau netoli ir mano Vilnius. Kas čia naujo - Lietuvoje daugiau penkių dienų nebuvau? Gal mūsų Širdis, Protas, Sąžinė, Šventovė kritusi, paimta desantininkų. Gal Vilniuje išlipti... Čia turiu daug pažįstamų. Tačiau naktis... Kas manęs laukia..?
O mano lietuvaitės linksmai čiauška. Turbūt joms gerai pasisekė parduoti nuvežtas savo prekes ir nusipirkti naujų. Jas dabar ir veža, skaičiuodamos pelną. Jos nustebo, kai jas palabinau lietuviškai. Jos suvalkietės nuo Garliavos, iš Jonučių. Aš prisipažįstų, kad gimęs Narsiečių kaime, o tos vietovės šalimais. Pasakau nuo kūdikystės man įstrigusias kelias pavardes. Jos tuos žmones pažįstą. Jos buvo pietuose, kKai ko nusipirko. Mes jau kaip ir giminės. Aš išpasakoju, kur buvau ir ką veikiau. Bijausi, ar manęs kas nors stotyje nepasitiks. Siūlausi joms padėti išnešti bagažą. Jos patenkintos mano pagalba. Pasirenku pačius sunkiausius jų nešulius.
Štai ir Kaunas. Mano ausinė tolimiausiame maišelio kampe. Striukė atsegta, šalikas palaidas, kad matytųsi kaklaraištis. Aš - pradedantis komersantas... Tempiu, kaip vyrui pridera, du sunkius krepšius. Šalia manęs tokius pat krepšius tempia keturios moterys.
Traukinio gale girdžiu rusišką šauksmą: "Laikykite senį". Tiesa, dabar aš jau nebe senis - be ausinės kepurės. Dabar aš komersantas, vienas iš nedaugelio pradedančiųjų... Moterų aikštelėje laukia du "Žiguliukai". Man vietos neatsirado išvežti iš pavojingos vietos.
Žygiuosiu į Kauno radiją ir televiziją, kaip anksčiau, kai grįžau iš Maskvos. O gal ji užimta? Aš jau netoli autobuso stoties. Kur eiti? Gal Laisvės Alėjon pas savo senojo mokytojo našlę Ražauskienę? Prisimenu jos žodžius: "Jei reikės, ateik". Jos sūnus Romas, su kuriuo mokėmės Raudondvario septynmetėje, buvo davęs motinos adresą" Stalino pr. prieš Merkurijų. Maniau, reikės eiti į pogrindį. Tai būtų buvęs mano atsarginis butas.
Su manim susilygina tas perkrautas ''Žiguliukas''. Jį garsiai signalizuodamas lenkia policijos automobilis. Tas glaudžiasi prie kelkraščio. Prie jo pričiuožia brezentinis automobilis. Keli vyrai prišoka prie žiguliuko... Aš einu... ramiais žingsniais...
Prasideda buvusių kapų teritorija. Čia 1957 m. mane, prieš dvejus metus grįžusi iš kariuomenės, per Vėlines, su draugais iš politechnikumo nei už ką milicija, saugumo darbuotojai sumušė, nosį nusuko į šoną, pakaušyje įstatė didelį guzą. To maža - dešimčiai parų kalėjiman uždarė. Tuo laiku mūsų galvose nebuvo jokios politikos. Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis... Gal ir gerai: nes už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
Buvau numatęs iš karto eiti į Radijo televiziją. Bet gal užtenka erzinti likimą. Einu pas knygnešių vaikaičius Kazimierą ir Laimą Blaževičius. Einu tiesia kryptimi per buvusius kapus, nesirinkdamas takų link iš tolo matomos mečetės.
Štai ir mečetė, už jos knygnešių vaikaičių Blaževičių namas. Tylu, ramu aplinkui. Įleidžia. Apsikeičiame naujienomis. Kauno radijas ir televizija dar veikia. Sitkūnų, Juragių stotys neužimtos. Sąjungos tautos (rusai, ukrainiečiai) mus palaiko. Gal išgyvensime, įtampa atslūgsta. Atsiranda apetitas. Užvalgau. Skambinu Jonavon žmonai. Gerai išsimiegu. Rytą žvalus skubu į Kauno televiziją. Vėl radijo žurnalistas Juozas Kundrotas užrašo mano įspūdžius iš kongreso. Raimondas Yla sukuria televizijos reportažą. Viskas skrenda į eterį. Sąjungos demokratinių jėgų Kongresas savo rezoliucija remia Lietuvos siekius ir žvalina mūsų žmones. Žmonės mato daugybę delegatų parašų. Drąsiau, atkakliau, Lietuva, į laisvę, paskui tave eina milijonai kitų tautybių žmonių.
Daugybė žmonių darė tai, ką sugebėjo. Pagal Levą Tolstojų - žmonės tai, ką reikia daryti, daro instinktyviai.
Praėjus keliems metams atsitiktinai užklydau jau išlaisvintuose Spaudos rūmuose į ''Amžiaus'' redakciją, ten pamačiau krūvą ką tik išleistų 1994 m. knygų, tarp jų ir buvo ir Michailo Pustobajevo rusų kalba "Chronika agresiji“, apie į Pamaskvę "kas bulvių" pasiųstus ginkluotus desantininkus.
Štai, šios knygos ir tegul bus geriausias ženklas mano draugams, kad jų nepamiršau. Dešimtį nusiperku ir išsiunčiu Sąjungon.
Iki šiol man tie neaiškūs sutapimai - Vilniaus stotyje paskutiniame vagone paskui mane įbėgus įtartinam žmogui ir Kaune išlipant iš traukinio šauksmas "laikykite senį" - kelia abejones. Ar tai nebuvo tik mano ''vagie, kepurė dega“ gąsčiojimąsi? To iki šiol negaliu atsakyti.
Bus daugiau
Jurgis Bielinis, LSDS narys
