Kertinė Lietuvai data – Vasario 16–oji – tris kartus ryškiai iškyla mūsų tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gyvenime, kurio pabaigą vis dar gaubia mitas apie įvykdytą pasikėsinimą.
Išsiuntė į Bulgariją
1851 m. lapkričio 23–iosios vakarą Ožkabaliuose, Suvalkų gubernijoje, pasaulį išvydo kūdikis. Jis gimė labai silpnas. Niekas negalėjo net įtarti, kad iš šio vaiko išaugs galingas Lietuvos vyras, kuris 1918 m. vasario 16 d. pirmininkaus dvidešimčiai Lietuvos Tarybos narių ir paskelbs Lietuvos nepriklausomybę.
Tėvo mylimas, motinos lepinamas mažasis Jonukas augo girdėdamas pasakojimus apie garbingą Lietuvos praeitį. Mat Suvalkų gubernijoje, kuri nepriklausė nuo Vilniaus generalgubernatoriaus, buvo palankesnės sąlygos augti ir stiprėti lietuviškam žodžiui, raštijai. Rusijos valdžia gerai besimokantiems lietuvių gimnazistams net skirdavo valstybines stipendijas studijoms Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Į pastarąjį J.Basanavičius su 100 rublių kišenėje atvažiavo studijuoti – iš pradžių istorijos–filologijos, o po to – medicinos fakultetuose.
1879 m. tapęs diplomuotu gydytoju, buvo paskirtas dirbti į Bulgariją. Čia pirmą kartą J.Basanavičiaus biografijoje minima lemtinga jam data – vasario 16–oji.
Prahos meilė
1880 m. pradžioje J.Basanavičius atvyko į Lompalanką ir pradėjo dirbti ligoninėje gydytoju ir jos direktoriumi, rūpintis lietuvybės reikalais, rašydamas į lietuviškus laikraščius, leistus Rytprūsiuose ir JAV lietuvių kolonijose.
Kaip gydytojas jis netrukus pelnė didžiulę žmonių pagarbą ir meilę (neimdavo pinigų iš skurstančių ligonių, buvo plataus profilio specialistas), tačiau po poros metų vis vien išvyko gilinti medicinos žinių į Prahą.
Ten J.Basanavičius daug laiko praleido bibliotekose, domėdamasis čekų tautiniu atgimimu. Tai turėjo nemažai įtakos, jam sprendžiant lietuvių klausimą – Mažojoje Lietuvoje jo iniciatyva 1883 m. pavasarį pasirodė Didžiajai Lietuvai skirto pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ pirmasis numeris.
J.Basanavičius ne tik rašė į „Aušrą“ straipsnius lietuvių istorijos, kalbos klausimais, bet ir pats redagavo kitų bendradarbių rašinius, finansiškai rėmė „Aušros“ – tautos savimonės žadintojos, turėjusios vienyti ir aktyvinti tautą, leidybą.
Prahoje J.Basanavičiaus mintis nuo medicinos studijų, Lietuvos ateities projektų atitraukė viena mergina – 21 metų Čekijos vokietaitė, užsienio kalbų mokytoja Gabrielė Eleonora Mohl, kurią jis pirmą kartą pamatė pro savo buto langą einančią gatve. Kartą J.Basanavičius pasiryžo ją užkalbinti. Pasirodo, mergina taip pat seniai buvo atkreipusi į jį dėmesį. Netrukus abipusė simpatija išaugo į meilę. 1884 m. pavasarį Vienoje įvyko vedybos.
Ir mirtis, ir pasikėsinimas
Pritrūkę pragyvenimo lėšų Čekijoje, jaunavedžiai atvyko gyventi į Bulgariją. Čia šeima patyrė ne vieną stresą – jaunai žmonai ir J.Basanavičiaus kolegoms teko jį, sunkiai sirgusį plaučių uždegimu ir šiltine, slaugyti.
Tačiau didžiausią stresą šeima patyrė 1887 m. rugpjūčio 7–osios vakarą, kai buvo kelis kartus šauta į einantį pas ligonę J.Basanavičių. Iš sužeistojo rankos kulką pavyko gan greitai išimti, o štai antroji liko jo krūtinėje ir primindavo apie save iki J.Basanavičiaus mirties. Išgijęs po pasikėsinimo, J.Basanavičius nusipirko dogą, kurį vėliau kažkas nunuodijo arseniku.
Iki šiol nėra visiškai aiški pasikėsinimo į J.Basanavičių priežastis. Manoma, kad tai galėjo įvykti dėl politinių motyvų.
Pasikėsinimu į J.Basanavičių nelaimės šeimoje nesibaigė – nusilpo Elės (taip J.Basanavičius vadino savo žmoną) sveikata ir, susirgusi džiova, ji mirė mylimo vyro glėbyje 1889 m. vasario 16–osios rytą. Elei buvo pastatytas keturių metrų aukščio juodas obeliskas Lompalankos kapinėse, bet kapo neišliko.
J.Basanavičius buvo nušautas?
„Iš paskutinės Vytauto Petkevičiaus publicistikos knygos “Prakeiktieji ir pateptieji„ sužinojau, kad J.Basanavičių šešiais šūviais jo darbo kabinete 1927 m. vasario 16–ąją nušovė lenkų slaptosios karinės tarnybos narys“, – kalbejo kaunietis Mečislovas Liutvinas.
„Anot V.Petkevičiaus, lenkai pareiškė, kad žudikas yra beprotis ir uždarė jį į beprotnamį. Po pusmečio pilsudskininkai žudiką paleido, o šis netrukus už neaiškius pinigus nusipirko dvarelį. Visa tai man atrodė labai įtikima, žinant, kad lenkų okupacijos metais likęs gyventi Vilniuje J.Basanavičius buvo lenkų užgauliojamas. Tad su kitais bendraminčiais parašėme laiškus šalies Prezidentei, teisingumo ministrui ir generaliniam prokurorui, prašydami ištirti V.Petkevičiaus teiginį apie J.Basanavičiaus mirties priežastį“, – aiškino M.Liutvinas.
Specialistų atliktas istorinis tyrimas byloja, kad V.Petkevičiaus aprašyta versija nepagrįsta jokiais faktais.
Prisimena laidotuves
Gražutė Šlapelytė–Sirusienė (mirė prieš porą metų JAV) „Aiduose“ rašė, kad karstas su balzamuotu velionio kūnu buvo vežamas į Vilniaus katedrą keturių juodbėrių žirgų kinkiniu. Prie tautos patriarcho karsto Rasų kapinėse buvo pasakyta daug kalbų, jo kapą papuošė 63 vainikai.
Kaunietė 96–erių Birutė Verkelytė–Federavičienė, būdama Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuviškos gimnazijos moksleivė ir skautė, 1927 m. dalyvavo J.Basanavičiaus laidotuvėse.
„Moksleiviai ir studentai apgaubė savo kepures juodu krepu ir prisisiuvo prie rankovių tos pačios medžiagos kaspinėlius, kuriuos nešiojo visus metus. Skautai atvyko į laidotuves su šiai progai pasiūta juoda vėliava su joje auksiniais siūlais išsiuvinėta skautiška lelija ir organizacijos pavadinimu“, – pasakojo ji.
„Per J.Basanavičiaus laidotuves su kita moksleive nešiau nediduką laurų lapų vainiką nuo Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mohando Gandžio. Vainiko viduryje buvo nepaprastai dailus užrašas ant juostos ar lentelės. Kai išseko kalbėtojų eilė prie kapo duobės ir tautos patriarcho karstas buvo nuleistas, mes, skautai, savo vado Prano Žižmaro paraginti, jį užpylėme žemėmis. Ne kastuvais, o rankomis... Vėliau lenkai sakė, kad mes užkasėme savo dvasios duoną“, – prisiminė B. Federavičienė.