Aktorius Jokūbas Bareikis (30) vaidmenis atsirenka. Atvirose meilės scenose jis nevaidina, publikos juokinti pataikaudamas nenori. Tačiau principai populiarumui netrukdo ‒ aktorius filmuojasi naujame lietuviškame seriale „Pavogta laimė“, su nacionalinės „Eurovizijos“ laimėtoja Evelina Sašenko dainuoja „Žvaigždžių duetuose“, vaidina teatre. Ir tyliai planuoja šeimyninį muzikinį tėvo ir sūnaus duetą.
‒ Kokie vaidmenys tau yra artimiausi?
‒ Esu daugiau tragikas. Rimti vaidmenys, visokie skausmėkai yra mano. Nemėgstu juokinti pataikaudamas publikai. Mano misija teatre kita.
‒ Ar yra tekę atsisakyti vaidmens?
‒ Yra. Jame buvo numatyta daug atvirų meilės scenų...
‒ O tau tai tabu?
‒ Tai intymu, vadinasi ‒ mano. Tai noriu palikti sau.
‒ Kodėl? Kai kas tokiu būdu pelno populiarumą...
‒ Tai ir ne tik tokiu būdu. Būdų ir priemonių yra gausybė, tačiau praeis kiek laiko, o tu gali likti išsidarkęs. Galvodamas apie savo biografiją prisiminsi: velnias, aš tai dariau. Kalbu ne tik apie intymias scenas. Filmai, serialai, įvairūs projektai, televizija stengiasi ištraukti iš tavęs kiek galima daugiau, provokuoja įvairiems dalykams, vadina juos iššūkiais. Tačiau pats turi nuspręsti, kiek nori duoti, nes visa tai kada nors pasibaigs. „Išlaidas“ ir „pelną“ teks skaičiuoti pačiam.
‒ Ar neatsiriboji nuo vaidmens?
‒ Aš stengiuosi visur išlikti garbingas sau. Kad man nebūtų gėda. Į televiziją ir populiarumą žiūriu atsargiai, per distanciją.
‒ Kodėl ėjai į „Žvaigždžių duetus“? Kuo tau šis projektas yra įdomus?
‒ Ėjau dainuoti. Tai ir noriu daryti.
‒ Kiek tau trukdo ir kiek padeda tai, kad esi garsaus tėvo sūnus? (Jokūbo Bareikio tėvas yra žinomas aktorius, dainininkas Saulius Bareikis ‒ aut. past.)
‒ Jaučiau tai darželyje, mokykloje. Nes kai prisidirbdavau, girdėdavau: tėveliai tokie aktoriai, o sūnus... Padidėjusią atsakomybę jaučiau ir įstojęs į aktorinį. Maniau, teatralai žiūri, kaip vaidinu, lygina su tėvu... Gal taip ir nebuvo, gal pats sau tai užkroviau, bet aš toks... linkęs už kitus pagalvoti. O vėliau tą padidėjusią atsakomybę paleidau.
‒ Filme „Tadas Blinda. Pradžia“ filmavaisi kartu su Agne Ditkovskyte. Ar pažinojai Agnę iš anksčiau? Juk tavo ir Agnės tėvas Olegas Ditkovskis ‒ aktoriai, kartu dainavo „Aktorių trio“ (trečiasis trio narys ‒ aktorius Kostas Smoriginas)...
‒ Kai buvome vaikai, Agnė su tėvais ateidavo pas mus į svečius. Pamenu, mokiau ją groti pianinu. Kai susitikome filmavimo aikštelėje, buvome ilgai nesimatę. Prisiminėm kažką, pasidalijome atsiminimų nuotrupomis...
‒ Tavo tėvas ‒ garsus teatro aktorius, dainininkas, tu pats vaidini Vilniaus mažajame teatre. Ar jautiesi atitinkąs tikrojo elito sąvoką?..
‒ Tas elitizmas ‒ nežinau, ar čia tinka tas žodis. Kuo mano darbas yra geresnis už kito? Tik tiek, kad viešas, matomas. Bet kad jis būtų svarbesnis už gydytojo, mokytojo ar dar kurio kito, drįsčiau ginčytis.
‒ Kokių garsių žmonių galima sutikti tavo gimtadienyje?
‒ Nedaug. Tuos, kurie ateina manęs pasveikinti. Daugiausia ‒ iš bendrakursių. (Jokūbo Bareikio kurso vadovas Muzikos ir teatro akademijoje buvo Rimas Tuminas, o tarp bendrakursių ‒ Leonardas Pobedonoscevas, Ineta Stasiulytė, Audrius Bružas ‒ aut. past.)
‒ Ar laikai save patriotu?
‒ Turbūt taip.
‒ Kuo pasireiškia tavo patriotizmas?
‒ Jis gali būti visoks. Gali vaikščioti su trispalvės ženkliuku atlape. Aš to nedarau, bet jaučiu Lietuvai meilę, ilgesį. Apie metus gyvenau užsienyje, bet tikrai nesinorėjo likti, nors galimybių buvo. Mane mano šalis traukia, jos ilgiuosi. Neįsivaizduoju gyvenimo svetur.
‒ O kur gyvenai?
‒ Didžiojoje Britanijoje. Važiavau pramokti kalbos, bet jei nesi milijonierius, turi ten dirbti.
‒ Ką dirbai?
‒ Viešbutyje teikiau informaciją svečiams. Buvo kuriozinių situacijų, kai ir atsakymo svečiui neturiu, ir išsiduoti, kad nežinau, negaliu. Nes viešbutis solidus. 5 žvaigždučių.
‒ Kaip mini nepriklausomybės dieną ir kitas panašias progas?
‒ Kaip nors ypatingai nešvenčiu, bet randu laiko pamąstyti apie Lietuvai svarbius įvykius. Atsimenu Sausio 13‒ąją. Buvau kokių dešimties. Su tėvais budėjome prie Lietuvos radijo ir televizijos. Aš žinau kainą, per kurią Lietuva dabar yra tokia, kokia yra. Esu šiek tiek prisilietęs prie jos istorijos.
‒ Priklausai laisvoje Lietuvoje subrendusiai, bet dar ir sovietmečio mačiusiai kartai...
‒ Šiuolaikiniam jaunimui mes atrodome per daug kompleksuoti, suvaržyti. Tuo tarpu jie mums atrodo pernelyg laisvi... Nekreipiu į tai dėmesio ir kartais pasijuokiu, kad čia jau turbūt tas kartų konfliktas.
‒ Ką darai laisvalaikiu?
‒ Su šeima išeiname kur į miestą, o vasarą stengiamės iš jo ištrūkti. Patinka žvejoti. Jaunystėje daug žvejodavome su tėčiu, Ūloje ar prie kokio ežero. Dabar meškerę pasiimu tik važiuodamas atostogauti ‒ tiesiog neberandu tam laiko.
‒ Koks didžiausias sugautas laimikis?
‒ Manau, didžiausi laimikiai manęs dar laukia. Ketinu išmėginti žvejybą jūroje.
‒ O ką mėgsti veikti vienas?
‒ Groti gitara. Visai neseniai įsigijau elektrinį pianiną. Mėginu kurti dainas. Muzika mane jaudina, žavi, namie mėgstu klausytis muzikos. Muzikai šiuo metu skiriu daugiau laiko nei žvejybai. (Šypsosi.)
‒ Ko klausaisi?
‒ Labai patinka Rėjus Čarlzas (Ray Charles) ‒ aklas pianistas ir dainininkas.
‒ Ar dainuojate su tėvu?
‒ Taip. Planuojame kartu ką nors nuveikti šioje srityje.
‒ Sudarai labai rimto, tvarkingo žmogaus įspūdį, ‒ kokius beprotiškus dalykus darai?
‒ Na, aš toks ir esu ‒ tvarkingas ir rimtas. Manęs nepažįstantiems žmonėms gal net atrodau pasikėlęs. Esu ramus. Toks mano būdas. O nesąmonės gali prasidėti tada, kai aplinka man sava.
‒ Ar pasižadi sau ką nors daryti, ką nors savyje keisti, tarkim, nuo pavasario?..
‒ Anksčiau taip dariau, pavyzdžiui, mėginau mesti rūkyti, bet dabar ‒ ne. Turiu tikslų, bet komunistinio penkmečio plano nevykdau.
‒ Ar pavyko mesti rūkyti?
‒ Taip. Nes jau buvo nesąmonė, kai gesini cigaretę ir lipi į lovą, o ryte vos pabudęs eini į balkoną ‒ parūkyti ir kavos... Nerūkau jau dvejus metus. Beje, mečiau Kovo 11‒ąją.
‒ Ar norėtum pakeisti savo elgesį? Būdą? Išvaizdą?
‒ Na, aš ir protingas, ir gražus, bet tie 175 cm... (Juokiasi.)
‒ Kokios moterys tau patrauklios?
‒ Protingos, gražios, turinčios humoro jausmą. Tokios kaip mano žmona.
‒ Koks maistas tau skaniausias?
‒ Labai mėgstu mėsą. Galėčiau valgyti gryną. Ir per Kūčias laukiu dvyliktos nakties, kad galėčiau pavalgyti mėsos.
‒ Esi gamtos ar miesto žmogus?
‒ Gamta man labai patinka. Norėčiau savo namo su sklypu ir daržu, bet kol vaikai maži, gyventi mieste yra patogu.
‒ Tai į ateities planus įeina trobelė prie Labanoro girios?
‒ Gal kada nors. Nežinau. Dabar tam tokių galimybių nėra, bet kada nors būtų smagu.
‒ Kur dažniausiai atostogauji?
‒ Jau kelerius metus vasarojame Latvijos pajūryje, Papėje. Žavi beveik laukinė gamta, iki jūros ‒ šimtas metrų.
‒ Jei sutiktum tikrą Kalėdų Senelį, ko jo paprašytum?
‒ Pralėkti su tais jo elniais. Sveikatos sau ir artimiesiems. Ir ilgam.
Elena Nikonovaitė
