Su tokia genetine liga viskas aišku , trumpas gyvenimas , kam reikia dirbtinai tempti ir kankinti vaiką ir mamą. Mama viską gerai padarė - tokiu atveju reikia priimti pagalbą , bet nenusikankinti pačiai.

Kaip mama galėjo atiduoti vaiką kitiems prižiūrėti tokio amžiaus vaikui mama viskas, nesvarbu kad ją ten rūpinosi, bet vaikui mama viską ką jos širdutė jautė kai aplinkui svetimos tetos vaikšto. Aš abu tėvus išslaugiau iki paskutinės ir net nekilo minties apie slauga ar hospisa suaugęs ten nenori, o čia vaiką ir kai žinai kad jis bet kada gali mirti aš kiekviena diena būčiai leidus su ja kuo daugiau laiko, nes nežinai kada paskutine diena. Net susigraudinau ne dėl tėvų, o dėl vaiko ką ji vidui išgyveno palikta. Čia tik tėvai guodžia save, kad ją ten rūpinosi mylėjo, bet vaikui tėvų reikia ne svetimu rankų ir akių, o tėvų.

Kokie pikti komentarai. Sekiau Edvilės istoriją Vilties spindulelio grupeje. Iveta puiki mama.Ir kai prieme sprendimą atiduoti hospiso globai, Edvile buvo labai blogos būkles, reikejo visa para medikų priežiuros. Hospisas ta prieziura suteike. Namu salygom jau nepakako priežiuros. Ligonines tokiu ligoniuku neguldo. Ka reikejo daryt mamai kai prireike pagalbos. Vien meiles jau neuzteko Edvilei. Ir hospise Edvile praleido tik keleta menesiu. Pagarba Iveta tau.

Visų pirma labai didelė užuojauta šeimai. Pati prieš pusmetį palaidojau savo 2 dienų amžiaus sūnų tai žinau ką reiškia netekti savo vaiko...
Bet kita vertus aš nesupratau šios moters kaip mamos. Gimus vaikui rašo, kad po savaitės teko palikti Kauno klinikas. Kodėl??? Niekas iš klinikų nevaro lauk, ten nors ir 6 mėnesius gali būti, tol kol tavo vaikelis guli ligoninėje, tol ir mama būna kartu su juo. Puikiai žinau, nes pati klinikose gulėjau ir susipažinau su ne viena mama, kurios po gimdymo ir po 4-5 mėnesius net kojos iš klinikų nebuvo iškėlusios, visą laiką buvo šalia savo vaikų.
Na, nebent šiai mamai namai ir vyras svarbiau už vaiką, todėl ir paliko... bet vistiek nesupratau kaip galima palikti savo naujagymį vaiką, ypač kai gydytojai sako, jog gyvens gal parą,gal dvi? Aš po cezario operacijos net pati susiriesdama ir ramstydama sienas ėjau pas savo sūnų ir prie jo inkubatoriaus stovėjau valandomis, kol med. personalas varydavo mane lauk. O čia imti ir išvažiuoti namo, man protu nesuvokiama.
O tai, kad paskui paliko hospise numirti, čia išvis žiauru. Kaip kokį šuniuką ėmė ir paliko prieglaudoje karts nuo karto aplankant! Ar jūs bent jau nors įsivaizduojate kaip jūsų dukrytė turėjo jaustis? Jūs ėmėte ir vieną dieną ją išvežėte iš namų, iš jos saugios aplinkos į svetimą vietą, kur visi nepažįstami. Ar bent suvokiate kaip ji paskutinėmis savo gyvenimo dienomis turėjo jaustis be jūsų?

Puiku, kad šeima gavo pagalbą kai tuo metu jos reikia

Mes dažnai sakome oi aš taip nedaryčiau,taip nesakyčiau,taip nepasielgčiau ,bet atsidūrę kažkokioje baisios padėtyje,nieko nežino į priekį,kaip pasielgtų,neleiskite ir nebūsite teisiami,kantrybės,stiprybės,pakantumo!

Nu ti ką dabar padarysi. Angelai reikalingi ir danguje. Mirė mano krikšto sūnaus berniukas. Jam buvo tik 13 dienų. Užgeso peliukas. Klykiau kapinėse kai atvežė iš santariskiu juodas katafalkas, mažą baltą karsteli. Aplink buvo šalta, juoda ir nyku, o čia staiga baltas mažas karstelis su angeleliu viduje. Dievui irgi reikia jų.

Neteiskite kitu, juk nezinom kam ir kada gali atsitikti tokia nelaime, ne visi istveria...

Skaitai staripsi ir atrodo čia motina save paguosyi norėjo ale hospise palikom ir tikrai lankėm..Kas bebūtų žinant dar,kad vaikas mirs ir ji palikti kažkur kitur nors ir rūpinasi juo, tai čia yra savanaudišką ir gali saves neteisinti...Taip ir dakyk sunkų būvo auginti tai palikom kitiems slaugyti o ne teisintis..Gailą tik vaiko kuris meilės savo negavo iš šeimos...

koks cia dar hospisas po velniu, toks bjaurus zodis, labai jau myli visokius anglicizmus, o musu lietuviska kalba gatavi visai sunaikinti