„Didelė dalis vokiečių jautėsi nepelnytai nuskriausta, pažeminta po I-ojo pasaulinio karo, kitas dalykas – labai nestabili politinė ir ekonominė situacija.
Būtent tokioje situacijoje atsiranda poreikis turėti stiprią partiją, stiprią valdžią ir stiprų lyderį ir tai sudaro palankias sąlygas atsirasti partijoms, lyderiams, kurie siekia panaikinti demokratinę santvarką“, – „Žinių radijuje“ kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas Arūnas Bubnys.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis pridūrė, kad tinkamos asmeninės savybės žmogui, kuris nori tapti diktatoriumi, yra būtina sąlyga.
„Asmeninės savybės yra būtinos, tai čia, ko gero, vienintelis dalykas, su kuriuo sutinku, kad yra būtinas. Tautos pažeminimas visai nėra būtina sąlyga, Stalinas iškilo kitomis sąlygomis, Mao Dzedungas kitomis <...>.
Lyderio poreikis visada egzistuoja, bet anaiptol ne diktatoriaus poreikis, pabrėžiu, o lyderio poreikis. Ir tie lyderiai gali būti ir toksiški, ir netoksiški, čia jau kita situacija, bet lyderis reikalingas visuomenei, todėl, kad laikas nuo laiko visuomenė mano, jog išspręsti savo problemas gali tik per stiprią mobilizaciją.
Štai šią stiprią mobilizaciją visuomenė vadina vienybe. Ir kai ateina lyderis, kuris nori mobilizuoti grupes tam tikriems tikslams, jis tai vadina tautos vienijimu, kitais gražiais žodžiais, bet asmeninės charakteristikos čia yra būtinos“, – kalbėjo G. Mažeikis.
Jis tvirtino, kad ankstyvieji socialistai turėjo daug lyderių, ne vien tik A. Hitlerį. Taigi, jis dar turėjo ištverti konkurenciją, laimėti kovą, kad galėtų įsitvirtinti kaip diktatorius.
Mažeikis: lietuvių stereotipas yra tai, jog lyderis turi būti aukštas ir gražus
A. Bubnys teigė, kad viena svarbiausių diktatoriaus savybių – charizma.
„Dėl charizmos – tai išties įdomus klausimas, todėl, kad čia mūsų lietuvių stereotipas yra, jog lyderis turi būti aukštas ir gražus. Tai tikrai yra mūsų pačių bėda todėl, kad lyderystė yra apibūdinama psichologinėmis savybėmis, o ne ūgiu ir anaiptol ne veido bruožais.
Todėl, kad pasižiūrėsime į ypač religinius lyderius, įvairius mesijus, tai daugybė iš jų nepasižymėjo nei ūgiu, nei grožiu. Charizmatinis lyderis gali būti ir aklas, ir kurčias. Tai visai neturi jokios reikšmės, todėl, kad svarbiausias dalykas yra psichologinė ekspresija, tai yra, kaip įvairios idėjos yra išsakomos, kiek jos yra girdimos“, – tvirtino G. Mažeikis.
Jis pridūrė, kad aktorystės sugebėjimai taip pat nekenkia, mat kiekvienam religiniam lyderiui, kurie rėkia gatvėse, mosikuoja ir veda minias, būdinga šiokia tokia aktorystė.
„Stalinui, o ypač Hitleriui ir Leninui, būdingos ryškios aktorinės savybės. Pavyzdžiui, Hitleris niekada nieko rimto nestudijavo, bet vieną dalyką, ką jis nuolat klausėsi ir kas jo biografijoje pažymima, tai kad jis beprotiškas operos gerbėjas, ypač Vagnerio. Jis lankydavo vienas ir tas pačias operas dešimtis kartų. <...>
Jis tas operas mokėjo atmintinai, atmintinai mokėjo ir jis jautėsi, kaip scenoje, jis išmoko iš operų būti scenoje.
Jis treniravosi prieš veidrodį, yra nuotraukos, kur fiksuojama, kaip jis mokosi oratorystės, tai čia mes matome jau dvi savybes: pirma, jis turi savo asmeninę charizmą, tai yra, rėkti, šaukti, tai yra, turi didžiulę vidinę energiją, antras dalykas, jis kalba ta kalba, kuri yra suprantama miniai, kuri nori girdėti šitą kalbą ir trečias dalykas šiokios tokios aktorinės savybės ir prašau – laimi“, – teigė specialistas.
A. Bubnys taip pat tvirtino, kad A. Hitleris turėjo daug vidinės energijos ir aktorinių sugebėjimų, treniravosi prieš veidrodį, sėmėsi patirties operose Vagnerio.
„Jeigu aš pažiūrėčiau į Staliną, tai jis visiškai tokių didelių aktorinių sugebėjimų neturėjo, jo iškalba buvo tokia prasta, jis nebuvo oratorius. Dar tas gruziniškas akcentas, kuris visą gyvenimą jį lydėjo.
Bet jis buvo intrigų meistras, jis kaip partijos generalinis sekretorius, visi reikalai ėjo į sekretoriatą, pas jį daug eidavo informacijos, jis mokėjo manipuliuoti informacija ir žmonėmis“, – sakė A. Bubnys.
Ekspertas pridūrė, kad norint būti diktatoriumi, asmuo turi trokšti valdžios bei garbės.
Kalbėdamas apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, G. Mažeikis teigė, kad V. Putinas nėra tas diktatorius, kuris ateina per minią, visuomenę, kaip ta darė A. Hitleris.
G. Mažeikis pridūrė, kad tam, jog V. Putinas įsitvirtino per valdžios aparatą ir tam, kad jis išliktų valdžioje, reikia vieno dalyko – jog valdžios aparatas kurtų ir skleistų propagandą, kurios dėka V. Putinas ir yra populiarus.
Ar totalitarizmo įsigalėjimas įmanomas Lietuvoje?
Paklaustas apie tai, ar yra tikimybė, kad Lietuvoje ateityje įsigalės diktatūra, A. Bubnys teigė to neįsivaizduojantis.
„Bet tam tikras autoritarinis režimas, manau, kad įmanoma. <...> Demokratija yra gana trapi sistema ir tai nėra amžina duotybė. Jei mes esame demokratinė respublika, tai nereiškia, kad 100 metų taip ir bus, toli gražu“, – tikino ekspertas.
G. Mažeikis pridūrė, kad Lietuvoje turime sukūrę aibę priešnuodžių totalitarizmo įsigalėjimui.
„Tačiau mes visą laiką galvojame, kad pirmas koks nors asmuo, kuris galėtų būti autoritariniu lyderiu, yra prezidentas arba premjeras ir mes jį matome kaip pavojų, bet nemanome, kad parlamentas arba politinė partija gali būti pavojus.
Yra keletas simptomų, kurie įspėja, kad gali subręsti autoritarinė asmenybė, kai oponuojančios viena kitai partijos nebesugeba iškelti savo lyderių. Šiandien mesiu akmenuką į socialdemokratų partijos daržą – partija nesugeba iškelti stipraus lyderio prezidento rinkimuose, čia yra blogas bruožas, čia yra mažas mikro simptomas, bet jis yra negeras visuomenei, jis yra blogas“, – akcentavo G. Mažeikis.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Atviras pokalbis“ galite žiūrėti čia:
