Būtina atkreipti dėmesį į tris sankcijų praėjusiais metais taikymo ypatybes. Visų pirma, dabar jos nukreiptos jau prieš rusų ekonomikos elitą ir stambųjį privatų kapitalą, o ne tik prieš valstybines bendroves ar valdininkus, rašoma Nigel Gould-Davies komentare leidiniui „The Hill“.
Antra, JAV veikia dabar jau naudoja galingiausią savo sankcijų arsenalo ginklą, kurį iki šiol taikė prie teroristines ir tarptautinio nusikalstamumo grupes ar „pasmerktąsias-šalis“.
Trečia, sankcijos tapo kasdienėmis, o ne išimtinomis priemonėmis, kurios naudojamos santykiuose su Rusija. Jos naudojamos ne tik kaip atsakas į agresiją prieš Ukrainą, tačiau ir kaip reakcija į pačią įvairiausią kenkėjišką veiklą visame pasaulyje, įskaitant ir į bandymą pasikėsinti į Vakarų demokratiją, programišių išpuolius, cheminio ginklo panaudojimą Solsberyje ar karinę intervenciją Sirijoje. Daugelis rusų suvokia, kad sankcijos – tai ilgam.
Sankcijų politikos pasikeitimai įgalina atsirasti šias penkias išvadas:
1. Rusijos valdžia yra sunerimusi
Aukštas pareigas užimantys valdininkai nerimauja vis labiau. Senas V. Putino patikėtinis ir vienas pagrindinių Rusijos reformų šalininkų Aleksejus Kudrinas praėjusiais metais ne sykį viešai pasisakė perspėdamas tautiečius. Jo teigimu, Rusija pateko į „stovinčią pelkę“, o tolimesnės sankcijos politinę Putino valią verčia neįgyvendinama. A. Kudrinas pažymi, kad pagrindinis Rusijos politikos tikslas turi tapti santykių su Vakarais gerinimas.
Saugumo tarybos sekretorius ir jėgos struktūrų atstovas Nikolajus Patruševas laikosi kardinaliai priešingo požiūrio dauguma klausimų. Tačiau ir jis sunerimęs. Rugpjūtį Patruševas pareiškė regionų gubernatoriams, kad Vakarų sankcijos sukuria „rimtų problemų“ naftos sektoriuje, nes Rusija yra priklausoma nuo užsienio kapitalo ir technologijų.
Atsakydama į šį nerimą, Rusijos valdžia priėmė pirmą sistemingą strategiją kovoje su sankcijomis. V. Putinas šį klausimą iškėlė metų pabaigoje susitikdamas su verslo atstovais, kurie, savo ruožtu, taip pat labai troško aptarti tarptautinę padėtį. Jie priėjo vieningos nuomonės, kad sankcijos yra rimta ir vis gilėjanti problema.
2. Sunerimęs ir Rusijos elitas
40 proc. bendrovių vadovų teigia, kad sankcijos kenkia jų verslui. Tačiau dar svarbiau šiuo atveju yra tas neapibrėžtumas, kurį jaučia žmonės, turintys didelius verslus ir plačius ryšius. Amerika pademonstravo savo milžinišką sankcijų galią, kai kuriuos iš jų visiškai atkirsdama nuo pasaulio finansų sistemos.
Labiausiai nukentėjo oligarchas Olegas Deripaska, kuris buvo priverstas koreguoti savo verslų valdymo sistemą, o tai yra antroji pagal dydį pasaulyje aliuminį išgaunanti bendrovė. Atlikti tai teko griežtai kontroliuojant ir prižiūrint amerikiečių Finansų ministerijai. Visiems verslo lyderiams, kartu su tuo pačiu O. Deripaska, atsidūrus sausio mėnesio „Kremliaus ataskaitoje“, niekas negali jaustis užtikrintai, kad netaps taikiniu ateityje.
Griežtesnės sankcijos yra palydimos ir griežtesne kontrole. Dabar Rusijos elitas į save atkreipė dėmesį šalyse, kur jie nuo seno yra pripratę saugoti savo turtus. Nuo to jau nukentėjo „Chelsea“ futbolo klubo savininkas Romanas Abramovičius.
3. Ne mažiau sunerimę ir visi rusai
2018-aisiais nerimas dėl sankcijų pastebimai išaugo. Jeigu metų pradžioje autoritetingam „Levada centr“ 28 proc. respondentų pripažino dėl sankcijų jaučiantys nerimą, tai metų pabaigoje į tą patį klausimą jau atsakė teigiamai 43 proc. Dabar už santykių su Vakarais normalizavimą pasisako 79 proc. gyventojų. Paskutinės sankcijos nesubūrė aplink režimą tautos, ir V. Putino populiarumas (taip pat ir dėl skaudžių socialinių bei ekonominių vidinių sprendimų) krito iki žymos, jau žemesnės netgi nei buvo prieš Krymo aneksijos įvykius 2014-aisiais.
4. Sankcijos nepastūmės oligarchų į Putino glėbį
Priešingai prognozėms, oligarchai neskuba susigrąžinti savo kapitalo į Rusiją. Priešingai: pasitraukiantis kapitalas 2018-aisiais išaugo triskart, ir didžiausias šuolis užfiksuotas balandį, kuomet buvo įvesto sankcijos oligarchams. Labai mažai užsienyje gyvenančių rusų priėmė V. Putino kvietimą grįžti namo. Nepaisant oficialių valdžios pareiškimų, prieš kai kuriuos grįžusius namo žmones buvo pradėti teisminiai tyrimai, kas vargu ar padidino entuziazmą likusiesiems.
Sudėtingais laikais Rusijos valstybė kelia naujus reikalavimus. Oligarchai atvirai kritikuoja prezidentūros siūlymą dėl mokesčių didinimo, vadindami jį neefektyvumo skatinimu. Jie taip pat be džiugesio sutiko Putino siūlymus investuoti 120 milijardų dolerių į naujus projektus. Oligarchai nenoriai svarsto naujus reikalavimus, o labiau siekia dar labiau supaprastintų sąlygų laikyti pinigus ofšoruose ir kitų gynybos nuo sankcijų priemonių.
5. Sankcijos nepastūmės Rusijos į Kinijos glėbį
Dėl sankcijų Rusijos ir Kinijos santykiai netapo tvirtesniais. Žodžių magija ir skambiais pareiškimais susitikimuose neįmanoma užmaskuoti akivaizdžios realybės. Sankcijos trukdo Kinijai sudaryti eilę sandorių ir susitarti dėl rublių keitimo į juanius. Dėl to, o taip pat dėl valdininkų priešiškumo Rusija išlieka Kinijai labai rizikinga rinka. Į Rusiją iškeliauja mažiau nei 1 proc. tiesioginių užsienio investicijų iš Kinijos. Ekonomika ir toliau yra silpnoji jų santykių grandis.
Paneigiami mitai ir išmokstamos pamokos
Šios aplinkybės išsklaido kelis mitus: kad Rusija gerai atlaiko sankcijas, kad sankcijos verčia Putiną stipriu ir populiaresniu, ir kad tai stiprina Rusijos santykius su Kinija.
Daugiau šių mitų mes jau neišgirsime. Taip pat nėra teisinga viltis, kad sankcijos privers Rusiją greitai atsisakyti nuo savo pačių tamsiausių kėslų. Sankcijos retai pasiekia pergalę, net kuomet jos yra taikomos prieš mažas valstybes. O Rusija – tai unikali valstybė ir labai tvirtas riešutėlis.
Tačiau tiesa kalbant, sankcijų efektas yra tas, kad jos priverčia Rusijos valstybę vis brangiau mokėti už savo veiksmus, bei stiprina apkrovas ir taip ne pačiai efektyviausiai šalies politinei ekonomikai. Verslo elitas susiduria su augančiu spaudimu tiek pačioje šalyje, tiek ir užsienyje, o gyventojus yra apėmęs gilus pesimizmas.
Šios pasekmės ir toliau augs priimant naujas sankcijas. Sankcijos padeda formuoti požiūrį, interesus ir sprendimus, kurie kada nors iššauks pokyčius Rusijoje.