Dauguma lietuvių iki pat dabar negali patikėti, kokiu keliu nusprendė sukti garsi ledo šokėjų pora M. Drobiazko ir P. Vanagas. Po tokio akibrokšto viešumoje pasirodė raginimai atimti iš čiuožėjų visus apdovanojimus už nuopelnus, o taip pat ir atimti iš M. Drobiazko išimties tvarka 1993 metais suteiktą Lietuvos pilietybę.
Šiandien buvo priimtas svarbus sprendimas – Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda išbraukė iš valstybės apdovanotųjų sąrašo ledo šokėjus M. Drobiazko ir P. Vanagą dėl jų pasirodymo Rusijoje, kuri toliau tęsia invaziją Ukrainoje.
Du pasirinkimai
Pasiteiravus, kaip tokį elgesį gali pakomentuoti psichologas ir psichoterapeutas Gediminas Navaitis, specialistas tikina, kad šiuo atveju paaiškinimų, kodėl taip nutiko, ieškoti neverta:
„Manau, kad kaip ir kiekvieną kartą, matydami absoliučiai amoralų elgesį, tarsi nenorime tuo patikėti, kad žinomi žmonės galėtų taip pasielgti. Tuomet pradedame kurti, galvoti ir ieškoti tam tikrų pateisinimų. Šiuo atveju, visa tai nėra reikalinga.
Matome, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie savęs nesieja nei su Lietuvos valstybe, nei su lietuvių tauta. Tačiau visa tai nestebina, kadangi pažvelgus į mūsų istoriją, tikrai rastume ne vieną atvejį, kuomet kažkas pasirinkdavo tarnauti okupantams. Turime tarsi „išdavystės tradiciją“, kurią puikiai atstovauja tam tikri žmonės.“
Anot psichologo, laisvoje visuomenėje kiekvienas žmogus gali rinktis tai, su kuo jis save tapatina. Visgi, lygiai taip pat kiekvienas gali išreikšti nuomonę bei nubrėžti santykių ribas su žmonėmis, kurie visaip bando išsisukinėti. Kaip teigia pats G. Navaitis, pavyzdžiui, aiškinančiais, kad sportas, menas ir mokslas atsiduria už politikos ribų.
„Pirmiausiai, jis niekada neatsiduria už politikos ribų, o kita – esama situacija vienareikšmiškai reikalauja kiekvieno pasakyti, kurioje pusėje yra. Apsimetinėjimas pseudoneutralumu, sakymas, kad politika nesidomiu, nieko reiškia.
Šiuo metu nevyksta kažkoks įprastas politinis procesas, vyksta karas ir žmonės turi apsispręsti, kieno pusę palaiko. Pasakymas, kad esu niekieno pusėje yra lygus „esu blogio pusėje“. Nėra galimybės būti nei vienos, nei kitos pusėje.
Žmogus visada turi pasirinkimą, tad šiuo atveju kalbėkime tiesiai ir aiškiai, kad buvo pasirinkimas tarp moralinių principų ir tarp pinigų. Žinoma, būtų šiek tiek smalsu sužinoti, už kiek žmogus parduoda savo pilietybę ir sąsajas su Lietuvos valstybe. Tačiau čia tik smalsumas, galiu puikiai apsieiti ir to nežinodamas“, – tvirtai sako pašnekovas.
Gediminas Navaitis taip pat įsitikinęs, kad M. Drobiazko ir P. Vanagas turėjo galimybę išvykti iš Rusijos bei nemano, kad šie galėjo jausti psichologinį spaudimą:
„Abu jie turi pilietybes, turi kur atvykti, o tuo labiau, manau, kad jie puikiai rastų ir darbą kitose šalyse ar Lietuvoje su kiek mažesniu uždarbiu. Tas nesveikas godumas, ar kaip kitaip jį galima pavadinti, jiems patiems pakišo koją. Abejoju, kad artimiausius kelis metus jie turės galimybę pasirodyti Lietuvoje. Ne atvykti čia, o dalyvauti meno, sporto renginiuose.“
Be to, psichologas neigiamai vertina ir bandymus tokį poelgį pateisinti panašiais argumentais, kad tai yra suaugę žmonės. Anot jo, sportininkai gerai žinojo, kokia bus lietuvių reakcija į tokį elgesį.
„Nepaisant to, jie parodė, pasakė, kad jiems mūsų visų nuomonė, požiūris yra nieko nevertas, kad jiems ant mūsų yra nusispjauti. Lygiai taip pat jie sulauks atsako, kad ir mums yra ant jų nusispjauti, jog jie mums nebeegzistuoja.
Todėl būtų logiška, jeigu tie, kurių tai yra kompetencija, pasirūpintų apdovanojimų panaikinimu, teisinėmis galimybėmis panaikinti pilietybę. Tai, kas buvo padovanota, paaiškėjus, kad asmuo yra nevertas dovanos, gali būti atgal ir paimta“, – svarsto psichologas.
„Nėra ko žodžių vynioti į vatą“
Bandymas paaiškinti tokį poelgį, G. Navaitis taip pat užsimena, kad kalbant panašia tema reikėtų apžvelgti ir platesnį kontekstą bei atsižvelgti į faktus, kurie nekelia jokios abejonės – didelė dalis Rusijos žmonių palaiko savo valstybės vykdomus nusikaltimus:
„Šiandien Rusiją galima vienareikšmiškai lyginti su Hitlerio Vokietija, kurioje po karo staiga kone visi vokiečiai pradėjo kalbėti, kad nieko nežinojo, nieko nematė, nustebo. 21 amžius yra geras tuo, kad šitaip rusams pasakyti nepavyks, nes jie viską puikiai mato ir palaiko.
Turėtume peržvelgti naujus siūlymus atsiriboti nuo žmogžudžių ir tų, kurie juos pateisina, nes tai yra visų mūsų moralinė pareiga. Be to, pastebiu, kad kartais žmonės bando išsitraukti ir argumentą apie kultūrą, neva tokia rusų kultūra ir panašiai. Galbūt šioje vietoje reikėtų aiškiau pasisakyti, komunikuoti ir labai paprastai paklausti tų, kurie nuoširdžiai tiki, kad tokia kultūra egzistuoja, ką jie vadina kultūra ir apie ką kalba.
Dažniausiai atsakyme būna išvardinti keli žinomi XIX a. pab. – XX a. pr. rusų rašytojai: Tolstojus, Dostojevskis ir kiti. Visgi, kokią rusų kultūrą matome šiandien? Matome daug smurtinių kino filmų, kuriuose problemos sprendžiamos tokia bendravimo kultūra, kuri stebina. Žmonės nesikalba, o rėkia vieni ant kitų, na, o tuomet ir matome rezultatą.“
Be to, pašnekovas siūlo atkreipti dėmesį ir į tai, kaip atsiranda asmenys, kurie dažniausiai jauname amžiuje ima vykdyti nusikaltimus, aklai paklūsta valdžios nurodymams.
Pasak psichoterapeuto, reikėtų klausti, kokia mokykla, kultūra išugdė Bučos žudikus ir tuos, kurie duoda įsakymus leisti raketas į gyvenamuosius namus, mokyklas, darželius bei leidžia juos sprogdinti.
„Stipri propagandos mašina paveikia ir kai kuriuos lietuvius, o tuomet visi atsakymai tampa aiškesni. Kiekvienas yra atsakingas už save. Jeigu žmonės pasirinko tarnauti žmogžudžiams, tuomet mūsų pozicija turėtų būti irgi aiškiai pasakyta. Nėra ko žodžių vynioti į vatą“, – sako Gediminas Navaitis.
Pasiteiravus, ar sugebės Lietuvos tauta prabėgus keleriems metams pamiršti tokį akibrokštą ir atleisti garsiems sportininkams, psichologas tikina, kad toks atvejis lengvai nebus pamirštas, o ir išsakyta nuomonė liks tvirta.
„Tikiuosi, kad karas baigsis ukrainiečių pergale ir žmonės visuomet prisimins kiekvieną poelgį, tarp jų ir amoralų čiuožėjų pasirinkimą. Nemanau, kad jie abu po kurio laiko gerai dėl to jausis. Juo labiau, bus atimti visi apdovanojimai, kurie tikrai nebus sugrąžinti.
Esmė tokia, kad kiekvienas nusikaltėlis, atlikęs savo bausmę, grįžta į visuomenę. Tačiau ši situacija nėra visiškai identiška, kadangi jeigu nusikaltėlis kalbės, jog „vogė ir vogs“, mes atitinkamai į jį žiūrėsime.
Šie žmonės nusprendė nekreipti dėmesio į Lietuvos valstybės, jos žmonių nuomonę, todėl ir mes nebeturėtume kreipti dėmesio į juos. Jie patys save išbraukė iš mūsų visuomenės. Tai – jų pasirinkimas. Visgi, norisi priminti, kad jie yra ne vieninteliai žmonės, deja, tačiau tokių yra ir daugiau. Būtent todėl mes turime garsiai parodyti, kokią nuomonę apie tai turime“, – nedvejodamas tvirtina G. Navaitis.
