Šeima buvo žinoma
Pakruojo rajono Lygumų seniūnijos, kuriai priklauso Degučių kaimas, seniūnė Iveta Ovsiukienė tv3.lt nurodė, kad šeima, kurios šešiametis berniukas žuvo, seniūnijai buvo žinoma, tačiau socialiniai darbuotojai ten nesilankė.
„Nenorėčiau labai komentuoti, bet tos šeimos, be abejo, yra žinomos. Toje šeimoje, kur mirė šešiametis, socialinės paslaugos teikiamos nebuvo, o dvylikamečio vaiko šeimai buvo“, – sakė ji.
I. Ovsiukienė nurodė, kad seniūnija nebuvo gavusi oficialios informacijos, kad šešiamečio šeimoje yra geriama, todėl ten ir nesilankydavo socialiniai darbuotojai.
„Žmonės, kaimynai, žino daug dalykų, tačiau kol mums nepateikia oficialios informacijos, kurią galima patikrinti, tol nėra kaip ir pradėti lankytis šeimoje. Visur yra privatūs gyvenimai, tad be priežasties landžioti į privačius gyvenimus negalime“, – sakė I. Ovsiukienė.
TV3 kalbinti Degučių kaimo gyventojai pasakojo, kad šeima, kurioje įvyko nelaimė, visiems buvo žinoma, ten geriama buvo nuolat. Policijos pareigūnai taip pat nurodė, kad jie ne kartą vykę pas šeimą dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl smurto artimoje aplinkoje.
„Smurtas aplinkoje aplinkoje vyko kitoje gyvenvietėje. Jie pas mus yra neregistruoti gyventojai, Degučių kaime jie gyvena apie kelerius metus. Tos informacijos, apie smurtą artimoje aplinkoje, kurią turėjo Šiauliai, mes juk neturime – turiu omenyje oficialios. O kad ten šneka kažkas... Mes juk negalime visų kalbų visais gyvenimo atvejais priimti kaip už gryną pinigą“, – sakė seniūnė.
Geriančių daug
I. Ovsiukienė sako, kad iki šio įvykio seniūnija nežinojo, kad šeima yra problematiška, o geriančių šeimų Lygumų seniūnijoje yra labai daug. Prie kiekvienos šeimos, sako ji, po socialinę darbuotoją nepastatysi.
Pašnekovė nurodė, kad tiems, kurie nori gydytis nuo alkoholizmo, bendromis jėgomis seniūnija kartu su kitais specialistais padeda, o nenorinčių gydytis priversti galimybių, teigia ji, nėra.
I. Ovsiukienė taip pat sakė, kad, nors seniūnijoje geriančių šeimų yra ir daug, tačiau paimtų iš tokių šeimų vaikų – labai mažai. Kodėl geriančiose šeimose paliekami augti vaikai, seniūnė atsakyti negalėjo – patarė kreiptis į Pakruojo savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrių.
Be oficialios informacijos nieko nedaro
Minėto skyriaus vadovė Eglė Koskutė taip pat tv3.lt nurodė, kad abi šeimos – tiek žuvusio šešiamečio, tiek su juo buvusio dvylikamečio – skyriui buvo žinomos. Visgi nenorėjo komentuoti, kas konkrečiai buvo žinomas apie minėtas šeimas. E. Koskutė taip pat kaip ir I. Ovsiukienė nurodė, kad Skyrius gali imtis priemonių ir vykti tikrinti girtaujančias šeimas tik tada, kai apie jas gauna oficialią informaciją.
„Jeigu šeimos girtauja, tiek seniūnija, tiek piliečiai, gyvenantys toje teritorijoje – turėtų pranešti ir vykdyti pilietinę pareigą. Jeigu mes negauname pranešimų, mes nežinome, kur yra išgėrinėjama. Jeigu mes negauname signalo – net skambučio anoniminio ar tiesioginio – mes nevykstame, negalime patikrinti informacijos. Kai informaciją gauname, mūsų skyrių įstatymas įpareigoja informaciją patikrinti, ir mes iškart išvykstame patikrinti faktų“, – sako E. Koskutė.
Nenorima vaikų traumuoti
Skyriaus vadovė nurodė, kad, kai šeimai pradedamos teigti socialinės paslaugos, kai matoma, kad tėvai piktnaudžiauja, socialiniai darbuotojai mėgina žmones įkalbėti gydytis. Pasak jos, nėra tikslas traumuoti vaikus ir atimti juos iš šeimų, todėl jie, anot E. Koskutės, iškart ir neatimami.
„Jeigu šeimą įtraukiame į socialinės rizikos šeimų grupę dėl girtavimo, vadinasi, paslaugos turi būti teikiamos efektyvios ir šeimą turi būti bandoma pakeisti: bandyti kalbėti, vykti į programas, suteikti jam galimybę koduotis. Tai nereiškia, kad, kuomet šeima turi problemą, mes turime atimti vaiką. Mes stengiamės suteikti efektyvią ir kokybišką paslaugą, kad šeima nebegirtautų. Mes teikiame paslaugas tol, kol kyla grėsmė vaiko gyvybei ar sveikatai – tik tokiais atvejais įstatymas mums leidžia daryti skubią intervenciją į šeimą.
Vaikas – ne šuniukas, jam atplėšimas nuo tėvų yra trauma, todėl reikia, kad kiltų pavojus – nuolatinis girtavimas diena iš dienos – ir tada jis iškart išimamamas iš šeimos. Nenustačius fakto, tik išgirdus iš žmonių kalbas, kad šeima gėrė, nieko nebūna, o nustačius faktą – neblaivumą – kviečiama policija, ir vaikas tuoj pat išimamas iš šeimos“, – kalbėjo E. Koskutė.
Visgi pašnekovė sutinka, kad situacija Lietuvoje dėl alkoholizmo ir vaikų, kurie gyvena su girtaujančiais tėvais, sudėtinga. Tokią situaciją E. Koskutė siūlo spręsti efektyvinant paslaugas ir didinat socialinių darbuotojų kompetenciją.
„Reikia efektyvinti paslaugas, socialinių darbuotojų turi daugėti, o jų efektyvumas, mokėjimas prieiti prie žmogaus, prie šeimos, augti. Socialinio darbuotojo sugebėjimas ir kompetencijos turi augti“, – kalbėjo E. Koskutė.
Valdiškas požiūris
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė, komentuodama situacija, sakė, kad seniūnė ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pateikė standartinius atsakymus tokiose situacijose: jiems niekas nepranešė, kad toje šeimoje geriama. Tačiau tiek vaiko teisių apsaugos skyriai, tiek socialiniai darbuotojai, sako pašnekovė, turi veikti proaktyviai, nevaldiškai – patys stengtis kovoti su girtuoklyste.
„Nuolatinis girtavimas šeimose per naktį neatsiranda, ir socialinė darbuotoja tai gali pastebėti ir vykdyti prevenciją. Pavyzdžiui, Alytaus rajonas tam turi visą programą, kaip padėti toms geriančioms šeimoms. Nesakau, kad tai lengva, čia yra komandinis darbas – bendruomenės, artimųjų, socialinių darbuotojų, mokyklos, bet pirmiausia tai prasideda nuo savivaldybės, vietos valdžios. Jeigu jiems nerūpi, jeigu yra galvojama, kad tie, kurie gėrė, tai ir gers – tik laiko klausimas, kada įvyks tragedija“, – sako R. Dičpetrienė.
Pasak jos, dažnu atveju, sprendžiant alkoholizmo problemą, atsimušama į žmones valdžios institucijose, kurie į problemą žiūri valdiškai, patys neieško būdų, kaip iš tikro išspręsti tą bėdą.
„Ten, kur žmonės dirba atsakingiau, ten ir pasimato rezultatas. Alytaus rajonas sukūrė konkrečią ir išmatuojamą alkoholio prevencijos programą, nes ten žmonės savivaldybėje pavargo: jie susėdo ir sprendė, ką daryti. Jie ėmėsi labai aktyvios veiklos: traukė bendruomenes, seniūnus, mokytojus. Jie paskleidė informaciją savo rajone, kur kreiptis, jeigu jau yra problema.
Pirmiausia nuo alkoholio kenčiantiems žmonėms siūloma detoksikacija, tada rimta, daugiau nei mėnesį trunkanti reabilitacija – Minesotos programa. Aišku, po to labai svarbu, į kokią aplinką žmogus po šių programų grįžta: jeigu į neparuoštą, tai tik laiko klausimas, kada jis vėl ims gerti“, – kalbėjo R. Dičpetrienė.
Pašnekovė sutinka, kad nėra vieno recepto, kaip išgyvendinti alkoholizmą iš Lietuvos, kad vaikai neaugtų su alkoholikais tėvais, tačiau pirmiausia kiekvienas žmogus turi elgtis ne valdiškai, o žmogiškai.
„Kol kiekvienas iš mūsų – meras, mokytoja ar socialinė darbuotoja – neprisiims savo atsakomybės ir nedarys to darbo nevaldiškai, tol turėsime mokėti vaikų gyvybėmis. Žiūrint plačiau, valstybė yra atsakinga už kiekvieną vaiką, už jo apsaugojimą nuo smurto, bet kas ta valstybė? Mes esame jos sudedamosios dalys. Aišku, valdžia, šiuo atveju vietos valdžia ir jos požiūris į šį dalyką, labai daug reiškia“, – kalba R. Dičpetrienė.
Socialiniai darbuotojai turėjo sureaguoti
Buvusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovė, Seimo narė Dovilė Šakalienė tv3.lt sako, kad jeigu vietos valdžiai šeima, kurioje atsitiko nelaimė, buvo žinoma, tai reiškia, kad toje šeimoje yra problemų ir čia turėjo sureaguoti socialinės apsaugos sistema – turėjo įsikiršti ir seniūnijoje dirbantys socialiniai darbuotojai, ir savivaldybėje dirbantys vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai.
„Pamirštama, kad valstybės pareiga užtikrinti vaikų saugumą yra proaktyvi: valstybės institucijos turi imtis visų priemonių, kad užtikrintų vaikų saugumą. Tai reiškia, kad socialiniai darbuotojai turi aktyviai dirbti su bendruomene ir patys rinkti informaciją: ar viskas yra gerai, ar šeimoms nereikia pagalbos ir t.t. Kodėl tai nevyksta? Viena vertus, nėra pagalbos šeimoms politikos, kas yra problemų prevencija ir ankstyvos pagalbos teikimas. Tada susiduriama su problema, kad tiek socialiniai darbuotojai, tiek vaiko teisių specialistai stokoja kompetencijos – jie nesuvokia, kada turi įsikišti – ir motyvacijos – atlyginimo, resursų ir valstybės politikos problema“, – kalba D. Šakalienė.
Kadangi minėta šeima seniūnijai ir vaiko teisių apsaugos skyriui buvo žinoma, vaiko teisių apsaugos specialistai, anot parlamentarės, turėjo įvertinti šitos šeimos situaciją ir imtis veiksmų.
„Šioje situacijoje turėjome mažų mažiausiai vaiko nepriežiūrą ir emocinį smurtą – girtavimą vaiko akivaizdoje. Reiškia, situacija vaikui buvo nesaugi. Tai reiškia, kad Vaiko teisių apsaugos specialistų ir socialinių darbuotojų pareiga buvo vaikus iš tokios aplinkos pašalinti“, – sakė D. Šakalienė.
Pasak žmogaus teisių žinovės, socialiniai darbuotojai, dirbantys seniūnijoje, turi proaktyviai domėtis, kas vyksta jų bendruomenėje ir, jeigu vaikui šeimoje kyla pavojus, jis turi būti perkeliams į budinčių globėjų šeimą. Čia, pastebi D. Šakalienė, atsimušama į dar vieną problemą.
„Mes vis dar neturime funkcionuojančios budinčių globėjų sistemos, nes pas mus vis dar nėra priimtas Vaiko teisių apsaugos įstatymas ir kiti teisės aktai, kurie reglamentuoja budinčių globėjų sutvarkymą. Kai kur savivaldybės, ačiū Dievui, pačios to ėmėsi – pavyzdžiui, Telšių savivaldybė, kuri pati samdo budinčius globėjus, kad traumuotas vaikas nebūtų įkeltas į instituciją, kur vyksta antrinė viktimizacija, bet padėtas į šeimą, kuri gali šiltai, emociškai su juo bendrauti ir juo pasirūpinti.
Tad Seimas turi kuo greičiau priimti Vaiko teisių apsaugos įstatymą. Visų antra, aš sieksiu, kad būtų į vykdyta vaiko teisių apsaugos reforma, kad kiekvienas žmogus, ten dirbantis, turi būti apmokytas atpažinti, kada situacija nesaugi vaikui ir turi žinoti, ko imtis. Trečia, savivaldybėse turi būti teikiamai normali pagalba, kad būtų suformuoti budintys globėjai, o visuomenėje būtų informuota, kad tylėjimas apie kaimynystėje skriaudžiantį vaiką yra tarpininkavimas nusikaltime“, – sakė D. Šakalienė.
Šį pirmadienį Pakruojo rajono Degučių kaime, Kruojos upėje, rastas šešiamečio berniuko kūnas – kaip sakė kartu su juo buvęs dvylikametis, berniukas neužvažiavao ant tilto per patvinusią Kruojos upę ir įkrito į vandenį. Tuomet, kai neprižiūrimi vaikai važinėjosi dviračiais, jų abiejų šeimos girtuokliavo kartu.
