Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ tokias mintis išsakė ekonomistas Marius Dubnikovas ir Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas.
Pone Dubnikovai, ar yra bent krislas tiesos Kaliningrado gubernatoriaus grasinimuose, kad Rusija galėtų sunaikinti Lietuvos ekonomiką?
M. Dubnikovas: Jeigu ir padarytų, tai įtaka būtų mažesnė nei pusė procento bendro vidaus produkto. Šioje vietoje smūgis tikrai nebūtų didelis, bet reikia suprasti, kad šiame konflikte, šiame kare Rusijos prieš Ukrainą yra naudojama labai skambi retorika ir ji dažnai skiriama ne tiek tai šaliai, kuriai grasinama, kiek vietos publikai tam, kad parodytų, kokie mes vis dar galingi ir turime resursų, ir galime labai stipriai reaguoti į susiklosčiusią padėtį.
Ar mes turėtume rimtai vertinti tokius grasinimus, juk pusė procento atrodo labai mažai?
M. Dubnikovas: Atrodo mažai, bet pusė procento prarasti irgi nėra labai didelis malonumas – bet koks ekonominis susitraukimas duoda šalutinius efektus. Ar tai būtų kažkokia tragiška situacija? Tikrai ne. Ar mes tai išgyventume? Tikrai taip. Ar tai būtų nemalonu? Bendrai ekonomikai tai nėra didelis kiekis, bet atskiriems sektoriams arba atskiroms įmonėms pasekmės gali būti sudėtingesnės.
Šioje situacijoje Lietuva yra nuėjusi labai didelį kelią nusisukant nuo Rusijos ir jos įtakos. Dabar visiškai priešinga situacija nei buvo 2014, 2008 ir jau nekalbu apie 2000 metus. Mes gyvename šalia, bet gyvename vis mažiau žiūrėdami vienas į kitą, o tai lemia, kad ta įtaka yra vis mažėjanti. Kažkokių rimtų padarinių galimybė vis mažėja.
Pone Besagirskai, kuriems sektoriams prekybos nutraukimas su Rusija smogtų skaudžiausiai?
S. Besagirskas: Manau, kad transporto ir logistikos sektoriams labiausiai, nes mes į Rusiją daugiausiai vežame ne lietuviškos kilmės prekes, iš Rusijos daugiausiai importuodavome žaliavas – medieną, metalus ir pan., tačiau šiandien dienai to jau nebevežame ir vežame tam tikrus gaminius, kurių kiekis yra labai mažas.
Labiausiai skaudės ne gamintojams, ne paslaugų tiekėjams, bet būtent transportui ir logistikai.
Kiek įmonių gali bankrutuoti ir kiek žmonių tai galėtų paveikti?
S. Besagirskas: Mūsų transporto įmonės ir asociacija sakė, kad į Rusiją veža ypač mažos įmonės, kur vilkiko vairuotojas pats yra savininkas arba yra keli vilkikai. Didžiosios įmonės įprastai su Rusija nedirba arba jų apyvartos dalį tai sudaro labai mažą, tai kalba būtų maždaug mažiau nei 100 įmonių, bet tai būtų pačios mažiausios įmonės.
Tipinis vežėjas, kuris dabar veža į Rusiją, yra rusakalbis Lietuvos pilietis, kuris turi mažytę įmonę ir dėl kalbos mokėjimo, asmeninių ryšių jis toliau veža tenai.
Tiems, kam reikia nuvežti, jie tai sėkmingai darytų per Lenkiją, nes po mobilumo paketo priėmimo nemažai Lietuvos įmonių arba visos didžiosios Lietuvos įmonės persikėlė į Lenkiją ir šiai dienai aplenkdami Baltijos šalis kroviniai gali keliauti per Lenkiją į Rusiją ar Baltarusiją.
Pone Dubnikovai, tai čia smūgis būtų atskiroms įmonėms, žmonėms, galbūt šeimoms, bet ne šalies ekonomikai?
M. Dubnikovas: Aš abejočiau tokiais dideliais skaičiais, nes reikia suprasti, ko tokios mažos įmonės ten važiuoja. Jos važiuoja milžiniškos pelno maržos, kurią šiai dienai gauna. Tai yra važiavimas į Rusiją ar Baltarusiją, ypač į Baltarusiją, kur tenka važiuoti 150 kilometrų ir už tą 150 kilometrų gauti 2000–3000 eurų pajamų, tai jie ten to ir važiuoja.
Prisiimama didelė rizika, didelė rizika susidurti su įvairiomis problemomis, kokių tik galima sugalvoti – nuo švelniausios dalies, kad strigsi pasienyje, ir iki to, jog gali netekti turto, bet verslininkas prisiima riziką žinodamas, ką daro.
Tikrai visi žino, ką daro, ir tokios yra žaidimo taisyklės. Jei užsidarys tos sienos, jie turės persiorientuoti, jei nepersiorientuos, tada kažkas turės užsidaryti. Užsidaryti laikinai arba visam laikui.
Asmeninių tragedijų gali būti, bet visam sektoriui tai neturės didelės reikšmės.
Visą pokalbį išgirskite laidoje, esančioje straipsnio pradžioje.