Praeitą savaitę politikai turėjo ne tik laviruoti tarp įvairių finansinių grupių interesų, savų ambicijų, bet taip pat privalėjo išlaikyti gerą savo įvaizdį. O tai ne visiems pasisekė.
Daugelis praeitą savaitę padarytų žingsnių kaip tik ir buvo nukreipti į įvaizdžio išlaikymą, o ne tikintis realiosnaudos. Kaip visuomet meistriškai žaidė Prezidentas, - nors ir pralaimėdamas (juk žlugusi “naujosios politikos” idėja atėjo iš Prezidentūros). Tuo tarpu kitiems politikams sekėsi blogiau (arba jie turėjo blogus patarėjus).
Algirdui Brazauskui pasiūlius netvirtinti JAV bendrovės "Williams International" ir Rusijos kompanijos "Jukos" susitarimo dėl ilgalaikio naftos tiekimo "Mažeikių naftai", pirmadienį prezidentas V.Adamkus tai pavadino "antivalstybiniu žingsniu". Šią žinią perdavė Darius Kuolys, kuris savaitraščio “Veidas” buvo pristatytass kaip itin įtakingas Lietuvos politikos veikėjas. Būsimas partneris A. Paulauskas iš karto atskubėjo į pagalbą. Spaudos konferencijoje paskelbė, kad buvusio premjero Rolando Pakso aplinkos žmonės paruošė pažymą, kurioje "Williams International" ir "Jukos" sutartis buvo įvertinta neigiamai. Pasak jo, jeigu Vyriausybės patarėjų parengta išvada pateko pas A.Brazauską, šis, kaip "valstybiškai mąstantis žmogus" galėjo susirūpinti dėl sutarties. Taigi iš tiesų, Brazauskas kaip tik yra labai valstybiškai nusiteikęs asmuo. Prezidentūra turėjo į tai reaguoti. Buvo pranešta, jog tai nebuvo taikoma būtent Brazauskui. Kodėl Prezidentūra sušvelnino savo poziciją? Ogi todėl, kad Brazauskas vienintelis kandidatas į Premjero postą, kurį turės siūlyti Valdas Adamkus Seimui. Kaip Prezidentas gali siūlyt žmogų, kuris žingsniuoja antivalstybiškai? Tai būtų pakenkę Prezidento prestižui. Kiti Prezidentūros veiksmai irgi buvo padiktuoti įvaizdžio logikos.
Pokalbis su Eugenijumi Gentvilu kaip galimu kandidatu į Premjero postą buvo tik siekis parodyti, kad Prezidentas turi iš ko rinktis, kad jis nėra įvarytas į politinį akligatvį. Tai nenoras apnuoginti esamą situaciją: šiuo metu valdžioje yra kairieji. Reikia pasakyti, kad Prezidentui tai puikiai pavyko. Jis parodė, kad viską padarė, kas buvo jo galioje. Juo liko patenkinti tiek kairieji, tiek dešinieji. Jis parodė, nors ir simboliniais gestais, kad daro viską, jog situacija pasikeistų.
Priešingas atvejis – Rolandas Paksas. Jo neveiksmingumas, ambicijos, nemokėjimas “pasirodyti” ir žaisti įvaizdžio žaidimus nulėmė tai, kad šiuo metu jis tikriausiai atsidūrė politikos paraštėje. Tik dar vienas skandalas, tolygus “Williams International” atėjimui į Lietuvą, galėtų pakelti jo smunkančius reitingus. Juk tuomet solidarizuodamas su tauta (“Williams” “suvalgys” pinigus, skirtus paprastiems žmonėms”) ir atsistadydindamas iš Premjero posto, jis tapo mažu didvyriu. Dėl tautos atsisako valdžios. Tai buvo dar negirdėta. Todėl jo reitingai ir pakilo. Tačiau šį kartą jis pralošė. Jo ambicijos, nenoras eiti į kompromisus parodė, kad jis yra įsikibęs į valdžios vairą, kad žūtbūt nori išlikti lyderiu. O tai niekam nepatinka. Tai ir rodo jo mažėjantis populiarumas. Geras politikas turi mokėti pasitraukti. Pralaimėtas mūšis nereiškia, jog pralaimėjai karą. Tačiau šį kartą, atrodo, kad R. Paksas pralaimėjo ir mūšį, ir karą. Jo svyravimai, nesukalbamumas sukėlė netgi pačių liberalų nepasitenkinimą. Kaip praneša “Lietuvos rytas”, kai kurie liberalai netgi teigė, kad "R.Pakso mąstymas sistemingai atsilieka bent 25 valandomis". Tad kaip viešųjų ryšių požiūriu jo veiksmai buvo nepateisinami. Jis tiesiog tautai pasirodė kaip smulkus valdžios ištroškęs provincialus politikas, o ne išdidus ir sąžiningas valdžios vyras. Juk toks įvaizdis buvo prieš keletą metų. Taigi, apmąstyti praėjusią savaitę galės ne tik politikai ir politologai, bet ir viešųjų ryšių specialistai.
