Panevėžyje įvaikinamų ir globoti į šeimas paimamų vaikų šįmet gali gerokai sumažėti ne dėl to, kad panevėžiečiai būtų abejingi tėvų atstumtiems mažiesiems. Aukštaitijos sostinėje neberengiami būsimiems įtėviams ir globėjams privalomi mokymai. Kodėl didmiesčio statuso įsitvėrusį Panevėžį pralenkė net kaimiškos savivaldybės?
Šeimoms pinigų neliko
Savivaldybė teisinasi neišgalinti iš biudžeto tam atseikėti 30 tūkst. Lt metams. Tiek, kiek per praėjusius metus buvo permokėta didesnius nei priklausė pagal miesto gyventojų skaičių atlyginimus gavusiems penkiems Savivaldybės vadovams.
Mokytis važinės į Kauną
Globoti arba įsivaikinti svetimus vaikus šiuo metu pageidauja penkios panevėžiečių šeimos. Kad priartėtų prie savo tikslo, joms gali tekti po darbo kelis kartus per savaitę važinėti į Kaune organizuojamus specialius mokymus. Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba neturi išeities, kaip tik siųsti būsimus įtėvius ir globėjus į juos mokyti sutikusią laikinąją sostinę. Mat nebaigusioms mokymų šeimoms neleidžiama net matytis su būsimuoju įvaikiu ar globotiniu, o Panevėžyje kursai šįmet nebeorganizuojami.
Metropoliu išdidžiai bandantį vadintis miestą pranoko net kaimiškosios savivaldybės – tokius mokymus savo gyventojams rengia net Anykščiai, Kupiškis ir mažesni miesteliai.
Šešerių globotinę trečius metus auginantis panevėžietis Dalius Tuomas neabejoja, kad valdininkų dirbtinai sukurta kliūtis taps rimta priežastimi šeimoms atsisakyti ketinimų užauginti be biologinių tėvų globos likusius vaikus.
Jam pačiam su žmona tokių mokymų teko laukti metus. D. Tuomui pasisekė, kad tuomet juos dar organizavo šįmet tokios naštos nusikratęs Panevėžio socialinių paslaugų centras.
„Vaiko paieškos prasidėjo tik baigus kursus. Jie mums tikrai labai pravertė. Svetimiems vaikams tėvus svajojančioms atstoti šeimoms mokymuose nuimami rožiniai akiniai – parodoma, ko galima tikėtis, kokių problemų gali kilti, kaip jas spręsti, kaip elgtis su vaiku. Mokymuose atsisijoja, kas iš tiesų nori padėti vaikui, o kas tik suinteresuotas už jį paimti pinigus iš valstybės“, – mano D. Tuomas.
Tačiau, anot jo, gebančiųjų ir galinčiųjų priimti vaikus į šeimą gerus norus labiau nei tokie mokymai gesina valdininkų požiūris į potencialius įtėvius ir globėjus.
Globotinė – šeimos džiaugsmas
Panevėžio sprendimą nutraukti mokymus D. Tuomas vadina pasityčiojimu iš vaikų ir juos priimti pasirengusių šeimų.
„Kaip dirbančiam žmogui iš Panevėžio įmanoma važinėti į po darbo organizuojamus kursus kitame mieste? Globa ir įvaikinimas tik gražiai reklamuojami – vaikai jūsų laukia. Jie tiktai laukia, bet kai žmogus susiduria su valdininkų tokiu požiūriu, nuleidžia rankas“, – „Sekundei“ teigė panevėžietis.
Socialinės rizikos šeimas lankęs buvęs kariškis D. Tuomas su žmona į šeimą priimti mergaitę iš globos namų apsisprendė, kai jų dukrai ėjo penkti. Kad mergaitėms kiltų kuo mažiau bendravimo problemų, šeima globos namuose ieškojo panašaus amžiaus vaiko.
Kėdainių globos namuose augusi ketverių mergytė Tuomų šeimoje netruko pritapti.
„Jau per pirmąjį pasimatymą iš jos išgirdome „mamyte“ ir „tėtukai“. Šeimoje nėra nė menkiausio skirtumo – savas ar svetimas vaikas. Abi mergaitės yra mūsų dukros. Jos puikiai sutaria“, – tvirtina panevėžietis.
Altruizmas išseko
Nuo 2008-ųjų mokymus būsimiems įtėviams ir globėjams rengti Panevėžio socialinių paslaugų centras kasmet teikdavo projektą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai finansavimui gauti. Šįmet Savivaldybei pavaldi įstaiga projekto neberengė. Panevėžyje nebeorganizuojami ne tik kursai svetimus vaikus priglausti planuojančioms šeimoms, bet ir konsultacijos jau auginančiosioms.
Centro direktorius Valdemaras Misevičius teisinasi, jog šeimas likimo valiai teko palikti dėl kasmet mažėjusio valstybės finansavimo projektams. Jau pernai įtėvius ir globėjus mokyti bei konsultuoti atestuotos trys centro darbuotojos dalijosi tik vieną etatą. Į rankas jos uždirbdavo vos 280 Lt, tai yra kone triskart mažiau nei buvo 2010-aisiais.
„Žmogiška ir natūralu, kad už tokį atlyginimą jos atsisakė to darbo. Apmokyti naujų darbuotojų įvaikinimo tarnyba atsisakė, nes per brangu, neefektyvu ir nėra už ką. Aš juk negaliu vėl teikti projekto ir jį laimėti, kai neturiu su kuo dirbti“, – teigė V. Misevičius.
Reikalauti nedrįsta
Skaičiuojama, kad Savivaldybei išlaikyti centre etatą atestuoto socialinio darbuotojo, galinčio teikti paslaugas įtėviams ir globėjams, per metus atsieitų 30 tūkst. Lt.
V. Misevičius tvirtina, jog Socialinių paslaugų centras tokios finansinės naštos negali prisiimti, nes Savivaldybės biudžeto lėšų įstaigai užteks išgyventi tik 10,5 mėnesio.
Direktorius pripažįsta, jog dar 2008-aisiais buvo kalbama, kad ateityje prie svetimus vaikus išauginti pasiryžusių šeimų mokymo, konsultavimo prisidės ne tik valstybė, bet ir savivaldybės.
Kai kurios tai ir daro. Tačiau V. Misevičius svarsto, kad Panevėžiui sunku būtų tam savo kišenėje surasti 30 tūkst. Lt.
Vaikas šeimoje kainuotų pigiau
Panevėžio valdininkų abejingumas vaikų globos namuose augantiems vaikams ir jiems pagalbos ranką trokštančioms ištiesti šeimoms nesuprantamas Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. „Savivaldybės dažnai sako, tą išgirdome ir Panevėžyje, kad vaiko teisės yra valstybės reikalas. Bet vaikai ir šeimos, būsimieji įtėviai ir globėjai, gyvena savivaldybėse. Visų pirma jos turi būti suinteresuotos taip paskirstyti savo išteklius ir organizuoti paslaugas, kad vaikai neatsidurtų globos institucijose.
Savivaldybės turi dėti visas pastangas, kad iš šeimos paimtas vaikas atsidurtų ne globos namuose, o globėjų šeimoje“, – įsitikinusi Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Simona Bronušienė. Savivaldybėms netgi ekonomiškai naudingiau, kad vaikai augtų šeimose.
Skaičiuojama, kad vieno vaiko išlaikymas globos namuose Savivaldybės biudžetui per mėnesį kainuoja apie 2000 Lt. Į šią sumą įeina ne tik vaiko poreikių tenkinimas, bet ir išlaidos už komunalines paslaugas, darbuotojų atlyginimams. Globėja valstybei atsieina kone keturiskart pigiau – už globojamą vaiką šeimai mokama 520 Lt. „Laikas sustoti savivaldybėms ir pagalvoti, kam skiriami pinigai. Neužtenka tenkintis tuo, ką valstybė duoda“, – tvirtina S. Bronušienė. Anot jos, valstybė irgi nėra pajėgi užtikrinti 100 proc. finansavimo būsimų įtėvių ir globėjų mokymams bei konsultacijoms.
Ritasi į provinciją
Į Panevėžį šią savaitę atvažiavusios tarnybos atstovės bandė įtikinti Savivaldybės administraciją surasti biudžete bent 30 tūkst. Lt, kad įvaikinimas ir globa Aukštaitijos sostinėje nesustotų.
Jei Savivaldybė nesuras nė tiek, o Socialinių paslaugų centras nepersigalvos ir neteiks projekto nors ir menkam valstybės finansavimui gauti, S. Bronušienė pripažįsta, jog Panevėžio padėtis būtų katastrofiška. Mat mokyti įtėvių ir globėjų iš Aukštaitijos sostinės kaimyninės savivaldybės irgi neapsiima, nes pačios skaičiuoja grašius. „Panevėžyje mažėja gyventojų, reikėtų kaip tik stiprinti žmonėms teikiamas paslaugas, kad jie jaustų atsakomybę ir pasididžiavimą savo miestu“, – teigė S. Bronušienė.
Socialinius reikalus kuruojanti Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Janina Gaidžiūnaitė aiškina, jog išeities dar ieškoma. Nors Savivaldybės biudžetas dar nėra patvirtintas, pavaduotoja nemato galimybių iš jo atseikėti 30 tūkst. Lt. Anot valdininkės, tai bus galima padaryti nebent ateityje perskirstant biudžetą.
Faktai
Panevėžio vaikų globos namai perpildyti. Metams vaikus priglaudžiančiuose Socialinio paslaugų centro 14-os vietų grupinio gyvenimo namuose šiuo metu glaudžiasi 19-a globotinių. 120 vietų A. Bandzos globos namuose gyvena jau 118 tėvų atstumtųjų.
Per praėjusius metus Panevėžio vaiko teisių apsaugos tarnyba į globos įstaigas išsiuntė 23 mažuosius panevėžiečius, šįmet – jau 9-is.
Dėl sausakimšų vietos globos namų panevėžiečiai buvo išblaškyti po Lietuvą – po kelis vaikus teko apgyvendinti Alytaus, Marijampolės, Vilijampolės, Obelių globos įstaigose. Pernai laimė turėti tėvus nusišypsojo šešiems įvaikintiems panevėžiečiams, šįmet – vienam.
Šeimos praėjusiais metais globoti pasiėmė 17-iolika be tėvų meilės likusių vaikų, šiais metais – jau 6-is.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
