Atsiimdamas apdovanojimą A. Kentra-Aušra sakė jį skiriantis savo seserims, broliams, šeimai, Šilalei, Vilniaus universitetui, Žemaitijai ir visai Lietuvai.
„Mūsų šeimos kova už laisvę prasidėjo tada, kai brolis Jonas per savo sukonstruotą radiją išgirdo ir graudžiai pasakė: ,„Albinuk, nebėra Lietuvos“. Tuomet reikėjo apsispręsti: trauktis į Vakarus ar pasilikti Lietuvoje ir ginti ją nuo priešų žodžiu – žodžiu, raštu, o prireikus ir ginklu“, – sako kalboje prisiminė A. Kentra-Aušra.
„Dėl laisvės aukojosi daug kilnių žmonių, ypač kaimo žmonių, kurie visomis išgalėmis rėmė laisvės kovotojus. Dėl to jiems teko patirti tardymus, kalėjimus. Laisvės kovotojai gynė kiekvieną žemės pėdą, dėl jos aukota daug gyvybių, ir šiandien, kur mes beriam pavasario grūdą, jiems numirt reikėjo“, – kalbėjo premijos laureatas.
A. Kentra-Aušra prisiminė, kaip jo šeima buvo ištremta, kaip grįžęs iš Sibiro dėl dokumentuose iškreiptos pavardės, nepaisant tremties, galėjo studijuoti Vilniaus universitete.
Čia jau dėstytojaudamas jis įkūrė audiovizualinį centrą, kad studentai galėtų išmokti šnekamosios anglų kalbos.
„Laiminga valstybė, kurioje yra tokių žmonių kaip A. Kentra – drąsus, po išbandymų atsitiesęs, atradęs savo pašaukimą, darbštus. Jo pasirinkimas skirti savo laiką Lietuvai nebuvo vienkartinis projektas, tai yra jo gyvenimo kasdienybė“, – apie šiemetinį laureatą sakė Laisvės premijos komisijos pirmininkė konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
A. Kentra gimė 1929 metais, 1946 metais už aktyvius ryšius su partizanais suimtas, kalėjo Šilutės ir Vilniaus kalėjimuose, o nuo 1949 metų – Spasko lageryje. 1954 metais jis grįžo į Lietuvą, baigė keturias vidurinės mokyklos klases Kaune.
1955–1960 metais A. Kentra studijavo Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą, 1962–1965 metais jis mokėsi Leningrado (Sankt Peterburgo) aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose.
A. Kentra yra dirbęs mokytoju, 1965–1991 metais jis buvo Vilniaus universiteto filologijos fakulteto anglų kalbos dėstytojas.
Laisvės premija teikiama kasmet sausio 13-ąją per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Ji siekia 5 tūkst. eurų.
Seimo įsteigta Laisvės premija skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Taip pat ja įvertinamas asmenų ir organizacijų indėlis skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Pirmoji Laisvės premija skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui.
Šį apdovanojimą taip pat yra gavę Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, buvęs politinis kalinys Antanas Terleckas, pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, buvęs Lenkijos disidentas, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, signataras Vytautas Landsbergis, disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė.
Pernai premija buvo įteikta septyniems buvusiems partizanams, kovojusiems prieš sovietų okupaciją: Jonui Čeponiui, Jonui Kadžioniui, Juozui Jakavoniui, Bronislavui Juospaičiui, Vytautui Balsiui, Jonui Abukauskui, Juozui Mociui.
Laisvės premijos laureato Albino Kentros kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime
Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, Vyriausybės nariai, laisvės gynėjai, Lietuvos bažnyčios hierarchai ir taip pat visi, kurie atsilankė iš kitų šalių.
Dėkoju už tą gražią premiją, ją skiriu seserims, broliams, šeimai, Šilalei, Vilniui, Vilniaus universitetui, Žemaitijai, na, ir visai Lietuvai. Noriu, kad ji taip ir subyrėtų visur. Šiandieną mes švenčiame Laisvės dieną todėl, kad mūsų laisvės kova visuomet buvo sąskambyje su Tautos giesme, todėl mes laimėjo tą laisvės dieną. Šiandieną noriu, žinau, kad daug prikalbėta, noriu trumpinti. Dėl laisvės aukojusieji daug kilnių žmonių, ypač kaimo žmonių, kurie visomis išgalėmis rėmė Lietuvos laisvės kovotojus. Dėl to jiems teko patirti tardymus, kalėjimus, laisvės kovotojai gynė kiekvieną Lietuvos žemės pėdą. Už ją paaukota daug gyvybių. Ir šiandien kur mes beriam pavasarį ar rudenį, pavasarį sėjamą grūdą, už tą, kad mes tai galime daryti, jiems gyviems numirti reikėjo. Iš mano patirties matėme, kad Lietuva kovėsi dėl savo laisvės vienui viena, be jokios paramos iš svetur.
Truputį tarsiu keletą žodžių apie mūsų šeimos kovą už laisvę. Mūsų šeimos kova už laisvę prasidėjo tada, kai brolis Jonas per savo sukonstruotą radiją išgirdo žinią, jog sovietai okupuoja Lietuvą ir graudžiai pasakė – „Albinuk, nebėra Lietuvos“.
Tuomet atėjo kitos dienos ir reikėjo apsispręsti – trauktis į Vakarus ar pasilikti Lietuvoje ir ginti ją nuo priešų žodžiu, raštu, o prireikus ir ginklu. Mūsų šeima apsisprendė pasilikti Tėvynėje ir po sodybos namu iškasė savo pirmąjį gynybinį bunkerį.
Toliau mąstome – mes užaugome tarp Žemaitijos piliakalnių. Tuomet supratome, kad tautinė valstybė yra didelė vertybė. Ją neigė okupantai ir visaip įrodinėjo, kad Leninas į Lietuvą atėjo visiems laikams. Tie, kurie netikėjo, priešinosi, buvo persekiojami.
Lietuva tuomet laukė karo, baisiausių dalykų, nors per amžius meldėsi – Viešpatie, apsaugok nuo karo, maro ir bado. Tiktai pokaryje, tarp didžiųjų valstybių konfliktų, mes matėme spragą, plyšį išsivaduoti.
Prieš sausio įvykius kreipiausi į pasaulio vyriausybes. Iš visur gaudavau atsakymus. Priminėme Krymo konferencijų pasekmes. Tuomet lietuvio sveikas protas negalėjo suvokti, kad kai buvo nuspręsta nacizmą išrauti su šaknimis visiems laikams, tuo tarpu totalitarinis režimas Sovietų Sąjungoje, kurio nusikaltimų sąrašas buvo pradėtas anksčiau Antrojo Pasaulinio karo, kad režimas bus toleruojamas, paremtas, kad sustiprėtų ir išgelbėtas nuo griūties. Tuomet matėme, kad klaida buvo pragaištinga. Dėl to sovietiniai režimai buvo prievarta primesti ne tiktai Europai, bet praktiškai kiekvienam kontinentui. Tuomet ginklavimųsi varžybos tapo būtinomis, kurios tęsiasi iki šios dienos visame pasaulyje.
1954 metais grįžau iš lagerio su dokumentuose iškreipta pavarde. Vietoj Kentra pavardės buvo įrašyta Klentva, pagal rusiškas raides. Tuomet patekau į universitetą. Dėl iškreiptos pavardės buvau nesusektas, nes laisvės kovotojams į aukštąsias mokyklas nebuvo galima patekti, būdavo užrakintos keliomis spynomis.
Tuomet pradėjau kitą veiklą. Kadangi studijuodamas anglų kalbą universitete pamačiau, supratau, kad moko tokios kalbos, kad žmonės negalėtų suprasti radijo laidų ir laisvojo pasaulio. Kiekvienas žodis buvo tariamas atskirai, ne jungtyje. Tuomet pasiryžome Vilniaus universitete steigti audiovizualinį centrą, kad žmonės išmoktų ne tik rašytinės kalbos, bet taip pat ir šnekamosios. Ir tas eksperimentas buvo sėkmingas. Audiovizualinio centro projektavimui, reikėjo Sovietų Sąjungoje negaminamos elektroninės aparatūros. Inžinieriai, projektuotojai padėjo ir tas centras tapo geriausiu net tik Sovietų Sąjungoje. Kada buvo švenčiamas universiteto jubiliejus, jis buvo apdovanotas aukso medaliu.
Tokiu būdu partizaninę laisvės kovą pratęsiau kitu būdu. Dabar paminėsiu dar vieną darbą, atliktą Lietuvai. Buvo suplanuota ir buvo pradėję vykdyti, kad Vilniaus universitetą iš senųjų rūmų iškeltų į Saulėtekį. Tam pasipriešinimui, statant audiovizualinį centrą, ruošėme erdves būsimiems menams. Tuomet dailininkai padėjo įgyvendinti šį projektą. Tai buvo mūsų žinomi, garsūs dailininkai: Stasys Eidrigevičius, Rimtautas Gibavičius, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Ramutė Jasudytė, Vytautas Valius, Vitolis Trušys, Stanislovas Kuzma, Konstantinas Bogdanas, Romas Kazlauskas, Paulius Lantuchas, Simas Navakas, Gediminas Pranckūnas. Jie atliko darbus tautine dvasia ir tyliosios rezistencijos vaidmenį, niūrioje okupacijos padėtyje.
Šiuos meno kūrinius universitete, salėse, vestibiuliuose ir auditorijose, galima laikyti istorine įžanga į dainuojančią revoliuciją. Metų metais juos lankė moksleiviai ir svečiai iš įvairių šalių. Jie klausydavosi dailininkų ir mano pasakojimų apie tautiškumą, pilietiškumą ir skatino pasitikėti savo dvasia.
Dabar norėčiau paminėti vieną epizodą iš 1991 m. sausio 11 d. Apie įvykius Vilniuje išgirdau, jog link televizijos važiuoja tankai. Rankose turiu videokamerą, bet neturiu transporto. Pamatęs Antaną Buroką, paprašau jo pasivyti tankus. Suspėjome ir juos pralenkėme. Filmuodamas sutikau Spaudos rūmus puolančius tankus. Iš pravažiuojančių troleibusų ir autobusų išlipę žmonės užpildė Spaudos rūmų aikštę. Bėgo žmonės, virš jų galvų zvimbiant kulkoms, užstoti kelią. Žmonės bėgo sustabdyti įėjimą į Spaudos rūmus kareiviams, išsirikiavusiems prieš sustojusius ant laiptų Spaudos rūmų gynėjus. Šiandien labai blogau jaučiuosi.
Tuo metu vaizdas buvo toks, epizodas. Aš stoviu prieš Pskovo divizijos karius, atstumas pora metrų. Kitoje pusėje pastato gynėjai, dainuojantys žmonės, į juos nukreipti ginklai, aš tarp jų. Pavyko. Tai buvo toks mūsų istorijos reiškinys, kad žmonės bėgo, o tuo tarpu kovinės kulkos skrido, zvimbė virš jų galvų. Pasaulyje to paprastai nebūna, ten kur sprogdina ir šaudo, žmonės išsilaksto, o Lietuvoje buvo kitaip. Ta akimirka yra jaudinanti ir kada aš rodžiau Spaudos rūmų puolimą, Šiauliuose mūsų sienų saugotojai lakūnai net sudrėkino įspūdis jų veidus. Mačiau ašaras.
