Artėja į pabaigą vienų gardžiausių vasaros palydovių – vyšnių – metas. Šias kvapnias, prie dažnos sodybos augančių medžių uogas mėgsta, deja, ne tik žmonės. Jų prisirpstant nuo kiekvieno ankstyvo pavasario nekantriai laukia gausūs sparnuočių būriai.
Liepos viduryje ne viena panevėžiečių šeima vyko į ne taip tolimą Joniškio rajoną dalyvauti Žagarėje kasmet vykstančiame Vyšnių festivalyje. Šiemet jis šurmuliavo tris dienas ir buvo sutraukęs gausybę svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos.
Šventė, skirta vyšnioms
Pirmą kartą tokiame festivalyje pabuvusi panevėžietė Akvilė sakė, kad nuo šiol jai vyšnios, rodos, dar skanesne, vertingesne uoga tapo. Moteriai labai patiko festivalyje matytos įvairiausios linksmos kaliausės – ne tik Žagarės vyšnių festivalio, bet ir šio miestelio simbolis.
Žagarėje ypač gausu vyšnių, o kad visų uogų nenulestų jas taip mėgstantys paukščiai, į medžius visur keliamos ryškiaspalvės baidyklės.
Panevėžiečių kiemuose augančiuose vyšnių medžiuose retai pamatysi įspūdingą, tarsi su tikru žmogaus veidu, jo drabužiais vilkinčią kaliausę. Paukščiai dažniau baidomi ant pagalio medžiagos ar polietileno skiautę pririšus arba medį senomis užuolaidomis ar kuo kitu apdengus.
O Žagarėje yra net kaliausių fabrikėlis, prie jo – stovykla, kurioje norintys mokomi paukščių baidykles siūti, kimšti, puošti. „Tokių įspūdingų baidyklių, kokias mačiau festivalyje, tikrai be mokslų nepasisiūsi“, – įspūdžiais iš vyšnių festivalio dalijosi žemdirbių turguje sutikta panevėžietė.
Kaip iš tolimos vaikystės
Tomis dienomis, kai šurmuliavo vyšnių festivalis, Joniškio rajone lankėsi ir iš to krašto kilusi panevėžietė Violeta Lukoševičienė. Gaila, linksmybėse dalyvauti moteriai neteko, į gimtinę ji vyko laidoti mirusio tame krašte itin gerbto, sąžiningo žmogaus.
Moteris patvirtino, kad vyšnia Joniškio krašte labai vertinamas, puoselėjamas medis. Savo sodyboje Panevėžio rajone netoli Liberiškio ji taip pat augina vyšnias. Šeštadienį buvo atvežusi į turgų jų parduoti. Už litrą prašė 5 litų. „Paskutinės“, – sakė iš dėžės tamsiai vyšnines, beveik juodas, bet nelabai dideles uogas semdama moteris.
Jos siūlomos uogos gerokai skyrėsi nuo kitų pardavėjų turimų – stambių, vienodo dydžio ir spalvos, kaip sakoma – uoga į uogą. Vis dėlto ponios Violetos parduodamos uogos viliojo ne vieną. „Senovinės?“ – pasiteiravo vyriškis ir pasakęs, kad būtent tokios vyšnios jam primena kaime pas močiutę leistas tolimos vaikystės vasaras, nupirko visas likusiąsias.
Vyšnių pardavėja patvirtino, kad uogos skintos nuo senų medžių – didelių, aukštų, ant jų uogų nedaug, tad kol jų kibirą priskina, bene keturios valandos praeina.
V. Lukoševičienė sako, kad šie metai jos vyšnioms buvo derlingi, tačiau medis uogas, deja, ne jai vienai augina, tenka jomis dalytis su plėšriaisiais svečiais varnėnais, špokais vietinių vadinamais.
Varnėnai suįžūlėjo
„Antri metai per tuos špokus ramybės nebėra“, – guodžiasi vyšnių augintoja. Ji sako, kad nors visais laikais varnėnai vyšniomis taikydavo pasimėgauti, tačiau koks jų įžūlumas pastaraisiais metais apsakyti neįmanoma. Varnėnai ir iš išvaizdos kiek kitokie nei anksčiau į sodus užsukdavę, didesniais snapais. Jie puola ne tik vyšnias, bet nulesa ir serbentus.
„Kai užskrenda, penkios minutės ir uogų ant krūmo nebėra!“ – tikino po du litus už raudonųjų serbentų litrą prašiusi moteris.
Sako, kad tie paukščiai jau pradėjo lesti net vos pradėjusius rausti šermukšnius, kapoja obuolius. Bet vyšnios – labiausiai viliojantis gardėsis. Šie paukščiai vyšnių augintojams didelis galvos skausmas.
„Joniškio rajone gyvenantis mano pusbrolis domisi paukščiais, jų migracija, tai jis sakė skaitęs ir tikrai išsiaiškinęs, kad įžūlieji varnėnai net iš Kazachstano pas mus atskrido. Čia radę tiek vyšnių ir įsitaisė“, – pasakoja V. Lukoševičienė.
Serbentus nuo šių paukščių gelbėdama ji savo sode senomis užuolaidomis apriša, o štai didelius, labai aukštus vyšnių medžius uždengti, sako, sunku ir beveik neįmanoma.
Į medį įkeltos baidyklės, skudurai ar kitokie gąsdintojai paukščiams nė motais – jie nė kiek jų nebijo.
„Atsistojęs po medžiu plok delnais ir rėkauk, tada nuskris. Taip ir būna: paploju, pašūkauju, nuskrenda ant kaimynų medžio. Kai tas pabaido, skrenda pas kitus, o paskui ir vėl atgal sugrįžta – nestovėsi juk visą dieną po medžiu“, – pasakoja moteris.
Gelbsti uždangalai
V. Lukoševičienė rodo į atskirą indelį iš parduoti skirtųjų atrinktą gerą saują uogų.
„Vyšnias mėgsta ne tik žmonės, paukščiai, bet dar ir vapsvos“, – sako moteris. Iš uogos likusi tik odelė ir kauliukas. Visą minkštimą iščiulpia apspitusios vapsvos. Jos darbuojasi ir ant medžių, ir kibire, – visur, kur tik vyšnių užtinka. Daug šitaip uogų vapsvos sugadina, o šiemet, sako, ypač jas apipuolė.
Gražių didelių vyšnių į dėžutes prisidėjusi kita uogų pardavėja ponia Irena už kilogramą prašė 6–7 litų. Sakė, kad šios uogos jau paskutinės – vėlyvųjų vyšnių veislės, labai skanios.
Varnėnai neaplenkia ir šios moters vyšnyno, tačiau ji jau surado būdą, kaip nuo jų atsiginti. Visus medžius, pradėjus formuotis uogoms, apriša agroplėvele arba užuolaidine medžiaga. Jos sode auginami vyšnių medžiai jauni, žemaūgiai, todėl juos aprišti nesunku.
„Atskrenda tų paukščių ir pas mus didžiuliais būriais – mato uogas, bet jų pasiekti negali, tad ir vėl išlekia“, – sako vyšnių paukščiams neatiduodanti sodininkė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
