Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai
Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai rgfgrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrLikusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai rgfgrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrLikusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai
Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“).
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai
Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.
Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.
Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.
Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.
Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.
Aurimas Dunauskas
Taip pat skaitykite
Pagrobta prancūzų jachta plaukia piratų buveinės link 2
Įtampa Afrikoje didėja
16 milijardų dolerių išgaravo neegzistuojančioje Nigerijos elektrinėje 4
Čiukčių gubernatorius veikia globaliai 1
Egipto naftininkams kliudo Antrojo pasaulinio karo laikų minos 2
Sudanas dėl Mahometo karikatūrų boikotuos daniškas prekes 12
Europos indėlis į Afrikos saugumą 1
Sukilėliai Čade sostinėje sutiko nutraukti ugnį 2
Mauritanijoje apšaudyta Izraelio ambasada 1
Lėktuvus sprogdinusi Libija turės sumokėti 6 mlrd. dolerių 4
Interpolo prezidentui - kaltinimai korupcija 2
Komentarai
REKLAMA
REKLAMA
Įtampa Afrikoje didėja