Koks yra vienas gražiausių , mylimiausių ir geidžiamiausių Europietiškų sportinių automobilių? Atsakymas yra labai paprastas - Ferrari "250 GTO".
Pasaulyje yra labai mažai automobilių, kurie būtų geidžiami nuo pat pasirodymo iki šių modernių laikų. O jeigu pradėtume kalbėti apie, kiek pasaulyje yra klasikinių modelių, kurie buvo parduoti aukcione vien dėl to, jog su jais turtingi žmonės galėtų lenktyniauti be jokių papildomų homoglogacijų, atsakymas yra būtent Ferrari "250 GTO". Ir tai neturėtų visų stebinti, nes kompanijos įkūrėjas Enzo Ferrari visą savo gyvenimą norėjo ir geidė lenktyniauti, todėl ir buvo kuriami įprasto naudojimo keliams automobiliai, kurie padengtų lenktynių išlaidas.
Ferrari kaip bebūtų keista niekados nebuvo vienas iš tų gamintojų, kurie akylai laikytųsi FIA homoglogacijos taisyklių, tačiau kompanijos pasiekti rezultatai Formulėje 1 ir kitose automobilių sporto šakose yra stulbinantys ir tokių kompanijų su tokia istorija yra labai mažai. Trys raidės "GTO" reiškia "Gran Turismo Omologato", jeigu išverstume į anglų kalbą tai reiškia "Grand Touring Homologated". Galime versti ir į lietuvių kalbą, tačiau tinkamų žodžių už kuriuos lietuvių kalbos inspekcija nepyktų nėra.
Daugelį pasaulio automanų dėmesį "GTO" traukia dėl savo nuostabių, putlių formų, kurias sukūrė Sergio Scaglietti, kuris buvo apsėstas dizaino ir aerodinamikos. Su tokiomis mintimis buvo kuriamas "250 GTO", žinant kokį procesą turi praeiti modernūs Ferrari ir jeigu pirmoje vietoje būtų aerodinamiškumas, turbūt gautume Toyota "Prius" ir Pontiac "Aztek" hibridą, o "250 GTO" puikiai parodo tų laikų inžinierių meilę automobiliams ir kėbulo linijoms nepamirštant pagrindinio tikslo.
Paprastiems mirtingiesiems skirtas "250" buvo vienas pirmųjų, tikrai sėkmingų, Ferrari modelių, o "250 GTO" turėjo dar labiau užtikrinti kompanijos pozicijas. Ferrari kurdama "250 GTO" turėjo omenyje sukurti Jaguar "E-Type" konkurentą, kuris tuo metu buvo paverges viso pasaulio dėmesį, nors "250" debiutavo po vienerių metų.
"GTO" buvo aprūpintas 3 litrų, 12 cilindrų benzininiu varikliu, kuris nebuvo visiškai naujas, tačiau buvo ženkliai patobulintas, jog aerodinamiškas automobilio kėbulas turėtų tinkamą agregatą po kapotu. Variklis galėjo dainuoti net iki 9500 aps/min, tais laikais tokiam automobiliui buvo didelis pasiekimas. O 302 arklio galios leido "GTO" tapti vienu sėkmingiausių GT klasės lenktyniniu bolidu.
Nors Ferrari ir dalyvavo FIA homogloguotose lenktynėse, kompanija pagamino vos 39 "250 GTO" kopijas, ženkliai mažiau negu buvo reikalaujama. Ferrari teigė, jog "250 GT SWB" buvo identiška šiam bolidui, todėl nesivargino pagaminti visų 100 vienetų. O tai atvirai sakant nebuvo tiesa, nes "GTO" turėjo penkerių bėgių mechaninę pavarų dėžę, kuri buvo montuojama tik į "GTO". Tačiau 1964 metų pabaigoje į podiumą įžengė Shelby su "Daytona", kuri pasisėmė žinių iš Ferrari kurdama naująjį bolidą, bet pasinaudojo žymiai galingesniu Ford varikliu, o tada "GTO" dienos buvo suskaičiuotos, nes Ferrari nutraukė "GTO" gyvenimą 1965 metais.
Koks yra vienas gražiausių , mylimiausių ir geidžiamiausių Europietiškų sportinių automobilių? Atsakymas yra labai paprastas - Ferrari "250 GTO".
Pasaulyje yra labai mažai automobilių, kurie būtų geidžiami nuo pat pasirodymo iki šių modernių laikų. O jeigu pradėtume kalbėti apie, kiek pasaulyje yra klasikinių modelių, kurie buvo parduoti aukcione vien dėl to, jog su jais turtingi žmonės galėtų lenktyniauti be jokių papildomų homoglogacijų, atsakymas yra būtent Ferrari "250 GTO". Ir tai neturėtų visų stebinti, nes kompanijos įkūrėjas Enzo Ferrari visą savo gyvenimą norėjo ir geidė lenktyniauti, todėl ir buvo kuriami įprasto naudojimo keliams automobiliai, kurie padengtų lenktynių išlaidas.
Ferrari kaip bebūtų keista niekados nebuvo vienas iš tų gamintojų, kurie akylai laikytųsi FIA homoglogacijos taisyklių, tačiau kompanijos pasiekti rezultatai Formulėje 1 ir kitose automobilių sporto šakose yra stulbinantys ir tokių kompanijų su tokia istorija yra labai mažai. Trys raidės "GTO" reiškia "Gran Turismo Omologato", jeigu išverstume į anglų kalbą tai reiškia "Grand Touring Homologated". Galime versti ir į lietuvių kalbą, tačiau tinkamų žodžių už kuriuos lietuvių kalbos inspekcija nepyktų nėra.
Daugelį pasaulio automanų dėmesį "GTO" traukia dėl savo nuostabių, putlių formų, kurias sukūrė Sergio Scaglietti, kuris buvo apsėstas dizaino ir aerodinamikos. Su tokiomis mintimis buvo kuriamas "250 GTO", žinant kokį procesą turi praeiti modernūs Ferrari ir jeigu pirmoje vietoje būtų aerodinamiškumas, turbūt gautume Toyota "Prius" ir Pontiac "Aztek" hibridą, o "250 GTO" puikiai parodo tų laikų inžinierių meilę automobiliams ir kėbulo linijoms nepamirštant pagrindinio tikslo.
Paprastiems mirtingiesiems skirtas "250" buvo vienas pirmųjų, tikrai sėkmingų, Ferrari modelių, o "250 GTO" turėjo dar labiau užtikrinti kompanijos pozicijas. Ferrari kurdama "250 GTO" turėjo omenyje sukurti Jaguar "E-Type" konkurentą, kuris tuo metu buvo paverges viso pasaulio dėmesį, nors "250" debiutavo po vienerių metų.
"GTO" buvo aprūpintas 3 litrų, 12 cilindrų benzininiu varikliu, kuris nebuvo visiškai naujas, tačiau buvo ženkliai patobulintas, jog aerodinamiškas automobilio kėbulas turėtų tinkamą agregatą po kapotu. Variklis galėjo dainuoti net iki 9500 aps/min, tais laikais tokiam automobiliui buvo didelis pasiekimas. O 302 arklio galios leido "GTO" tapti vienu sėkmingiausių GT klasės lenktyniniu bolidu.
Nors Ferrari ir dalyvavo FIA homogloguotose lenktynėse, kompanija pagamino vos 39 "250 GTO" kopijas, ženkliai mažiau negu buvo reikalaujama. Ferrari teigė, jog "250 GT SWB" buvo identiška šiam bolidui, todėl nesivargino pagaminti visų 100 vienetų. O tai atvirai sakant nebuvo tiesa, nes "GTO" turėjo penkerių bėgių mechaninę pavarų dėžę, kuri buvo montuojama tik į "GTO". Tačiau 1964 metų pabaigoje į podiumą įžengė Shelby su "Daytona", kuri pasisėmė žinių iš Ferrari kurdama naująjį bolidą, bet pasinaudojo žymiai galingesniu Ford varikliu, o tada "GTO" dienos buvo suskaičiuotos, nes Ferrari nutraukė "GTO" gyvenimą 1965 metais.
