Premjero vieta Kidži rūmuose Romoje atsilaisvino penktadienį, kai atsistatydino nė metų Italijos nevaldęs Enrico Letta, prieš kurį susimokė jo paties partija, privertusi premjero vietą užleisti 39 metų M. Renzi. Būtent jam šiandien G. Napolitano turėtų patikėti sukurti 65-ąją Italijos vyriausybę nuo Antrojo pasaulinio karo.
Vien šis skaičius parodo, kaip dažnai valdantieji Italijoje keičiasi ir kaip trumpai išsilaiko, o E. Letta pasitraukimas daugiausia susijęs su lėtesniu, nei tikėtasi, Italijos žingsniavimu iš ekonomikos duobės. Ir tai daryti tikrai nelengva, ypač turint omenyje, kokia trapi valdančiųjų koalicija, kuriai būtina nuo Silvio Berlusconi „Forza Italia“ atskilusios naujosios centro dešinės parlamentarų parama. Maža to, M. Renzi bus jau trečias Italijos premjeras, paskiriamas prezidento, o ne renkamas rinkėjų nuo tada, kai, prasidėjus ekonomikos krizei, iš pareigų pasitraukė S. Berlusconi ir košę srėbti teko technokratų vyriausybei su Mario Monti priešakyje. Būtent tai pabrėžia opozicijoje esančios partijos, ypač antisisteminis ir Europos Sąjungos nemėgstantis „Penkių žvaigždučių judėjimas“.
„Jei M. Renzi nepavyks sukurti greitos sėkmės, grįš S. Berlusconi kaip mažiausiai blogas pasirinkimas, nes kairieji bus praradę žmonių pasitikėjimą. „Penkių žvaigždučių judėjimas“ toks jau yra, tad daugeliui žmonių S. Berlusconi centro dešinieji vėl gali tapti pasirinkimo verta galimybe“, – mano Luisso universiteto profesorius Giovanni Orsina.
S. Berlusconi, du kartus jau nuteistas ir šiuo metu teisiamas trečią kartą, apskundęs visus teismo sprendimus, teisės grįžti į parlamentaro kėdę Senate negali dvejus metus. Vis dėlto, savaitgalį, tardamasis dėl naujosios vyriausybės su politinėmis partijomis, į Quirenallio rūmus G. Napolitano kvietėsi būtent S. Berlusconi, o ne kurį kitą centro dešiniųjų „Forza Italia“ atstovą.
