– Kiek Milane kainuoja išsinuomoti butą? – Balsas.lt pasiteiravo architektūros srityje Milane dirbančios G. Kaukytės.
– Butų kainos Milane labai įvairios ir priklauso nuo to, kurioje miesto dalyje yra. Norint gyventi miesto ribose, kaina „už lovą“ prasideda nuo 300 eurų per mėnesį. Už tokią sumą galima rasti „lovą“ kelių kambarių bute su kitais kambariokais. Tuo tarpu atskiro kambario kaina prasideda nuo 400–600 eurų. Dauguma mano pažįstamų iki 35 metų labiau linkę nuomotis atskirus kambarius, retais atvejais kas nors turi nuosavą ar visą nuomojamą butą. Kainos tikrai yra per didelės, o su kambariokais gyventi dar ir linksmiau.
Milanas (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Kas sugeba, tie bando įsigyti butus išsimokėtinai, tačiau visada toliau nuo miesto, renkasi užmiesčio rajonus. Pastebėjau, kad Milane netrūksta labai turtingų šeimų, kurioms gali priklausyti dalis ar net visas gyvenamasis namas mieste. Arba savininkas turi kelis butus, o tokiu atveju vieną iš jų nuomoja kitiems. Yra italų, kurie nieko neveikia, o užsidirba nuomodami iš senelių paveldėtus butus. Be to, Milane jaučiama didelė žmonių kaita, „grynakraujų“ milaniečių beveik nepažįstu, dauguma – iš visų Italijos pakampių suvažiavę. Italijos pietuose nėra tiek darbo galimybių, todėl visi telkiasi aplink didesnius miestus.
Milanas (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Dauguma šeimų turi „antrus namus“ – butą ar namelį kur prie jūros. Ten jie praleidžia šeimos atostogas. Retai kas statosi nuosavus namus, nes žemės kaina didelė, o biurokratinė sistema per daug paini. Dėl įvairių leidimų ir panašių dokumentų kaina tampa per didelė.
– Kiek už nuomą tenka mokėti tau pačiai?
– Iš pradžių pirmus tris mėnesius gyvenau bute, kuris nutolęs 25 km nuo Milano. Dviejų kambarių butas ten kainavo 500 eurų, tačiau buvo nepatogu, nes jis buvo toli nuo darbo, o ir traukinių grafikai netiko. Todėl niekad negalėjau ilgiau užtrukti mieste. Šiuo metu jau daugiau kaip dvejus metus nuomojuosi „lovą“ dviejų kambarių bute. Moku 300 eurų (jau įskaičiavus visus mokesčius). Kambarį dalinuosi su farmacijos studente iš Kinijos, su kuria labai gerai sutariame. Kitame kambaryje gyvena dvi architektūros studentės – lenkaitė ir brazilė. Smagus toks bendras gyvenimas, visada yra su kuo pabendrauti, niekada nesijauti vienas namie.
Milanas (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– Kokie yra tipiški atlyginimai Italijoje?
– Populiariausias atlyginimas 1000 eurų atskaičius mokesčius. Italais save vadina tūkstančio eurų karta. Jiems tai labai žemas atlyginimas, nes iki euro įvedimo buvo pripratę gyventi žymiai geriau, gauti didesnes algas. Dauguma iki šiol pamena, kaip gerai gyveno tada, kai viskas buvo lyromis. Bet atlyginimas priklauso nuo darbo pobūdžio. Vidutinė jaunų žmonių alga gali svyruoti nuo 1 tūkst. iki 2500 eurų per mėnesį (atskaičius mokesčius). Italai moka daug mokesčių: PVM, įmokos į socialinį draudimą ir įvairius fondus. Vėliau, jei prireikia apsilankyti pas gydytoją, vien tik už pasisveikinimą–konsultaciją reikia mokėti apie 40 eurų. Visiškai nesvarbu, kad moki draudimą.
Milanas (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– Kokios yra maisto kainos Italijoje?
– Kainos labai nevienodos skirtingose parduotuvėse. Pasitaiko, kad to paties produkto kaina gali skirtis net visu euru. Daržoves dažniausiai perku turguje, kiekvieną šeštadienį ir ketvirtadienį šalia namų būna turgus, kur įvairių daržovių kaina svyruoja nuo 1 iki 2 eurų už kilogramą. Bulvės, cukinijos, baklažanai, agurkai, obuoliai, milijonai rūšių salotų, brokoliai kainuoja apie 1 eurą už kilogramą. Vaisių Italijoje gausu visais metu laikais. Sezono metu kainos tikrai žemos. Pavyzdžiui, apelsinai kainuoja po 80 euro centų už kilogramą. Dažniausiai apsiperku už kokius 5–10 eurų daržovių ir vaisių visai savaitei.
Grįžusi į Lietuvą pasigendu kai kurių produktų. Be to, išleidžiu daugiau, nes kainos Lietuvoje pastaruoju metu tikrai stipriai išaugusios. Pamenu, mama sakė, kad kiaušiniai prieš Velykas kainavo 7 litus. Tuo tarpu Italijoje vos apie 1,30 lito. Beje, per Velykas net ir būdama Italijoje visada dažau kiaušinius. Su svogūnų lukštais, palaikau tradicijas.
Žuvies kainos čia gal šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Tačiau už įvairovę ir kokybę verta mokėti. Pirmą kartą pamačiusi, kiek parduotuvėse ar turguose yra šviežios žuvies, labai nustebau. Daugumos rūšių net nebuvau mačiusi. O mėsos kainų nežinau, nes jos tiesiog nevalgau.
Milanas (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– Kiek Italijoje kainuoja apsilankymas kavinėje ir viešojo transporto paslaugos?
– Priklauso nuo pageidavimų ir įpročiu. Normalioje picerijoje pica kainuoja nuo 8 eurų, alus ar vyno taurė – 5 eurai, kokteilis 7 eurai. Užkandžių kainos prasideda nuo 5 eurų, pirmi patiekalai apie 10–15 eurų, o antrieji vos keliais eurais brangesni. Desertai kavinėse kainuoja nuo 5 eurų. Apibendrinant, vakarienė restorane kainuoja apie 25–30 eurų. Populiarus variantas – aperityvas: moki iki 10 eurų, o valgai, ką siūlo bufetas (ir kokteilis įskaičiuotas). Japonų restoranuose siūloma „All you can eat“ paslauga, kur už 20 eurų gali rinktis viską, ko tik širdis geidžia. Ir neribotais kiekiais.
Viešojo transporto mėnesinis bilietas čia kainuoja 30 eurų. Tuomet gali važiuoti metro, tramvajumi, autobusu, troleibusu, naktiniais autobusais. Pati visur judu dviračiu, išskyrus, kai lyja ar būna nemaloniai vėsu. Nepatinka man viešasis transportas, per daug žmonių, metro dažnai išmaldos kas nors prašo. Į darbą kasdien minu 10 km pirmyn ir tiek pat atgal.
Milanas (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– Kokios įvairių paslaugų ir pramogų kainos?
– Įėjimas į naktinius klubus gali kainuoti nuo 10 iki 25 eurų. Priklauso nuo to, kokia vakaro programa. Dažnai į kainą būna įskaičiuotas vienas gėrimas, tačiau norėdamas palikti aprangą turi susimokėti 2–5 eurus. Vasarą kai kurie klubai atidaro erdves po atviru dangumi. Italijoje gausu visokių socialinių klubų, kur reikia turėti nario kortelę. Ten smagius vakarus organizuoja, o ir kainos prieinamesnės – apie 5 eurus už įėjimą arba visai nemokamai.
Sporto klubų kainos irgi pačios įvairiausios. Kurį laiką lankiausi sportiniame baseine. Ten mėnesio abonementas kainavo 40 eurų vien tik už baseiną. Šiuo metu lankausi sporto klube su treniruoklių sale, įvairiais užsiėmimais, mažu baseinėliu ir įvairiomis saunom. Mėnesio kaina – apie 60 eurų. Į kainą įeina 40 eurų už sveikatos pažymėjimą, kad galiu treniruotis ir netikėtai neištiks širdies smūgis. Taip pat 80 eurų už treniruočių programą. Tačiau šį pasiūlymą radau per grupinius pirkimus, su didele nuolaida.
Milane dažnai organizuojami muzikos, kino ir meno festivaliai. Yra didelis pasirinkimas nemokamų pramogų, reikia tik sekti informaciją. Visada lankausi įdomesnių parodų atidarymuose. Kur per atidarymą įėjimas nieko nekainuoja ir dar pasiūlo vyno taurę (juokiasi). Pramokau kalbą, todėl dažniau einu į teatrą. Labiausiai patinka jaunimo teatrai, kuriuose mėgstama improvizuoti. Kainos į spektaklius nuo 10 eurų. Dar neteko apsilankyti La Scaloje, nes bilietai čia labai brangūs. Nors teko girdėti, kad įmanoma pakliūti ir už kokį 20 eurų, tačiau tik paskutinėse eilėse, balkone ar kur nors kamputyje.
Italams labai patinka kinas. Bilietas į seansą kainuoja nuo 7 eurų. Tarptautinių filmų festivaliai būna tiek mokami, kiti nemokami, o kelių dienų abonementų kainos svyruoja nuo 20 iki 30 eurų. Kai būna šilta, smagiausia pramoga – susitikti kur nors parke, pažaisti kamuoliu, skraidančia lėkšte, šiaip ilsėtis, degintis, rengti piknikus. Svarbu, kad visi kartu su draugais.
Milanas (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– Kokia yra tipiška italų šeima?
– Priklauso nuo to, kur ta šeima gyvena. Kur nors provincijoje ar labiau į pietus moters padėtis gali visiškai skirtis nuo tos, kuri gyvena mieste. Tarp mano pažįstamų moterų yra daug siekiančių karjeros, be šeimos užsiimančių darbu ar kokiu nors hobiu. Dažnai šeima turi auklę ar namų tvarkytoją. Tokiu būdu tiek vyras, tiek moteris, gali dirbti, siekti karjeros, būti visaverčiais partneriais šeimoje. Yra ir tokių, kurios prižiūri vaikus ir laiko visus namų kampus savo rankose. O pinigus uždirba tik vyras. Tačiau dažniau pasitaiko pirmasis variantas, kai abu stengiasi išlaikyti šeimą.
Šeima dažniausia kuriama, kai abu sulaukia 30–35 metų, turi darbus, gali sau leisti išlaikyti butą. Italai prieš kurdami šeimą stengiasi turėti tvirtą pagrindą po kojomis. Italai mėgsta pagyventi dėl savęs. Jiems svarbu užaugti patiems, išmokti rūpintis savimi, antra puse, o paskui ir vaikais. Niekas neskuba, gal taip ir geriau. Būna, kad net ir susituokę nusprendžia neturėti vaikų. Kiekvienas pasirenka savo gyvenimo stilių. Italijoje šeimos idealai su laiku pasikeitė. Anksčiau buvo įprasta turėti dideles šeimas, daug sesių ir broliu, „milijonus“ pusbrolių.
Milanas (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– Kokie darbai Italijoje yra populiariausi?
– Milane dauguma dirba biuruose – bankuose, biržose, įmonėse ar valstybinėse įstaigose. Tokiai biurokratinei sistemai palaikyti sukurta daug darbo vietų. Daugybė žmonių kasdien yra priversti dėvėti kostiumus. Visa laimė, kad tarp mano pažįstamų beveik visi laisvo stiliaus kūrybingi pamišėliai.
Nemažai žmonių dirba aptarnavimo srityje. Kaip ir visur, taip ir čia netrūksta vadybininkų. Gausu modelių, kurie suvažiavę iš viso pasaulio. Tarp jų teko sutikti nemažai lietuvių merginų. Kad ir kaip būtų, kad ir ką veiktų, italai mėgsta dirbti, siekti karjeros, konkuruoti. Man tas patinka, nes bandau lygiuotis, tokiu būdu tobulėju, augu. Priklausomai nuo to, kokioje struktūroje dirba žmonės, skiriasi atsakomybės lygis. Dažnai tenka girdėti, kad atsakomybę vienas kitam stumdo, stengiasi dirbti tik tai, kas paskirta.
– Ar saugu Italijos miestų ir konkrečiai Milano gatvėse?
– Kaip ir kiekviename didesniame mieste, taip ir Milane, tikrai netrūksta nemalonių nutikimų. Pačiai, visa laimė, neteko susidurti su vagimis ar šiaip labai nemaloniais žmonėmis. Svarbu save pasaugoti ir nepalikti daiktų be priežiūros. Iš pažįstamų teko girdėti, kaip universitete kam vis pavagia kompiuterį, dviratį ar kokią kuprinę. Bet viskas dėl to, kad neprižiūri savo nuosavybės, palieka bet kaip ir bet kur. Milane nemažai elgetaujančių, benamių, šiaip visokius niekučius pardavinėjančių žmonių. Kiekvienas ieško galimybių, kaip galėtų užsidirbti.
Taip pat skaitykite:
