Nors gydytojai psichiatrai visu balsu šaukia apie protus glemžiančią priklausomybę nuo kompiuterių, informacinių technologijų verslas vis agresyviau stengiasi užkariauti mūsų sąmonę. Net vaikai jau pratinami knygas skaityti ir matematikos mokytis elektroniniu būdu.
Civilizacija per prievartą
Globaliame pasaulyje nebelieka vietos popierinei knygai. Ją baigia išguiti elektroniniai surogatai. Kam mokėti už naujus klasikinės literatūros leidinius, jei jų autorių teisės jau nebesaugomos, o „Google“ bib–lioteka nemokamai siūlo per milijoną elektroninių knygų originalo kalba?
Informacinių technologijų kompanijos brukte bruka įvairiausių modelių elektronines skaitykles, kainuojančias nuo 350 iki 1,5 tūkst. litų. Bet juk smagu pasipuikuoti prieš kaimyną ar bendradarbį madingu elektroniniu žaisliuku! O elektroninių knygų verslo pradininkai Lietuvoje tvirtina, kad labai patogu jas skaityti ir kompiuteryje.
Tik pačių elektroninių knygų lietuvių kalba tėra išleista vos keli šimtai. Leidėjai neskuba, kol paklausa neišaugo. Bet ji sparčiai kuriama, pasitelkiant ne tik reklamą, bet ir švietimo sistemą.
Bandymai su vaikais
Lietuvoje prasideda projektas, kuriuo siekiama išsiaiškinti vadovėlių ir kitos mokomosios medžiagos papildymo elektronine galimybes. Esą tai mokymo procesą darytų pažangesnį ir didintų vaikų ir visos šalies skaitmeninį raštingumą. Gydytojų perspėjimų, kad vaikai jau dabar per ilgai sėdi prilipę prie kompiuterių ir gadina sveikatą, niekas negirdi.
Projekte dalyvaujančių mokyklų mokiniams bus nemokamai išdalytos elektroninės skaityklės su mokymosi turiniu, parengtu vadovėlių leidyboje lyderiaujančios „Šviesos“ leidyklos. Kartu su ja projektą vykdo bendrovė „Omnitel“, Švietimo ir mokslo ministerija, Ugdymo plėtotės centras.
Ugdymo plėtotės centro prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Pranas Gudynas „Respublikai“ sakė, kad jau įsibėgėjančio projekto iniciatoriai, be abejonės, buvo skaitytuvų platintojai. Iš pradžių buvo ketinama skaitytuvus arba kompiuterius su interaktyviais ekranais išbandyti trijose klasėse, vėliau bendrovė „Microsoft“ pasiūlė paremti dar vieną.
„Aišku, kol kas sunku tikėtis, kad vaikas turėtų ir skaitytuvą, ir kompiuterį arba kad valstybė nupirktų ir tą, ir kitą. Bet žvelgiant iš sistemos pozicijų, labai gerai būtų išbandyti tai nedideliu mastu, kad paskui nepridarytume didelių klaidų“, – kalbėjo P.Gudynas, lyg šie technikos stebuklai jau būtų įrašyti į Valstybės investicijų programą.
Labdara su potekste
Jis pripažino, kad vienas iš projekto tikslų – paskatinti persitvarkyti šalies leidėjus, kad jie naudotųsi naujomis technologijomis, į kurias jau orientuojasi pasaulio leidyklos.
„Problema ta, kad kol kas į tuos elektroninius skaitytuvus nėra ką dėti, – neslėpė jis. – Nėra tokio pavidalo vadovėlių, kurie tiktų skaitytuvams. Juos reikia performatuoti, tam reikalingos tam tikros programos“.
P.Gudyno teigimu, vadovėlio pritaikymas skaitytuvui kainuoja apie keliasdešimt tūkstančių litų, o leidėjai nenori rizikuoti, nes medžiagą elektroniniu pavidalu labai lengva pavogti.
„Autorinių ir leidybinių teisių problema kol kas sunkiai sprendžiama. Kaip leidykloms atgauti pinigus už savo darbą, užtikrinti kompiuterių saugumą, o svarbiausia – iš kur visiems šiems dalykams imti lėšų. Tai – ateities klausimas“, – aiškino P.Gudynas.
Šalies bibliotekoms, dalyvavusioms garsiojoje programoje „Bibliotekos pažangai“ ir nemokamai gavusioms kompiuterius bei internetą, kad išmokytų lietuvius skaitmeninio raštingumo, ta ateitis aušta jau šiandien. Jos staiga suvokė, kad labdara baigėsi, o įsipareigojimai išlaikyti įrangą ir atnaujinti programas liko. Dabar jie guls ant savivaldybių ir valstybės pečių. Galbūt trūkstamų lėšų teks pasisemti ir iš bibliotekų darbuotojų atlyginimo fondo.
Ar panašiai neatsitiks ir su elektroniniais vadovėliais?
Skaito ne vien akys
Poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas, turintis personalinį interneto tinklalapį, „Respublikai“ prisipažino, kad nė vienos knygos eilutės nėra skaitęs internetu savo malonumui.
„Nori nenori, naujomis technologijomis esi priverstas naudotis, – sakė poetas. – Ir mano svetainė pilna eilėraščių ir vertimų, kiek spėju įdėti. Bet tai yra daugiau susižinojimo informacija, kad kitame pasaulio krašte gyvenantis žmogus galėtų greitai ką nors pasižiūrėti“.
Anot V.Braziūno, dar nėra įvykęs toks sąmonės perversmas, kad žmogus visa savo esybe natūraliai pasiektų ir pajustų kompiuterio ar skaityklės ekrane skaitomą tekstą.
„Žmogus skaito ne vien akimis, o visomis savo juslėmis, net pirštų pagalvėlėmis, kurios liečia knygos puslapius“, – kalbėjo poetas. Jis prisipažino nė nesidomėjęs, koks likimas ištiko jo paties elektroninę knygą, prieš keletą metų išleistą Slovėnijoje. V.Braziūno manymu, rašytojai iš tokių naujovių nieko neišlošia, jos naudingos tik kompiuterinės įrangos ir programų, skirtų elektroninėms knygoms kurti bei skaityti, gamintojams. Anot jo, kūrėjas net gali materialiai nukentėti, nes autorių teisių apsauga nespėja paskui naujausias technologijas.
„Technologijų atstovai stengiasi suvilioti žmones pigumu ir patogumais, bet aš esu senas vilkas ir nelabai mane sugundysi...“ – nesigėdijo skeptiško požiūrio į naujoves V.Braziūnas.
Salomėja Ignotienė – Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Akių ligų skyriaus vedėja:
Naudojimasis kompiuteriu ar elektroniniu skaitytuvu, taip pat kaip ir pats knygų skaitymas bei televizoriaus žiūrėjimas, vaikams turi būti ribojamas. Tai ne tušti draudimai. Fiziologinė akies būsena – žiūrėti į tolį. O kompiuteriai, mobilieji telefonai ir kiti elektroniniai žaisliukai verčia žiūrėti į artimą daiktą. Tuomet ilgėja akies obuolio ašis ir formuojasi trumparegystė.
Ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems žiūrint į kompiuterį, atsiranda problemų dėl keliskart retesnio nei paprastai mirksėjimo. Rečiau mirksint akys nepasidengia ašarų plėvele, išsausėja, jas ima graužti, skaudėti. Genda ne tik akys, bet ir stuburas, nervų sistema, vystosi nerviniai tikai. Todėl patarčiau neskubėti supažindinti vaiką su kompiuteriu, o paskui griežtai prižiūrėti jo režimą. Pradinių klasių mokiniams – ne ilgiau kaip 45 minutės, paaugliams – iki 2 valandų, ir būtina daryti 3–4 pertraukėles per valandą, per kurias reikia atlikti akių pratimus arba bent jau pažiūrėti pro langą į tolį.
Vytautas Čepas – psichologas, rašytojas:
Elektroninė knyga – vienas iš dalykų, labiausiai bauginančių rašytojus. Lietuvoje iš rašymo gali tik nusigyventi. Rašai dėl to, kad negertum ar kitokių blogų darbų nedarytum. Iš to nepragyvensi. Ne kartą teko girdėti ir pačiam pajusti, kai leidykla tavo knygų išleidžia 1,5 tūkst. egzempliorių, o atspausdina tiek, kiek reikia – kad ir 5 tūkst. Sumoka, aišku, už 1,5 tūkst. O kaip apskaičiuos elektroninius egzempliorius, kai pilna gudročių su „laptopais“, kuriems įsilaužti į kompiuterines apsaugos programas tas pats, kas saulėgrąžas gliaudyti?
Per greitas progresas irgi labai didelių dividendų neduoda. Tai sukelia ekonominių bėdų – žmonės lieka be darbo. Neliks popierinių knygų, tapsime priklausomi nuo kompiuterinių programų, be kurių negalėsime skaityti. O jos, jei legalios, irgi nepigiai kainuoja. Kitas dalykas – socialinės psichologinės problemos, tačiau žmogaus psichika labai plastiška – laikui bėgant viską priima. Bet knygos išnykimo bijoti nereikia, gal elektronikai užkariavus mūsų pasaulį, ji taps dar didesnė vertybė.
Alia ZINKUVIENĖ
