Geresnio gyvenimo paieškos geografija pastaruoju metu vis dažniau krypsta į Skandinaviją. Ženkliai didesnis atlygis, nuostabi gamta ir draugiškas vietinių požiūris prisijaukino ne vieną lietuvaitį. „Tauragės kurjerio“ kalbinti pašnekovai, dirbantys Norvegijoje ir Danijoje, vieningai teigia – „Skandinavai nemėgsta sunkiai dirbti ir kitų neverčia“.
Siūbuojanti kelionė keltu per Baltiją, ir jūs ten, kur valgoma saldi silkė, bet kokiu oru zuja nenuilstantys dviratininkai, kur nereikia rakinti durų spynos, saugančios jūsų kronas.
Diplomuotas emigrantas
Norvegija – tai sėkmingos, klestinčios kapitalistinės valstybės pavyzdys, kurioje gerai suderinta rinkos ekonomika ir vyriausybės kišimosi į ją politika. Vyriausybė kontroliuoja gyvybiškai svarbiausius sektorius, tokius kaip naftos gavyba, naudingos iškasenos.
Vakarinėje šalies dalyje gyvenantis 27 metų Mantas Kairys sako, jog kol kas nemato galimybės įsitvirtinti mūsų šalies darbo rinkoje.
Pagėgių savivaldybės Vilkyškių miestelyje gimęs Mantas – diplomuotas Klaipėdos universiteto biologas. Kaip ir daugelį studijas baigusių jaunuolių darbo paieškos nuvedė ten, kur tuo metu atrodė geriausia. Norvegija – šalis, kurioje prieš ketverius metus Mantas rado savo nišą.
Po nelengvo darbo paieškų starto sėkmė nusišypsojo. Konkurso organizatoriai nusprendė, jog lietuvaitis – žmogus, kurio reikia šiuo metu didžiausiai pasaulyje lašišų augintojų kompanijai „Marine Harvest“. Ši bendrovė savo filialus turi daugelyje pasaulio kampelių: Čilėje, Kanadoje, JAV, Kinijoje, Japonijoje, daugelyje Europos šalių. Bendrovė užsiima pramoniniu menkių, otų, ešerių, upėtakių ir kitų žuvų veisimu.
Inžinierius-technologas Mantas šiandien rūpinasi ir kontroliuoja daugiau nei 1 mln. lašišų dauginimosi ir augimo procesą. Mantas sako, jog neįtikėtina, kiek daug dėmesio šioje Norvegijos bendrovėje skiriama darbuotojui, jo darbo sąlygų gerinimui.
– Netrukus bendrovė iš visos Norvegijos sukvies darbuotojus į visą savaitgalį vykstantį šventinį susitikimą. Labai neįprasta, jog mano vadovas jau dabar pasisiūlė tuo metu padirbėti už mane, – stebino pašnekovas bei pripažino, kad šioje šalyje tokie atvejai ypač dažni.
Mantas prisimena, jog prieš metus sportuodamas gavo sunkią kojos traumą. Darbdavys Norvegijoje iškart reaguoja į tokią situaciją, siūlo kitokio darbo alternatyvą, teiraujasi, ar nereikia pagalbos.
Šiuo metu su lietuviu dirba vienas olandas ir vokietis, likusieji darbuotojai – norvegai. Pašnekovas tikina niekada nejautęs diskriminacijos. Priešingai, emigrantai dažniausiai būna darbštesni, todėl ir labiau vertinami. Nors daugelis vietinių puikiai šneka angliškai, Mantas privalo mokytis norvegų kalbos. Norvegai skiria dideles pašalpas pabėgėliams iš Pakistano, Irano, tačiau jie turi lankyti vietinės kalbos pamokas, o valstybė suranda atvykėliams darbą.
Gąsdinančios kainos
Nors minimalus atlyginimas Norvegijoje yra beveik 5000 litų, emigrantai teigia, jog norvegiškos kainos iš pradžių kėlė lengvą nerimą. Litras benzino čia kainuoja 5 litus, dyzelinis kuras – 4,5 lito, pigiausias alus parduotuvėje – 8 litai, degtinė – beveik 100 litų. Norvegijoje brangi kiauliena, tačiau labai priimtinos žuvies kainos, prekybos tinklų lentynose daug kur galima rasti avienos. Norint apsikirpti, vyrukui teks pakloti 120 litų, o už neužsisegtą automobilio saugos diržą gresia 400 litų bauda. Tiesa, pažeidėjų mažai, o už didelį greičio viršijimą gali nesunkiai atsidurti už grotų.
– Norvegijoje ypač gerai pensinio amžiaus žmonėms, valstybė užtikrina jų priežiūrą ir globą. Įdomu ir tai, jog norint šioje šalyje užsidirbti minimalią 2900 litų senatvės pensiją užtenka pradirbti 5 metus norvegiškoje įmonėje, – gerai susipažinęs su socialine sistema pasakojo Mantas.
Praradus darbą iš bado šioje šalyje mirti neteks. Metus laiko mokama 80 proc. dydžio buvusio darbo užmokesčio pašalpa. Moterims po nėštumo socialinės garantijos suteikiamos 10 mėnesių. Norvegai ypač skatina visuomenę įsijungti į šalies darbo rinką. Manto manymu, todėl šioje valstybėje daug darbuotojų, kurie nėra linkę mokytis, o jaunimas, vos baigęs kelių metų profesines studijas, nesunkiai susiranda gerai apmokamą darbą. Daugelyje įmonių, priklausomai nuo stažo, darbuotojų atlyginimai kyla net po 2–3 kartus.
Šiandien Norvegijoje gyvena ir Manto draugė Raimonda. Pora neseniai kredito pagalba įsigijo 1,7 mln. Norvegijos kronų kainuojantį namą.
– Pro langą matau fiordus, bet kada galiu nulėkti ir pagauti šviežios žuvies pietums, – naujuoju pirkiniu džiaugėsi Mantas ir pridūrė, jog Lietuvoje jaunai porai susikurti gyvenimo pamatus daug sunkiau.
Danijoje – lietuviški veidai
Danija – mažiausia Skandinavijos valstybė. Šalis turi išplėtotą žuvies pramonę ir nemažą prekybos laivyną. Pagrindinės gamybos šakos: maisto produktai, cheminės medžiagos, mašinos, metalo gaminiai, elektroninė ir transporto įranga, alus, popierius ir medienos gaminiai. Turizmas šioje šalyje ne mažiau svarbi ekonomikos šaka.
Europos Sąjungos (ES) kontekste ši nedidelė valstybė išsiskiria tuo, jog yra daugiausiai mėsos gaminių eksportuojanti šalis, pagamina daugiausiai sūrio vienam gyventojui, turi mažiausiai viešbučių ir užeigų, nuo gyventojų atskaičiuoja didžiausius mokesčius (net iki 68 proc.), tačiau kartu yra ypač mėgstama studentų ir emigrantų.
Manto buvęs klasiokas Julius Getautis, dirbantis vienoje Danijos kiaulių fermoje, teigia vis dar negalįs priprasti prie kiek neįprastos šios šalies kultūros ir tradicijų. 27 metų vyras, įsikūręs Danijoje su žmona Asta, pripažįsta – gyventi šioje šalyje nesudėtinga. Dirbdamas paprasčiausią darbą gali užsidirbti apie 6000 litų per mėnesį. Už viršvalandžius mokamos papildomos kronos, tiesa, niekas nertis iš kailio neskuba. Šioje valstybėje galioja progresinių mokesčių sistema, tad kuo daugiau uždirbsi, tuo daugiau mokesčių sumokėsi. Vietiniai gyventojai tokia sistema niekad nesiskundžia, net 75 proc. darbuotojų dalyvauja profsąjungų veikloje. Danai iš ES šalių labiausiai patenkinti savo darbu ir gyvenimu.
Šalyje itin gerai išvystyta socialinė sistema, o daugelį studentų vilioja nemokamas mokslas.
Lietuviai ypač dažnai sutinkami Danijos ūkiuose. Atvykėliai sako, kad vietiniai ne itin mėgsta sunkesnius darbus, tačiau samdomų darbuotojų pernelyg nespaudžia. Keletoje dešimties kilometrų atstumu įrengtų kiaulių fermų dirba daug atvykėlių iš Tauragės, Jurbarko, Kauno. Tūkstančių kiaulių būriui daugelyje ūkių reguliuoja automatizuotos šėrimo, temperatūros sistemos. Pagal auginamų kiaulių skaičių vienam gyventojui ši šalis pirmauja pasaulyje. Danai ypač akcentuoja ekologiją, taršos problemas, dažnai pastatus šildo moderniais grūdais ir šiaudais kūrenamais katilais.
Atvykėliai galvoja apie namus
Atsispyrus prekybos tinkluose teikiamai ypač didelei ir gundančiai prekių pasiūlai, į tėvynę galima parsivežti sukauptą nemažą kapitalą. Tačiau reikia atsisakyti nemažai tikro daniško gyvenimo įpročių. Pica kavinėje kainuoja apie 80 litų, o aludarių krašte už bokalą alaus teks sumokėti dar 20–30 litų.
Danai neskuba, prie keisto jų tempo priprasti sekasi ne visiems.
– Nesuprantu jų vairavimo manierų, dažnai jie tiesiog stabdo eismą, o kartais eismo juostose užlenda kaip bepročiai, – juokavo Julius, kuriam net eismo sąlygos Kaune atrodo priimtinesnės.
Lietuviškomis akimis žiūrint šios Skandinavijos šalies keliai atrodo be priekaištų, dar labiau stebina ypač svarbių eismo dalyvių – dviratininkų takai. Šių transporto priemonių mėgėjai net sausio mėnesį drąsiai mina pedalus Orhuso, antro pagal dydį Danijos miesto gatvėmis.
– Kartais visai smagu į juos žiūrėti, tačiau gyventi čia nenorėčiau, – pasakoja Julius ir tikina, jog mąsto apie grįžimą į Lietuvą.
Virtuvė kutena lietuviškus skrandžius
Skandinavijoje gyvenantys lietuviai teigia, jog priprasti prie šiauriečių nacionalinės virtuvės, kuri pasižymi riebiais ir saldžiais patiekalais, įmanoma.
Manto teigimu, norvegai valgo labai daug žuvies. Ji – populiariausias patiekalas vaikams mokyklose, o vietiniai žino šimtus receptų kaip gardžiai paruošti menkę, lašišą ar kitokią žuvį. Tiesa, bene garsiausias norvegų patiekalas „lutefisk“ dažnai įtraukiamas į pačių keisčiausių ir itin nemalonių pasaulio patiekalų sąrašą.
Patiekalui naudojama menkė išmušama mediniu plaktukėliu, paskui savaitėlei kitai merkiama į šarmą su medienos (pageidautina beržo) pelenais, o galiausiai keletą dienų skalaujama po tekančiu šaltu vandeniu. Jei tikėsime tautosaka, dėl šio patiekalo atsiradimo reikia dėkoti gaisrui. Mat kartą padegėliai, ieškodami gaisravietėje bent kokių maisto likučių, aptiko pelenuose karališko skonio menkę.
Kaip ten bebūtų, „lutefisk“ įtraukiama net į prabangiausių Oslo restoranų valgiaraščius. Šiais laikais bent kartą į sezoną paragauti peršviečiamos, aukso spalvos ir drebučių konsistencijos filė, pasižyminčios ypatingai švelniu skoniu, nors jai paruošti šiandien naudojamos nepalyginti šiuolaikiškesnės technologijos, – kiekvieno norvego garbės reikalas. Vadovaujantis patarle, kad žuvis mėgsta plaukioti ir skrandyje, „lutefisk“ nešykštint užgeriama alumi. Šį gėrimą norvegai mėgsta labiau nei vyną.
Daniški skonio receptoriai panašūs į norvegų, tačiau tradicinėje danų virtuvėje dominuoja mėsos patiekalai – aviena, sūdyta ir rūkyta kiauliena, vištiena, virtos, keptos žuvys. Vienas mėgstamiausių danų skanėstų – virta menkė su garstyčių padažu, ištirpintu sviestu, kietai virtais kiaušiniais, krienais ir virtomis bulvėmis, pagal populiarumą neatsilieka ir kepta antis su obuoliais, slyvomis, karamelizuotomis bulvėmis, kopūstais ir ruduoju padažu.
Julius pasistengė, „flæskesteg“ – kiaulienos šoninė su paskrudinta odele buvo fantastiška. Būtų beveik lietuviška, jei ne saldžios bulvės ir kopūstai, kurie Danijoje – įprastas reikalas.
Ypač plati šioje šalyje tradicinių sumuštinių įvairovė bei itin dažnos kavos gėrimo pertraukėlės. Emigrantai sako jau pastebėję, jog dalį Skandinaviškų įpročių jie kaskart parsiveža į Lietuvą.
Tomas RAULINAVIČIUS
