Tris sūnus užauginusi ir išmokslinusi kaunietė Natalija Danielienė šiuo metu gali džiaugtis tik vieno, vyriausiojo, sūnaus draugija: du jaunėliai, emigravę į Londoną, motinos širdyje paliko negyjančią žaizdą.Grįžusi po darbo moteris pajunta vienatvę, o tada susimąsto: kodėl net ir jos, tikros patriotės, vaikai paliko gimtinę? Argi meilė Tėvynei neperduodama su motinos pienu? Juk augindami savo sūnus Natalija ir Gintaras Danieliai Lietuvos nepriklausomybę laikė svarbiausiu gyvenimo tikslu.
Negalėtų gyventi be Lietuvos dangaus
„Gimiau Sibire, apie Lietuvą man labai daug pasakodavo mama, – pradeda savo šeimos istoriją Natalija Danielienė. – Iš tų mamos pasakojimų susidarė įspūdis, kad Lietuva – tokia šalis, kurioje visą laiką žydi sodai. Kai atvažiavau, pamačiau, kad ne visą laiką.
Tačiau man labai patinka Lietuvos dangus. Aš jį jaučiu, be jo negaliu gyventi. Teko kartą pusę metų padirbėti Estijoje – sunku buvo, nes dangus ten buvo ne toks. O čia, ar Akmenėje, ar Šalčininkuose būčiau, vis tiek gerai jaučiuosi, nes virš manęs – Lietuvos dangus.
Du jaunesnieji mano sūnūs jau nebemato Lietuvos dangaus, nes jiems šviečia Londono saulė. Aš esu emigrantų mama. Laimė, kad nors vienas, vyriausiasis, sūnus liko Lietuvoje, gyvena su žmona ir dukrele Šalčininkuose, dirba Vilniuje. Kol kas apie emigraciją negalvoja. Tai, ką jis turi, leidžia jam šiaip taip išlaikyti šeimą, tačiau tai nėra ta situacija, kuri džiugintų."
Kiekvienas išvažiavimas – lyg maža mirtis
„Manau, visos emigrantų motinos jaučiasi panašiai, – samprotauja Natalija, – kai išlydime savo vaikus, mus apima tokia širdgėla, kad žodžiais nupasakoti neįmanoma. Oro uoste, likus kelioms minutėms iki išsiskyrimo, aš stengiuosi šypsotis. Kai atsisveikindama apkabinu ir bučiuoju savo vaikus, atrodo, kad ašaros tuojau pratrūks. Neverkiu, nes žinau – nereikia gadinti nuotaikos vaikams. Jiems ir taip nelengva. Palikdamas žemę, kurioje užaugo, nė vienas žmogus negali jaustis ramus. Jie gal taip pat norėtų apsiverkti, bet galvoja – kam skaudinti mane?
Lėktuvas pakyla, ir mes išsiskiriame. Ilgam. Kai vėl susitinkame, jau būname kitokie, pasikeitę. Gal netgi atitolę vieni nuo kitų. Susitikus vėl reikia vieniems prie kitų pratintis.
Kai jie išvažiuoja, įsijungia jausmų apsaugos mechanizmas. Bandau užmiršti, kad ilgiuosi jų, įrodinėju sau, kad vaikams ten geriau, kad dideliame turtingame mieste jie laimingesni. Na ir ko daugiau tėvams reikia? Kad tik jie būtų laimingi.
Sugrįžę iš užsienio trumpam pabūti su mumis, jie jau ne tokie, kokie buvo. Jų statusas pasikeitęs, jie – svečiai. Pabyra iš lėktuvo, artėja prie mūsų, taip jų išsiilgusių, bet jie jau nėra mūsų. Jie – svetimos šalies vaikai.
Kai lėktuvas pakyla, nuskraidindamas toli mano išmylėtus ir išbučiuotus, bet jau suaugusius vaikus, aš dar ilgai ryju ašaras, stovėdama nugara į žmones ir žiūrėdama pro langą. Teisi buvo rašytoja Izabelė Aljendė, rašydama apie kitame žemyne gyvenančią savo dukterį: „Kiekvienas tavo išvažiavimas yra maža mirtis."
Pasigedo žmoniškesnių darbo santykių
Vidurinysis Natalijos sūnus Laimonas, dar studijuodamas Vilniaus universitete tarptautinį verslą, vasaros metu buvo išvažiavęs padirbėti į Ameriką. Prabuvęs toje svajonių šalyje apie keturis mėnesius, Laimonas grįžo sužavėtas, tačiau ne dėl to, kad ten pinigais lytų, sakė, jais nelyja niekur, visur reikia užsidirbti. Laimoną sužavėjo žmonių santykiai. Jam teko dirbti motelyje, kurio darbdavys gerbė kiekvieną dirbantį žmogų kaip artimą draugą.
Baigęs universitetą, Laimonas susirado mėgstamą ir gerai atlyginamą darbą Lietuvoje. Tačiau įmonės, kurioje pradėjo dirbti, vadovas pasirodė besąs tikras despotas. Jei Laimonas nebūtų Amerikoje paragavęs visiškai kitokių, kur kas žmoniškesnių, darbo santykių, gal ir būtų kentėjęs, tačiau jis jau žinojo, kaip turi elgtis vadovai, tad nesileido žeminamas. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Laimonas nusprendė palikti Lietuvą. Išvažiavęs į Londoną, įsidarbino viešbutyje, vėliau tapo restorano padavėju.
Šiuo metu vaikinas dirba ne tik restorane, bet ir kartu su vienos visuomeninės organizacijos nariais gina vietos gyventojų ir emigrantų teises. Beje, Laimonas pastebėjo, kad lietuviai, nuvykę į užsienį ir ten įsteigę savo įmones, lieka tokie pat despotai, kokie buvo gimtinėje, todėl emigrantams ieškoti darbo tėvynainių įmonėse jis nepataria.
Ar Tėvynėje tai būtų įmanoma?
Natalijos sūnus Laimonas, Londone atėjęs į įmonės darbuotojų susirinkimą, gali visų akivaizdoje valdybos pirmininkui pasakyti: „Na, o dabar išklausykite darbininkų atstovų nuomonę, sužinokite jų problemas." Ar Lietuvoje tai būtų įmanoma?
„Man atrodo, kad Lietuvoje vyrauja apatija, – svarsto Laimono mama Natalija. – Žmonės pilni vidinės baimės. Prisimenu KGB laikus, kai buvo šnabždamasi virtuvėse. Panašiai yra ir dabar, tik šiuo metu nežinome, kas yra mūsų priešas. Gyvename šalyje, kurioje sklando blogis, o tiesa dažnai pralaimi melui. Reikėjo paieškoti geresnio valstybės modelio, gal Skandinavijos šalių. Mūsų šalyje yra per daug neteisybės."
O ar užsienyje jos mažiau? „Užsieniečiai yra kur kas humaniškesni, liberalesni. Tačiau jeigu lietuviai patenka pas lietuvius vadovus – tokia dalia teko mano giminaitės dukrai, jie taip pat patiria diktatūrą. Juk mano sūnus po dvejų metų emigracijos buvo grįžęs ir bandė gyventi Lietuvoje, nes čia jo laukė mylima mergina. Tačiau mačiau, kad, paragavęs laisvesnio gyvenimo, jau negalės prisitaikyti. Dauguma mūsų žmonių nėra laisvi, gyvena pilni baimės. Iš vienos vergijos išėjome, į kitą patekome. Kieno? Galbūt savo pačių, Homo sovieticus . Kai išėjome iš Sovietų Sąjungos, atsirado tuštuma, tad žmonės, nemokėdami būti laisvi, būtinai turėjo susirasti kitą vergiją. Kaip nesąmoningai daro mušama moteris – pabėgusi nuo vieno despoto vyro, būtinai išteka už kito lygiai tokio paties. Aš pati nesu nei užguita, nei baili, bet, žinodama situaciją, dažniau esu linkusi patylėti. Juk Lietuvoje kiekvienas bijo likti be darbo."
Patriotizmas nėra paveldimas
Natalija ir jos jau Anapilin iškeliavęs vyras Gintaras kažkada buvo tautos patriotai, nuoširdūs kovotojai už nepriklausomybę. Kodėl jų vaikai nepaveldėjo patriotizmo?
„Tuo metu, kai mudu kartu su visa tauta kovojome už laisvę, vaikai buvo dar maži, jauniausiajam tebuvo ketveri. Kodėl jie neužaugo patriotais, sunku pasakyti. Gal mes su vyru taip įsitraukėme į tą kovą, kad per mažai dėmesio liko vaikams? Aš tada tvirtai tikėjau, kad Sąjūdis atneš Lietuvai šviesesnę ateitį. Tikėjau ir pati viską dariau, kad taip būtų. O dabar net nežinau, kokį žodį pasakyti – ar man baisu, ar skaudu, ar liūdna dėl to, kad taip atsitiko..."
Natalija ir Gintaras tais lemiamais Lietuvai laikais – 1991 m. – gyveno ir dirbo Šalčininkuose, regione, kuris buvo ypatinga zona. Jauni Lietuvos vaikinai šaltyje, net apsirengti pakankamai neturėdami, stovėjo ir saugojo valstybės sienas. Danieliai, nešini lašiniais, duona ir karšta arbata, lankydavo tuos pirmuosius Lietuvos pasieniečius. Tais metais, kai Natalijos vyras buvo Šalčininkų užkardos vadas, žuvo lietuvis pasienietis Gintaras Žagunis.
Jaunus žmones slegia neteisybė
Natalijos jauniausias sūnus Tadas paliko Lietuvą prieš dvejus metus. Baigęs Kaune ekonomikos studijas, vaikinas ilgą pusmetį ieškojo darbo. Norėjo dirbti tik pagal specialybę, juk dėl ko tiek metų mokėsi? Eidavo į pokalbius su darbdaviais, bet konkurso nelaimėjo, jam vis nesisekė. Netekęs kantrybės, Tadas susikrovė lagaminėlį ir išskrido paskui brolį.
Ar dėl geresnio gyvenimo, ar tik dėl to, kad nerado darbo pagal specialybę?
„Jaunus žmones slegia neteisybė, maži atlyginimai, nedarbas, – atsakė Natalija, – o svarbiausia – čia jie negali realizuoti savęs. Mano vaikai nori prasmingai gyventi, nori turėti darbą, kuris jiems būtų malonus ir garantuotų galimybę išauginti vaikus. Aišku, jie, kaip ir visi kiti žmonės, ir ten gyvendami nėra apsaugoti nuo bėdų. Bet dabar jie jaučiasi gerai ir grįžti į Lietuvą neketina."
