Būdama abiturientė per daug nesidomėjau studijomis užsienyje, ir tada siautusi mada ir požiūris, kad būtinai reikia pasirinkti specialybę su perspektyva, lipti vienas kitam ant galvos, kad užsitikrintum gerą poziciją, ar išvažiuoti uždarbiauti į užsienį manęs nedomino.
Galbūt net atvirkščiai - matant, kiek jaunų žmonių nusinešė naujai susidariusi materializmo banga, norėjosi bėgti nuo jos ir užsiimti kita veikla. Ir dabar, beveik ketveriems metams praėjus nuo mokyklos baigimo, ir turėjus galimybę dirbti skirtinguose pasaulio žemynuose, galiu įvertinti, kad atsitikimas, nulėmęs mano pasirinkimo kryptį, buvo labai laimingas.
Vienos žiemos vakarą eidama gatve netyčia užtikau ant stulpo kabantį skelbimą apie savanorystę Afrikoje. Sudomino. Internete susiradau daugiau informacijos, susisiekiau kontaktiniu adresu. Taip gavau informacijos ir apie DNS - tarptautinį mokytojų ruošimo koledžą Danijoje.
Jo tikslas - lavinti mokytojus, kurie žinotų apie pasaulį iš savo asmeninės patirties, dirbtų trečiojo pasaulio šalyse ir su socialinių problemų turinčiais vaikais Danijoje.
Vos išgirdau apie tai pirmą kartą, nebeišėjo iš galvos. Nuvažiavau, apsižiūrėjau - viskas, nusprendžiau, kad tokios galimybės nepraleisiu - tiesiai po abitūros egzaminų susikroviau daiktus ir išvykau į Daniją.
Apie koledžą
Danijoje įsikūręs Tarptautinis Būtinųjų mokytojų ruošimo koledžas suteikia ketverių metų bakalauro išsilavinimą.
Pirmaisiais metais laukia 4 mėnesių studijų kelionė po Aziją, antraisiais metais - 11 mėnesių praktika mokykloje bei slaugos namuose Danijoje, trečiaisiais metais - 2 mėnesiai, kurių metu studentai gali dalyvauti kokiame jie nori projekte, ketvirtais metais - 6 mėnesių praktika Afrikoje.
Koledže gyvename bendrą gyvenimą, turime bendrą ūkį, ruošiamės egzaminams, kartu dirbame, kad susimokėtume už studijas bei gyvenimą Danijoje. Tai yra ne tik išsilavinimas, bet ir gyvenimo būdas, kuriam reikia pasiryžimo, noro padėti kitiems, sugebėjimo atsisakyti kai kurių patogumų dėl kitų gerovės.
Gailestis namų nestato
Didžiausias pirmųjų metų iššūkis - keturių mėnesių studijų kelionė po Aziją: Indiją, Kiniją ir Malaiziją. Lankėme mokyklas, tolimus kaimus, organizavome prezentacijas apie ŽIV ir AIDS prevenciją, statėm lauko tualetus, o svarbiausia - daug išmokome apie besivystančias šalis, žmones, papročius, kultūrą, ir ne iš knygų ar televizijos, bet savo pačių akimis.
Tai buvo pirmasis žingsnis įgauti ištvermės matant skurdą, elgetaujančius gatvės vaikus, ir suprasti, kad su gailesčiu toli nenueisi - gailestis namų nestato, vaikų neauklėja, su ligomis nekovoja. Norint visa tai nuveikti, reikia imtis veiksmų ir darbo.
Kelionė po Aziją buvo lyg pamatas namui - pasiruošimas tolesniam darbui trečiojo pasaulio šalyse.
Kelionė į Mozambiką
2008-aisiais, prasidėjus tretiems studijų metams, 6 mėnesiams išvykau į Mozambiką Afrikoje. Prieš akis laukė pusmetis darbo mokykloje, gyvenimo kaime, dušo iš kibiro, drabužių skalbimo rankomis. Pusmetis, kai kasryt matydavau nesibaigiančias palmių plantacijas, girdėjau dūžtančias bangas į vandenyno krantą ir dirbau su 200 studentų, norinčiais tapti pradinių klasių mokytojais.
Mano studentų amžius svyravo nuo 18 iki 30 metų, studijos jiems truko pusantrų metų. Baigę studijas, jie gali dirbti pradinėse mokyklose. Mano darbo pobūdis buvo įvairus: kursai apie kitas pasaulio šalis, anglų kalbos pamokos, praktinių užduočių bei kūno kultūros pamokų organizavimas, rankdarbių klubas.
Kartu su studentais organizuodavame kultūros vakarus bendruomenei kiekvieną šeštadienį bei kino popietes kaimo vaikams.
Nepasakyčiau, kad visada buvo lengva: teko ir pastūmėti studentus prie darbo, ir kovoti su masišku anglų kalbos namų darbų nusirašinėjimu, ir eiti ieškoti studentų kambariuose, kai jiems reikia atlikti praktines užduotis. Deja, mokslo kokybė Mozambike yra tragiška, ir žmonės taip išvargę nuo daugybės metų portugalų kolonizacijos bei pilietinio karo, kad pasiekti rezultatams reikia laiko ir kantrybės.
Žinau, kad ne visi iš mano buvusių dviejų šimtų studentų bus puikūs mokytojai, didelė dalis pasinaudos tuo, kad būti mokytoju Mozambike yra pagarbus socialinis titulas, todėl visokeriopas autoritarinis elgesys yra pateisinamas.
Tačiau esu tikra, kad bent keletas studentų iš mano grupės paseks mano pavydžiu - taps mokytojais, kurie nesinaudoja savo padėtimi, sunkiai dirba, pasiruošia pamokoms bei gerbia savo mokinius. Ir nors jų tebus keletas - vadinasi, dirbti šį darbą buvo verta. Dėl tų keleto studentų, dėl Mozambiko, ir, žinoma, dėl savęs buvo verta įgauti naujų įgūdžių, sužinoti apie kitas kultūras, ir žinoma, sulaužyti visuomenės suformuotus stereotipus.
Stereotipai
Stereotipas, kad trečiojo pasaulio šalyse visi žmonės laksto basomis, neatspindi tikrovės šimtu procentų. Žinoma, dauguma žmonių gyvena skurde ir gyvenimo sąlygos yra labai prastos, tačiau kaip ir kiekvienoje šalyje, yra ir pasiturinčių, gerai išsilavinusių žmonių, apie kuriuos mes negirdime, nes visada labiau sensacinga kalbėti apie žmonių skurdą ir bėdas, negu apie gerą gyvenimą. Taip, sutikau daug besišypsančių veidų, tačiau šypsena atsako į šypseną. Jeigu vaikščiosi piktu suirzusiu veidu, nesišypsos ir vietiniai, ir neklaus, ar tau viskas gerai. Pirmieji žingsniai padėti besivystančioms šalims judėti į priekį - tai ne dvi savaites trunkantis tušinukų ir saldainių našlaičiams dalijimas, o žmogiškas požiūris ir pagarbus darbas su vietiniais.
Nesakau, kad visi turime susipakuoti daiktus ir lėkti dirbti į Indiją ar į Mozambiką. Anaiptol - reikia dar daug žmogiškųjų investicijų ir mūsų šalyje. Bet manau, kad dabartinė ekonominė situacija taip pat gali išmokyti kai ko gero - kad neverta statytis pilies iš dolerių krūvos, nes vėjui papūtus, ji gali sugriūti.
Nematau jokios priežasties jauniems žmonėms nuleisti rankų ir prisijungti prie nepatenkintųjų būrio. Atvirkščiai, dabar pats geriausias laikas pamatyti ir suvokti, kiek nedaug reikia, kad būtum naudingas kitiems. Pasaulis yra pilnas galimybių, ir reikia tik noro jomis pasinaudoti.
Akvilė BUITVYDAITĖ
