Ji papasakojo, kaip atrodo Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, kokius sunkumus patiria jame gydyti pacientai bei jų artimieji ir kaip palengvinti reanimacijos sukeliamą išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą.
Už raudonos linijos
Neretai gydymas Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius yra vienintelė galimybė išsaugoti žmogaus gyvybę. Ligoniai čia patenka ūmiai susirgę gyvybei pavojinga liga, paūmėjus lėtiniam susirgimui, po didelių ir sudėtingų operacijų ar po nelaimingų atsitikimų, sutrikus gyvybiškai svarbių organų veiklai. Gydant ligonį šiame skyriuje pagrindinis tikslas yra ūminių, grėsmę gyvybei keliančių būklių valdymas. Pašalinių – tiek kito ligoninės personalo, tiek artimųjų – patekimas į skyrių yra griežtai ribojamas siekiant išvengti infekcijų, kurios gali sukelti dar didesnę grėsmę pacientams.
Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dirbanti gydytoja anesteziologė reanimatologė J. Meškauskienė pasakoja, kad jame naudojama moderni aparatūra privalo užtikrinti nepertraukiamą ligonio gydymą, gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymą ir stebėjimą visą parą. Pavyzdžiui, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas užtikrina kvėpavimo funkciją, kai pacientas pats kvėpuoti nesugeba, pakaitinė inkstų terapija atlieka sutrikusių inkstų funkciją ir padeda šalinti toksines medžiagas iš organizmo, automatinės vaistų pompos užtikrina nuolatinį gyvybiškai svarbių vaistų skyrimą ir kt. Be to, pabrėžia gydytoja, skyriuje dirba specialiai parengtas medicinos personalas, mokantis anksti atpažinti ūmines, gyvybei pavojingas būkles ir jas valdyti.
„Žinoma, vien tik aparatūros neužtenka, pacientą prižiūri specialiai paruoštas personalas – nuo specializaciją baigusių bendrosios praktikos slaugytojų, papildomai apmokytų padėjėjų iki gydytojų anesteziologų reanimatologų ir kitų specialistų. Darbas organizuojamas pamainomis: skirtingos komandos užtikrina paciento priežiūrą dieną ir naktį, tad paciento gydyme dalyvauja daug žmonių. Taip užtikrinamas nepertraukiamas paciento būklės sekimas ir efektyviausias gydymas. Kiekvieną rytą pacientų sveikata aptariama vizitacijos metu, kurioje dalyvauja gydytojai, skyriaus vedėja ir centro vadovas, priimami svarbiausi sprendimai dėl gydymo taktikos“, – ligoninės pranešime sako J. Meškauskienė.
Patalpų erdvė, baldai ir medicininė įranga išdėstyti taip, kad prireikus būtų lengvai pasiekiama nedelsiant suteikti būtinąją pagalbą. Skyriaus ligoniai dažniausiai gydomi bendrose palatose, rečiau – po vieną. Sudėtingų būklių ligoniai būna be drabužių, fiziologinius poreikius, tokius kaip tuštinimasis ar šlapinimasis, atlieka lovos ribose. Anot gydytojos, monitorių ir aplinkos keliamas triukšmas, šviesa gali padidinti ligų sukeltą sąmonės sumišimą ir orientacijos sutrikimą, miegas tampa fragmentuotas ir nekokybiškas – ligoniui tokia aplinka yra psichologiškai sunki.
Išgyvenusių kritinę būklę sindromas
Suvaldžius grėsmingą gyvybei būklę ir palikus Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių tiek pacientui, tiek jo artimiesiems, rodos, teliktų džiaugtis. Visgi paciento gydymas nesibaigia, o liekamieji reiškiniai jį lydi ir grįžus namo. Todėl vis garsiau kalbama apie išgyvenusiųjų kritinę būklę sindromą ir potrauminio streso sindromą, kuriuos patiria daugelis ilgai sunkia liga sirgusių pacientų.
Gydytoja anesteziologė reanimatologė J. Meškauskienė sako, kad sveikstant po kritinės ligos gali pasireikšti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, bendras fizinis negalavimas, minčių, jausmų ir mąstymo pokyčiai. Šie sutrikimai gali prasidėti dar Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje ir tęstis kitame ligoninės skyriuje bei baigus gydymą ligoninėje ir išvykus namo ar į kitą sveikatos priežiūros įstaigą.
„Dažniausiai pastebime tris pagrindines sveikatos problemas – kritinės būklės metu išsivysčiusį raumenų silpnumą, pažintinius ir psichikos sutrikimus. Pati dažniausia problema yra raumenų silpnumas, pasireiškiantis kas trečiam ligoniui, kuriam buvo reikalinga ilgalaikė dirbtinė plaučių ventiliacija, kas antram, sirgusiam sunkia infekcija, ar kai gydymas reanimacijos skyriuje trunka ilgiau nei vieną savaitę. Ligoniui būna sunku atlikti kasdieninius buitinius darbus, apsirengti, pavalgyti, nusiprausti ir vaikščioti. Kadangi raumenys yra nusilpę, sumažėjusi jų apimtis, anksčiau įprastinė veikla reikalauja ypatingų pastangų, daugelis ligonių vengia savarankiškai juos atlikti. Tokiems pacientams pilnam raumenų jėgos atstatymui reikalinga ilgalaikė reabilitacija arba slauga“, – teigia J. Meškauskienė.
Anot gydytojos, pažintinių funkcijų sutrikimus – atminties, dėmesio koncentracijos, kritinio mąstymo, sudėtingų, kompleksinių užduočių atlikimą – patiria 30–80 proc. ligonių, baigusių gydymą Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Daugumos ligonių būklė per pirmuosius metus gerėja, tačiau dažnai pilnai neatsistato, todėl jiems sunkiau grįžti į įprastą darbinę ir kasdienę veiklą.
Trečioji grupė – psichikos problemos dažniausiai pasireiškia miego sutrikimais. Juos patiriantis ligonis sunkiau užmiega, trumpėja miego trukmė, gali kankinti košmarai, prisiminimai apie nemalonius išgyvenimus ligoninėje. Nemažai pacientų patiria nerimą, depresiją, potrauminio streso sindromą. Panašiai kaip pažintinių funkcijų sutrikimai, psichikos sutrikimai daugumai ligonių lengvėja per pirmuosius metus, bet gali pilnai ir neišnykti.
Patarimai artimiesiems
Gydytoja pastebi, kad paciento artimieji gali jam reikšmingai pagelbėti sudėtingame gyvenimo etape, dalyvaudami ligonio priežiūroje, padėdami orientuotis kasdieninėje aplinkoje. Be to, jie tai gali daryti net tuomet, kai ligonis dar gydomas Reanimacijos ir intensyvios terapijos ar kitame ligoninės skyriuje.
„Pacientų artimiesiems patariame su ligoniu kalbėti apie jam pažįstamus dalykus, žmones ir įvykius, paaiškinti kuri šiandien diena, mėnuo, koks laikas. Galima parodyti pažįstamų žmonių nuotraukų, vaizdo įrašų. Sąmoningiems ligoniams galima paskaityti mėgstamos knygos ištrauką arba palikti mėgstamiausią knygą skaityti pačiam. Siekiant geresnės miego kokybės galima pacientui pasiūlyti miego kaukę akims, ausų kamštukus.
Jeigu ligoniui po kritinės ligos išsivystė raumenų silpnumas, galima rankų raumenų mankštinimui naudoti minkštus kamuoliukus, prieš tai pasitarus su gydančiu gydytoju. Jeigu pacientui buvo atlikta tracheostomija, jis yra sąmoningas ir gebantis palaikyti kontaktą – galima pasiūlyti rašymo priemonių, pvz., piešimo lentelę ar popieriaus lapų, rašiklių“, – pataria gydytoja anesteziologė reanimatologė.
Kita vertus, J. Meškauskienė ragina nepamiršti, kad šią sudėtingą būklę išgyvena ir pacientų artimieji: „Ligonio artimuosius taip pat gali paveikti buvusi ligonio išgyventa kritinė būklė, matyti vaizdai ligoninėje, nerimas dėl savo artimojo, užsitęsęs būklės pagerėjimo laukimas. Ligoniui sugrįžus namo šeimos nariai neretai patiria panašų į potrauminio streso sindromą: nepaaiškinamą nerimo jausmą, dirglumą arba perdėtą jautrumą, miego sutrikimus, nemalonius praeities prisiminimus, išsekimą. Visi šie sutrikimai gali pasireikšti atskirai ar kartu, todėl svarbu laiku nustatyti šias psichologines problemas ir pradėti jas spręsti padedant profesionalams.“
Gydytoja anesteziologė reanimatologė apibendrina, kad gydymas Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje yra kompleksinis, moderniausiomis technologijomis ir specializuotu medicinos personalu paremtas procesas. Kartu tai yra ir traumuojanti patirtis tiek buvusiems pacientams, tiek jų artimiesiems, todėl pastaruosius ji ragina kreiptis į RVUL medicinos personalą ir aptarti kylančius klausimus.
