– Ar ponia Miller ketina šiandien pasirodyti? O gal ji pernelyg išvargusi?
Pritarimo šūksnių banga.
– Nejau Marilyna negali parodyti kruopelės draugiškumo be skubotų jūsų, klounai, išvadų?
– Ak, tai dabar jau „Marilyna“, ar ne?
– Dar nesu girdėjęs, kad tai būtų vadinama „parodyti kruopelę draugiškumo“, – ir taip toliau.
Richardas Wattisas, Užsienio reikalų ministerijos atstovą poną Northbrooką vaidinantis aktorius, priėjo man patarti. Dickį buvo galima drąsiai vadinti užkietėjusiu viengungiu, taigi galėjau nuspėti, ką jis ketina man sakyti.
– Colinai, ar esi girdėjęs apie augalą, vadinamą Veneros musgaude? Taigi tu esi muselė. Manaisi galįs zvimbti aplink besirūpindamas savais reikalais, kai netikėtai tave patraukia svaiginantis aromatas, o tada „capt!“, ir tau galas. Patikėk, ji be galo pavojinga moteris. Aš aktorius, todėl žinau.
– Gėda jums visiems, – neištvėriau. – Ji tėra daili sutrikusi mergina. Tik įsivaizduokite jos patiriamą spaudimą, ypač kai visi sekate kiekvieną jos judesį.
– Palikite Marilyną ramybėje, – įsiterpė man į pagalbą dar kartą atskubėjęs Jackas Cardiffas. – Ji stengiasi kaip įmanydama. Jūs paskubėjote prieš ją susimokyti. Ji yra gražiausia mano fotografuota moteris, – tarė man. – Ir nepaprastai miela asmenybė.
Galiausiai aikštelėje pasirodžius Olivieriui visi užsičiaupė ir ėmėsi darbo.
Deja, vos prasidėjus pietų pertraukai atėjo Miltono Greene'o eilė. Pirmą kartą persirengimo kambarių koridoriuje jis laukė ne Olivierio, o manęs.
– Colinai, turiu labai rimtai su tavimi pasikalbėti.
– O, Dieve, Miltonai, tik ne dabar. Serą Laurence'ą šitai nepaprastai erzina. Kas, po galais, atsitiko? Aš nepadariau nieko bloga.
– Vakar vakare iš Paryžiaus man skambino Arthuras Milleris. Jis buvo ganėtinai nepatenkintas.
– Arthuras Milleris! Jis net nežino, kas aš toks.
– Dabar jau žino. Pasirodo, vakar vėlai vakare jis skambino Marilynai, tačiau ji užtruko prieiti prie telefono. Kai jis pasiteiravo kodėl, ši atsakė, kad kaip tik tuo metu linkėjo tau labos nakties.
– O ji tikrai apsukri. Tikriausiai supyko dėl jo išvykimo ir nusprendė atkeršyti priversdama pavyduliauti. Vakaras buvo nevėlus, tik devinta valanda.
– Pasak Arthuro, buvo pusė vienuoliktos.
Kaip greitai praskriejo laikas.
– Jis gyvena Prancūzijos laiku. Ten juk valanda vėliau, – nesutrikau.
– Esmė visiškai ne tai, – nenusileido Miltonas. – Arthurui pasidarė įdomu, ką apskritai ten veikei. O aš negalėjau jam atsakyti. Ką gi tu ten veikei? Pasakyk tiesą.
– Nieko aš nedariau! Kiek daug triukšmo dėl nieko. Panelė Monroe paprašė manęs užsukti, kad galėtų perduoti žinutę serui Laurence'ui. Ji privertė mane apie valandą laukti, pavaišino salotomis su vištiena, o tada aš išėjau. Tai viskas.
– Ir kokia gi buvo toji svarbi žinutė, kurią panelė Monroe norėjo perduoti serui Laurence'ui?
– Tik tai, kad šiandien neketina pasirodyti studijoje. – Tai nuskambėjo išties nevykusiai.
– Šitai Olivieris jau žinojo, tiesa? Tiksliau sakant, pats seras Laurence'as pranešė Marilynai, kad į studiją jai atvykti nereikės.
– Na, hm, taip. Tikriausiai tai tiesa. Man tai taip pat pasirodė keista.
– Pasirodė? Tu apskritai nemąstei, ar ne? Jei būtum pasinaudojęs savo smegenimis, būtum nesunkiai supratęs, kad negali artintis prie tokio svarbaus žmogaus kaip Marilyna Monroe, nepapiktindamas kitų. Šiuo atveju jos vyro. Ir manęs.
Staiga Miltonas tapo draugiškas.
– Prašau, Colinai, daugiau nelankyk Marilynos. Net nesikalbėk su ja, prieš tai nepranešęs man. Tau ir kitiems komandos nariams prie jos artintis negalima. Supratai? Tu man patinki, Colinai, tačiau, jei tai pasikartos, neturėsiu kito pasirinkimo, kaip tik paprašyti sero Laurence'o apskritai atleisti tave iš studijos. Atleisk, bet taip jau yra. Šiandien pats vykstu vakarieniauti su Marilyna, tuomet ir paaiškinsiu jai aplinkybes, taigi tau nereikia su ja susisiekti. Ji pasakė Arthurui, kad galbūt šįvakar vėl su tavimi susitiks, tačiau akivaizdu, kad taip nutikti nebegali nei šį, nei kurį kitą vakarą. Gerai?
– Gerai, Miltonai. Tačiau aš ir toliau manau, kad iš skiedros vežimą priskaldei.
Buvo smagu, kol tai tęsėsi, tačiau nenorėjau prarasti savo darbo. Nors nieko baisaus neįvyko, man buvo be galo gaila Marilynos. Vargšė moteris pateko į savo pačios šlovės spąstus. Nekalta mergina iš Kalifornijos, kurią sučiupo klastingi niujorkiečiai –
auksinė žąsis, įkalinta auksiniame narve, priversta dėti auksinius kiaušinius, kuriais mėgaujasi kiti. Arthuras buvo piktasis karalius, užrakinęs ją savo pilyje. Miltonas atliko burtininko, besirūpinančio paklusnumu, vaidmenį. Paula buvo parsidavėlė dvariškė,
pilanti saldžius žodelius į jos ausis tam, kad ji patikėtų valdžią turinti savo rankose. Visi mes, įskaitant Olivierį – nors jis pats to nesuvokė – buvome tik dekoracijos. Visi buvimo garsia žvaigžde atributai buvo paprasčiausia apgaulė – šio filmo atveju išties nieko daugiau, tik fasadas. Dabar princesė pamėgino pranešti pasauliui esanti įkalinta. Tai buvo tikroji žinutė, kurią Marilyna stengėsi man perduoti. Savaime suprantama, kaip tik tai visi tie godūs žmonės taip uoliai slėpė. Nenuostabu, kad Miltonas iš paskutiniųjų stengėsi mane nubaidyti.
Beviltiškai troškau ją išlaisvinti, tačiau ką galėjau padaryti? Policijai pasiskųsti nevalia. Spaudai – juo labiau. Nė vienas pramogų verslo žurnalistas nebūtų manimi patikėjęs, be to, visi jie nupirkti. Bendrovė buvo juos pakankamai įbauginusi, tad šie nemėgins kelti audros. Marilyna buvo tarsi premijuota karvė, tampoma iš vienos parodos į kitą, varinėjama išdabinta ir sušukuota, žiūrovams šaipantis ir džiūgaujant. Jei ji žengtų bent žingsnelį savarankiškumo link, dangus veikiausiai sugriūtų. Tonio žodžiais tariant: „Ji yra pavojinga, mokanti manipuliuoti kitais moteris. Ja nevalia pasitikėti.“
Miltonui pasišalinus, Olivieris vis dar buvo savo persirengimo kambaryje, todėl, apimtas nevilties, nusprendžiau aptarti šį reikalą su juo. Olivieris yra paprastas žmogus, maniau sau, nuostabus, ištikimas ir nuovokus vyras. Galbūt, jei paaiškinčiau situaciją tinkamai...
– Pamiršk tai, Colinai, – tarė jis, man dar nespėjus prasižioti.
– Šis reikalas svarbesnis už bet kurį iš mūsų. Dėl to taip nekenčiu Holivudo. Ten filmavimo studijos tokios galingos, kad visi jų bijosi. Tai tėra milžiniška pinigų gaminimo mašina. Jie ją vadina svajonių gamykla. Tai išties gamykla, tačiau ne svajonių, o pinigų. Galia, seksas, spindesys – šie dalykai apakina publiką ir paslepia tikrąją tiesą. Tokios merginos kaip Marilyna stengiasi ja pasinaudoti lygiai taip pat, kaip ji išnaudoja jas. Tai karas. Pasigailėjimo nesulaukia niekas. Patikėk manimi, kad nukeliautum bent dešimtadalį kelio, kurį įveikė Marilyna, turi užsiauginti kietą šarvą. Dabar ji tapo ryškiausia žvaigžde iš visų. Susirėmė su Holivudo galvomis ir Miltono padedama iškovojo gana svarbią pergalę. Akimirką ji net manė išsilaisvinusi. Tačiau kas iš tiesų ją valdo? MCA.– didžiausia Holivudo agentūra. Kas finansuoja šį filmą? „Warner Brothers“. Su kuo ją vis dar saisto sutartis? Su
„Twentieth Century-Fox“. Ji negali dirbti be Holivudo pagalbos ar pritarimo. Žinoma, norėtų su tavimi susibičiuliauti, tačiau tam jau per vėlu. Holivude draugų nėra. Dėkok Dievui, kad tokia tvarka dar neatkeliavo pas mus. O dabar važiuok namo vakarieniauti
su Toniu ir Anne. Žinai, tu jiems iš tiesų patinki.
– Dėkoju, Larri, – atsakiau ir išvažiavau namo apsunkusia širdimi.
