Mes niekada nesužinosime, kiek sėkmingas buvo Vasario 16-sios Respublikos projektas, nes jam pabaigti išorės priešai nedavė laiko.
Pirmosios Respublikos sėkmės ir nesėkmės negalime iki galo išmatuoti, nes jos gyvastis buvo nutraukta didžiųjų agresyvių jėgų, įžiebusių naują pasaulinį karą - Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos. Joks politinis genijus 1939 metais nebūtų išgelbėjęs Lietuvos nepriklausomybės, todėl jos baigtis, jos dramatiškas likimas tiesiogiai nesietinas nei su ūkine raida, nei su mūsų politinės santvarkos ydomis, nei su visuomenės patriotizmo charakteristikomis. Vidines Pirmosios Respublikos mirties priežastis eksponuoti buvo naudinga tik okupantams ir juos aptarnavusiems komjaunuoliams. Tik taip buvo indoktrinuojamos agresijos ir okupacijos priedangos.
Kita vertus, dramatiška Pirmosios Respublikos pabaiga natūraliai vertė (ir verčia) ieškoti valstybės ir valdžios ydų, kurios stiprino krizės pojūčius Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tai pakankamai nuosekliai daro istorikai. Kita vertus, neatmeskime galimybės interpretuoti ir priešingai: sovietų pastangos realizuoti savo strateginius planus prie Baltijos provokavo, stiprino ir plėtojo tas nelemtas ydas. Visos šios aplinkybės istorijos puslapiuose įgyja daugiau moralines reikšmes, t.y. leidžia patirti vieną svarbų dalyką: kaip mes elgėmės neišvengiamo likimo akivaizdoje, kokie principai ir idealai dar nebuvo prarasti politinio elito ir visuomenės sluoksniuose.
Būtų nedovanotina klaida teigti, kad, neva, prasta Vasario 16-sios Respublikos projekto kokybė gali būti įrodinėjama jos tragiškos baigties faktais. Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose ir istorikų darbuose yra užuominų į tai. Esmine pastaba šiame kontekste gali pasirodyti 1940 m. pabėgusio prezidento Antano Smetonos susitikimo su Lenkijos egzilinės vyriausybės atstovais metu Lisabonoje ištarti žodžiai, kad ant siaurų etnografinių pamatų pastatyta Lietuvos valstybė buvo lemtinga klaida... Čia atsiranda daug interpretacijos erdvės, pradedant teiginiu apie prarastą galimybę Vasario 16-osios išvakarėse rinktis tarp daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atstatymo, daugiapakopės federacijos su Lenkija ir mažutės tautinės valstybės, kuri buvo nepriklausoma tik trumpą istorijos mirksnį. Čia yra vietos ir prielaidai, kad – galbūt- stiprios bamperinės zonos sukūrimas Vidurio Rytų Europoje būtų sumažinęs agresorių norus ją tiesiog pasidalyti, kaip atsitiko Molotovo-Ribbentropo pakto atveju. Žinia, Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus, pakurstomas tiek iš Maskvos, tiek iš Berlyno, niekais pavertė šias svajones.
Tačiau visos šios interpretacijos „kaip būtų, jeigu būtų“ yra pastatomos prieš tikrovę. Atsitiko būtent taip, kaip atsitiko. O gal A.Smetona taip nesakė, arba, jei sakė, ką kita turėjo omeny? Viena aišku, kad jei ne Vasario 16-sios projektas, nebūtų nei Kovo 11-sios Respublikos, nei tokių lietuvių, kokie šiandien esame.
Kaip savo pilnametystę (18 metų) pasitinka mūsų Lietuva? Artėjame prie ribos metų, kuriuos likimas buvo atseikėjęs Antrosios Respublikos pirmtakei. Nepaisant rusiškų įtakų, apraizgytų perkamos žiniasklaidos programomis, elektros laidais ir vamzdynais, esame pakankamai saugūs. Žinoma, saugūs tol, kol nepasiduodame nei idiotiškai ramybei, nei paranoiškam įtarumui. Kovo 11-osios Respublikos projektas tęsiasi. Čia neabejotinai esame pranašesni už Pirmąją Respubliką. Bent jau tiek, kiek gyvieji gali būti pranašesni už mirusiuosius. Savo Respublikos kūrybai, tobulinimui ir taisymui esame gavę daug laiko. Dar nevėlu ir mokytis Pirmosios Respublikos istorijos, nuolat verdant atminties, įsipareigojimų ir kūrybinio ryžto viralą.
Nepriklausomos valstybės šventei artėjant verta pakelti akis nuo žemės ir atitraukti dėmesį nuo nesėkmių, paistalų ir svetimų kišenių. Nuo mūsų vaizduotės ir valios priklauso apsisprendimai, ar tą netobulą, bet mielą Antrosios Respublikos projektą pagražinsime, ar imsimės patys kurti Trečiąją Respubliką, o tai daryti yra paraginęs Aidas Palubinskas. Viltis yra gyva, kol nenustojame svajoti. Bent per šventes.
