Pasak rašytojo V. V. Landsbergio, gal ir keistokai skambės, bet tos šiurpios dienos daugeliui mūsų buvo pačios įsimintiniausios gyvenimo akimirkos – jautėsi, tarsi Dievas yra su mumis.
„Tokių meilės, dėmesingumo, atlaidumo jausmų, tokio rūpinimosi vieni kitais retai kada Lietuvoj tenka patirti. Čia dažniau džiaugiamasi, kad kaimyno namas dega, dažniau skaičiuojami krislai brolio akyje... Bet toji naktis parodė, kad esame vieningi, nesvarbu kas kokiai partijai priklauso ar kokios kieno pažiūros. Tą naktį buvo nuplauta gėda 1940-ųjų metų okupacijos, kai sovietai į Lietuvą įžengė be jokio pasipriešinimo, kai kuriems valdžios vyrams bei kt. inteligentams bailiai derantis su okupantu ar emigruojant į Vakarus. Gaila, kad po sausio 13-osios, kartu su rusų tankais toji vienybė išgaravo ir vėl paviršiun ėmė lįsti smulkmeniški barniai, intrigos, pavydas, nepagarba kitaip mąstančiam“, – rašo V. V. Landsbergis.
Svarbu yra ir bus prisiminti tų laikų atmosferą, įvykius, dar ir dar kartą panirti į mūsų tautos stiprybę, ryžtą, taikią ir gražią valią. Tomis naktimis prisiminėme esą didvyrių tauta ir to jausmo nereikėtų primiršti.
Ta proga skaitytojams siūlome Sausio 13-osios ministrų pokalbį apie tos nakties ir to laikotarpio įvykius (kalba neredaguota):
Apie įvykius tą naktį
V. Antanaitis: Tą naktį Vyriausybėje buvo įdomu... Apie vidurnaktį jau visi buvo susirinkę. Apie pirmą antrą, po šturmo jau... Buvo ir tie, kurie jau nebe ministrai, o tik ėjo pareigas. Stigo tik Šimėno. Romualdas atvyko, nors ir jis buvo jau ne vicepremjeras.
R. Sikorskis: Kai atvyko, jie dar buvo vicepremjerai, o AT sprendimas buvo priimtas apie pusę trijų. Tai jie sužinojo iš radijo premjero kabinete.
V. Antanaitis: Bet jis mums paaiškino, kad Šimėnas vykdo kažkokią specužduotį ir dėl to Šimėno nėra. Na, ir sėdim mes visi kaip be galvų. Oleka pradėjo lakstyti po ligonines, organizuoti paramą nukentėjusiems, Misiukonis išėjo į miestą tvarkos daryt... Mes keli čiupom Maskvos delegacijos sutikimą organizuot. Ir paskui, rodos, apie 4 valandą, aš jiems sakau, kad mes nieko negalim daryt... Romualdas nustebo ir klausia, ar visi susirinko. Sakau – visi, bet nėra premjero, ir mes nieko negalime daryt. Paskui Darius su Algiu išėjo į Parlamentą ir jau apie 5 valandą pasirodė ponia Prunskienė, atsisėdo į savo kėdę, surinko, kiek ten mūsų buvo... Kalba buvo maždaug tokia – Parlamentas pasimetęs, sutrikęs, premjero nėra. Paklausiau – kur premjeras? Ji labai detaliai papasakojo, kur jis yra, pasakė mašinos numerį ir kas jį paėmė nuo Turniškių vartų... Ir sako maždaug taip – vyrai, renkam premjerą iš čia esančių, ir pradedam veikt. Ponas Kūris pirmas jai pasakė – ponia, Jūsų vieta šiandien yra Parlamente, o ne Vyriausybėj...
Po to nuėjom į apačią arbatos gert. Apie šešias... Ji vėl tą pačią kalbą užvedė, kad reikia gelbėti valstybę ir taip toliau. Po to skambutis iš Aukščiausiosios Tarybos, ir mes sužinojome, kad premjeru paskirtas Gediminas, o vicepremjeru – Vaišvila. Ponia Prunskienė su Algirdu Brazausku susižvalgė ir per 10 minučių dingo iš tų rūmų. Tai yra faktas. Įdomu tik, iš kur ji taip tiksliai žinojo Šimėno dingimo aplinkybes?
A. Nasvytis: Jeigu ponia buvo grįžusi į Valakampius, kur jinai gyveno, tai paprasčiausiai budintys policininkai galėjo jai pasakyti...
V. Landsbergis: Toks variantas būtų buvęs pats pavojingiausias: savų rankomis... Nes tiesioginis perversmas, iš Maskvos atvežta kokia nors valdžia, ar Sakalausko vyriausybė nesudarytų reikiamo įspūdžio...
R. Sikorskis: Sakalauskas tvirtina, kad tokios vyriausybės jis nėra sudaręs.
V. Landsbergis: O Burokevičius vėliau Maskvoje yra davęs interviu, kad Sakalauskas meluoja, kad Vyriausybė buvo sudaryta.
R. Sikorskis: Būtų įdomu ministrų pavardes sužinoti.
V. Landsbergis: Reikėtų paklausti pono Sakalausko, jis dabar Vilniuj gyvena, aukštą komercinį postą turi.
R. Sikorskis: Jis man nepasakys tokių dalykų...
A. Nasvytis: Šturmo metu tarp Vyriausybės ir Parlamento sekretoriatų buvo pastovus ryšys.
V. Antanaitis: Man tik neaišku, iš kur Vyriausybės rūmuose atsirado ir prie telefonų atsisėdo Gintaras Songaila?
V. Landsbergis: Aš jį pasiunčiau. Pats negalėjau visą laiką skambinti, aš turėjau skambinti ir į Vakarus, ir į Rusiją – Gorbačiovui, Jelcinui, mūsų bičiuliui Afanasjevui. Kažkur pasipainiojo Songaila, tai aš jį ir pasiunčiau Į Vyriausybės rūmus išsiaiškinti, kokia ten padėtis.
R. Sikorskis Man vienas niuansas vis tik neaiškus – kodėl mes, Vyriausybė, nesusirinkom vakare. Parlamentas tai buvo in corpore, o Vyriausybė išsiblaškiusi po visą miestą... O jeigu kelias būtų užkirstas, mes būtume tiesiog nesusirinkę. Mes jokio atsarginio varianto neturėjome.
A. Nasvytis: Mes tik naktį jau sutarėm dėl tų atsarginių variantų, numatėm kelias konspiracines vietas...
V. Antanaitis: Tik vieną dalyką jau buvom spėję padaryti – dvi dienas prieš tai susirinkę, pirštais susirodydami, rašteliais susirašydami, sutarėme, kad Saudargą reikėtų į užsienį išsiųsti. Ir išsiuntėm – per Lazdijų muitinę prasmuko – irgi, matyt, sovietų nesukoordinuoti dalykai.
R. Sikorskis: Taigi Vyriausybė nebuvo pasiruošusi tokioms ekstra padėtims, mus galėjo paimti lengviausiai...
V. Antanaitis: O gal jie specialiai to nedarė, tikėdamiesi Vyriausybę palenkti į savo pusę ir ką nors iš jos suformuoti.
V. Landsbergis: Visada suveikia tokia okupuotos šalies žmonių psichologija – kad ir kas būtų, vis tik geriau savi, negu atvežti statytiniai. Taip ir Kubiliūno savivalda dirbo, ten buvo ir padoresnių žmonių, kurie bandė kažką geriau daryti nacių okupacijos metais. Galų gale ir sovietinis laikotarpis...
R. Sikorskis: O tą naktį Jūs kada parlamentarus sukvietėt?
V. Landsbergis: Aš irgi buvau parėjęs namo. Mes dar palikom neapsvarstytą Maskvos delegacijos klausimą. Man dėl to buvo labai neramu – aš du ar tris kartus prašiau Dementėjaus telefonu, kad jie skristų tiesiai į Vilnių, kad nesustotų Minske. Jis aiškino, kad jam reikia užeiti į namus pernakvoti, kad jie iš ryto atvažiuos. O man širdyje gulėjo Tbilisio analogija, kadangi aš žinojau iš to tyrimo Maskvoje, deputatų komisijos išvada buvo labai panaši: tenai pavojinga padėtis, minia kelintą naktį budi, Vyriausybė užsidarius rūmuose, iš kažkur sugrjžta Ševardnadzė, ir Maskvos aerouoste jie tariasi, kad gal Ševardnadzei reikia tą naktį skristi tiesiai į Tbilisį. Tada jie pasiskambina į Tbilisį ir iš ten gauna oficialų nuraminimą, kad viskas ramu, galite išsimiegoti ir atskriskite rytoj rytą. O naktį skerdynės... Ir čia tas pats – mes Minske nusiprausim, išsimiegosim, o iš ryto atvažiuosim... Užjausim, kad taip atsitiko... Aš labai prašiau, kad jie jau vakare būtų Vilniuje, bet jie to nepadarė.
V. Antanaitis: Dar vienas įdomus momentas – kai jie atvažiavo, juk juos pasitiko Burokevičiaus kompanija. Šitaip buvo kai mes nuvažiavom į aerouostą, buvom aerouosto valdžios apgauti. Nuvažiavom prie vartų, o lėktuvo, sako, nėra. Paskui kažkas pašnibždėjo, kad jau lėktuvas nusileidęs, ir jūs čia esat kvailio vietoj... Tada mes iškart į mašinas ir važiuojam su policija tiesiai per aerouosto lauką. Tie keli šimtai jedinstvininkų stačiai puola po mašinom. Nuvažiuojam, prisibraunam prie lėktuvo... Tai gerai, kad Uoka ir aš turėjom įsimetę tuos liaudies deputatų pažymėjimus – juos saugumiečiams parodėm, tie susimėtė ir mus įleido į lėktuvą. Lėktuve jau Burokevičiaus kompanija beketinanti komisiją pasiimt. Aš ir anksčiau pažinojau Dementėjų, Oleiniką, Ter-Petrosianą... Ir sakau jiems, kad mes įpareigoti jus paimt. Tada jie susimėtė – su kuo važiuot... Sako: mums reikia su tais ir su tais... Aš sakau: apsaugą garantuojam, normalias darbo sąlygas gausit. Jūs, sakau, esat oficiali valstybinė delegacija, o šita publika – tai visuomeninė organizacija... Ir Dementėjus liepė perkrauti lagaminus iš jedinstvininkų „Volgų“ į mūsų mašiną. Sėdam į mašinas su Lietuvos ir tarybinėm vėliavom, jedinstvininkai šaukia – „nie v tie mašiny sadities...“ Pradedam judėt, per petį pasižiūriu – visos juodos „Volgos“ iš paskos važiuoja. Galvojam – ką daryt... Vienas policininkas sako – vežam juos pro televizijos bokštą. Užsukom prie bokšto, ten keli tūkstančiai žmonių mus apsupa. Mus sekusios „Volgos“ išsyk kažkur dingo. Žmonės, mašinas apsupę, gilzes rodo, Oleinikas ir Dementėjus balti kaip drobė. Žmones policininkai turėjo raminti, kad nesudraskytų visos šitos delegacijos. Paskui važiavom prie Aukščiausiosios Tarybos. O tie policininkai irgi velnių prišveitę – mašiną paliko prie tilto, iki Parlamento per minią brovėmės gal puse valandos. Aplink kauksmas didžiausias... Policija skiria žmones į šonus.
V. Landsbergis: Tai buvo labai svarbu, kad juos aerouoste perėmėt jūs ir kad jie atvyko pas teisėtą valdžią, o ne pas perversmininkus.
V. Antanaitis: Taip, jie ketino važiuoti tiesiai į Šiaurės miestelį. Ten nuvykome po Aukščiausiosios Tarybos. Kartu važiavo dar Romualdas ir Butkevičius. Pasitiko ten keli karininkai ir dešimt-dvidešimt automatininkų. Karininkai sako – „proidut tolko narodnije dieputaty...“ Teko išlipt, parodyti pažymėjimus, o Butkevičius liko sėdėt mašinoj kokias keturias valandas... Sušalo į ragą...
Ten Šiaurės miestely buvo susirinkusios visos karinės viršūnėlės – gynybos ministro pavaduotojas, Uschopčikas, Belousas, „Alfos“ vadai be antpečių... Tų „Alfos“ vyrų ypač keistai atrodė akys – stiklinės nestiklinės, aš pirmąsyk tokias mačiau... Žiūri į tave kaip pro stiklą, o tavęs nemato. Žiūri kiaurai. Jie sako, kad kalbės tik su tais draugais, kurie iš Maskvos atvykę, o mums siūlo nešdintis. Čia įsimaišė Dementėjus, sakydamas, kad mes irgi Sąjungos deputatai... Ir mus išvedė į gretimą kambarį. Ten girdėjom, kaip kitam kambary jie derasi, paskui kariškiai išeina, matyt, pasitarti, po to vėl grįžta. Kokius penkis kartus. O prieš mus kokius porą sykių buvo tokia psichologinė ataka: pradžioj užleido gal trisdešimt-keturiasdešimt „katiušų“, kariškių žmonų, kurios gyveno Šiaurės miestely. Jos puolė mus reikalaudamos vaikų darželio ar dar ko, tai mes jas nukreipėm pas Grumadą. O paskui jau pats įdomiausias – kai ant mūsų užleido Gelbėjimo komitetą... Išėjo tie visi seni „perdylos“ prisisegę veteranų ženkliukus... Jie mus atpažino, pradėjom diskutuoti.
V. Landsbergis: Tai jūs juos pažinot?
V. Antanaitis: Matot, buvo kažkoks sąmonės aptemimas, užuot rašęs, įsiminęs ar fiksavęs... Ir Burokevičius – visi jie ten buvo... Į mūsų kambarį jų buvo suėję dešimt-penkiolika. Bet tiesiog nesusigaudžiau padėtyje. Galėjau pavardes užsirašyti, atsimenu, prisistatė vienas veikėjas iš Rokiškio. Jų ten buvo pilnas koridorius: trisdešimt ar keturiasdešimt. Jie ir prisistatė kaip Nacionalinio gelbėjimo komitetas.
V. Landsbergis: O tas iš Rokiškio lietuvis buvo? Atpažintumėt?
V. Antanaitis: Dabar nebeatpažinčiau gal...
V. Landsbergis: O prokuratūra nesidomėjo šitais dalykais?
V. Antanaitis: Ne, visiškai nesidomėjo. Dar vienas įdomus dalykas. Paskui, kai AT buvo sudaryta komisija šitiems įvykiams tirti, davėme parodymus apie tą naktį, viską įrašėme į juostelę. Po kelių dienų Žiemelis man sako, kad tu vienintelis taip kalbi, kiti visi tavo kolegos ar neprisimena, ar ką. Vėliau dar keli pradėjo prisimint, bet pasirodė, kad Aukščiausiojoj Taryboj dingo tos visos juostelės, ką mes įkalbėjom...
Taip pat įdomu buvo ir vėliau, Latvių gatvėj. Kai Dementėjui skambino Gorbačiovas... Kadangi mes šalia sėdim, tai Dementėjus negali visiškai atvirai visko sakyti. Aiškino, kad kalbėjęs ir su viena puse, ir su kita, bet pabrėžė, kad mes esam teisėta valdžia. Buvo visokių šantažų – skambino iš Šiaurės miestelio ir klausė – ar tiesa, kad visa delegacija „perebita“? Aš nueinu – pažiūriu – visi gyvi, knarkia... Jie mat norėjo atsiųsti iš Šiaurės miestelio savo „apsaugą“. Aš skambinu Liubertui, Liubertas atsiunčia dar automatininkų...
Per visus susitikimus ant mašinos buvo dvi vėliavėlės. O paskutinis įvykis buvo Burdenkos įmonėj ant kalno. Paprašiau, kad mane parvežtų namo persivilkti, nes žinojau, kad vakare susitikimas su kariškiais, reikia ir man uniformuotam būti. Kai grįžau iš namų, žiūriu – nuo mašinos nuimtos visos vėliavėlės. Čia, sako, Dementėjus davė tokią komandą, nes kariškiai trispalvės matyti nepageidauja. O paskutinę dieną buvo dar vienas nuotykis, nežinau (Landsbergiui) – ar su Jūsų žinia, ar ne. Skambina iš Aukščiausiosios Tarybos į Latvių gatvę ir sako – atvežkit juos dar sykį į Aukščiausiąją Tarybą, mes juos paimsim kaip įkaitus. Čia tryliktos vakare buvo.
A. Nasvytis: Taip, ir aš tada šalia buvau...
V. Antanaitis: Aš ir sakau Dementėjui atvirai – dabar mes turim vykti pas pirmininką, bet ten yra tokių karštų galvų, yra ir tokia nuomonė, kad jus reikia paimti įkaitais. Taigi rinkitės. Tas pasižiūrėjo tik piktai, nusikeikė ir pasakė – perduokit jiems, kad jei taip bus padaryta, tai jų galvos tikrai nulėks.
V. Landsbergis: Tiksliai neatsimenu, gal svarstant kieno nors ir buvo mestelta tokia versija, bet man iškart buvo aišku, kad čia nesąmonė. Gal ir galima buvo taip vaizduotis, kad kol mes juos turim, tai mūsų nepuls, o jeigu jie išvažiuos, mus tą pačią naktį gali vėl pulti. Jie kaip apsauga tarsi būtų... Bet juos jėga laikyti?.. Atsisveikinant susitarėm, ir jie iš karto atsiuntė naują komisiją, vadovaujamą Tarazevičiaus. Tas jau buvo geresnis.
A. Nasvytis: Man tai labai gerą įspūdį paliko Ter-Petrosianas. Kai mes su kariškiais derėjomės Latvių gatvėj, jis pasakė jiems – nepaprastosios padėties jūs neturit jokios teisės įvesti. Ir apie prezidentinį valdymą taip pat – čia reikalingas Parlamento sprendimas. Taip griežtai pasakė, kad generolai net pasimetė.
V. Antanaitis: Geriausią pokštą tada iškrėtė Kūris... Priėjo prie Uschopčiko ir klausia – ar Jums neatrodo, kad jūs būsit atpirkimo ožys? Tas išbalo visas kaip drobė.
R. Sikorskis: Labai pavargęs jis tada atrodė. Ir aš girdėjau savo ausim, kaip Uschopčikas sakė, kad jis nenorėjęs, bet jį privertė... Ir jis tuos ponus iš Maskvos keikė.
V. Antanaitis: Belousas labai įžūliai elgėsi.
R. Sikorskis: Vienu žodžiu naktis buvo savotiška. Parlamentas buvo labai įdomus. Koridoriai. Aš žengiau per žmonių kūnus. Gulėjo taip, kad galima buvo ant nosies užlipti. Korespondentų marios. Jeigu ten kokia pavojinga padėtis, tai jie tik trukdytų... Buvo kokia 6 valanda ryto...
A. Nasvytis: Atėjom į AT norėdami būti visi krūvoj, kad niekas kontaktų tarp AT ir vyriausybės negalėtų nukirsti. Po to, Vagnoriaus vadovaujami, mes ten jau ir posėdžiavom...
V. Antanaitis: Vis tik man neaišku, nejaugi Maskvoj scenarijų rašė tokie žiopliai?
V. Landsbergis: Tiesa, jiems išėjo ne pagal planą... Jie manė, kad šaudys virš galvų, ir žmonės išsibėgios. Po to gavo komandą šaudyt į kojas. Kiek gi žmonių suluošintom kojom... Jei būtų šaudę į krūtinę, aukų būtų buvę šimtai... Be to, psichinis sukrėtimas toks, kad ir po kelerių metų sveikata nesitaiso, visai nežinomos kažkokios naujos ligos... Žmogus pusiau nedarbingas, nervingas, naktimis nemiega. Tai nepašalinamas dalykas.
R. Sikorskis: Už tai ir kareiviai iš fronto nenormalūs grįžta...
V. Landsbergis: Kodėl jie nepuolė Parlamento – sunku pasakyti. Čia galėtų daug Kriučkovas su Jazovu papasakoti, bet mūsų prokurorai negavo sankcijos juos apklausti. Mes žinojom vieno rusų karininko paleistą lakią frazę – jie nepuolė Parlamento todėl, kad ten buvo „per daug mėsos“...
A. Nasvytis: Bet prie televizijos „mėsos“ irgi buvo...
V. Landsbergis: Gal Gorbačiovas su Bušu ir buvo sutarę apsieiti be lavonų. Bet kai prie TV bokšto tai nepavyko, akcija ir buvo sustabdyta. Be to, Gorbačiovo archyve buvo rastas jo patarėjo raštelis apie visiškai nenumatytą Vakarų reakciją į Sausio 13 d. įvykius. Juk buvo planuota inscenizuoti „vietines“ riaušes, kurioms vadovauja lietuvių nacionalistai, skriaudžiantys kitataučius... Vėliau įsikiša kariuomenė, viską sutvarko, ir ramu. Bet net Persų įlankos karo fone tai nepavyko. Itin staigus reagavimas – visų pirma Skandinavijos ir kitų šalių.
A. Nasvytis: Be to, jie, ko gero, nesitikėjo, kad vaizdinė informacija gali taip greitai pasiekti Vakarus. Čia jau Birulis nuostabiai suorganizavo, video pasiekė Helsinkį, ir viskas.
V. Antanaitis: Iš ministrų geriausiai buvo pasiruošęs Birulis.
V. Landsbergis: Kitas apsidraudimo variantas – Saudargas Varšuvoje, su įgaliojimais sudaryti egzilinę vyriausybę. Aišku, gal užsieny nelabai kas ją vertintų, bet jau reikalas švariai neatrodytų, atseit restauruotoje LTSR veikia teisėta, o ne okupacinė Vyriausybė. Labai svarbus šuo atžvilgiu yra Fotejevo (Gorbačiovo statytinis prie delegacijos) referavimas Gorbačiovui, kad čia nėra lietuvių tarpusavio konflikto, o yra karas tarp žmonių remiamos valdžios ir kariuomenės. Jis referavo sąžiningai...
A. Nasvytis: Gerokai vėliau, gal po metų, sužinojau, kad ir Jums (Landsbergiui) buvo siūloma skristi. Ar lėktuvas buvo paruoštas?
V. Landsbergis: Man iš tikrųjų siūlė skristi net du kartus. Iš anksto, jau artėjant įvykiams, sakė, kad tai galima padaryti. Ir paskui jau tą naktį.
R. Sikorskis: O kur skristi?
V. Landsbergis: į Lenkiją... O kalbos paskui sklido visokios. Dabar neatsimenu tiksliau, reikėtų šią versiją patikrinti, bet kažkas iš Parlamento žmonių sakė, kad Prunskienė dėsčiusi, lyg mes jau susitarę, kad tokio pavojaus atveju vienas liekam Vilniuje, o kitas užsienyje. Ir dabar atseit toks momentas. Gaila, neužfiksavau, kas apie tai sakė... Bet faktas tai, kad buvo paruoštas mažas lėktuvas iš Kauno. Plačiau galėtų ponas Norvilas papasakoti, kaip jis tai buvo organizavęs.
R. Sikorskis: Koks Norvilas? Deputatas?
V. Landsbergis: Taip, tautos pažanga...
R. Sikorskis: Na, aš tokios versijos negirdėjau. Ir jei būčiau išgirdęs, būčiau nepatikėjęs. Nes tada visa sumanyta akcija būtų pasisekusi. Pirmas asmuo pabėga, tai ko ten dar miniai stovėt.. Tada ir aukos veltui.
A. Nasvytis: O dėl Šimėno... Aš jj pažadinau telefonu. Jaučiu, kad jis mieguistas, sakau – važiuok į Vyriausybės rūmus, jau čia kvepia blogai. Kaip aš važiuosiu, sako, aš jau mašiną paleidau... Sakau, tu tik nesijaudink, aš tuoj atsiųsiu automobilį. Tik negarantuoju, kad tai bus tavo automobilis. Pažadinau apsaugos vyruką, kuris jį saugojęs buvo, ir liepiau važiuoti atvežti premjerą. Vėliau, kai jo nesulaukėm, berods, Romualdas pasakė, kad jei neatvažiuoja, matyt, turi kitą kokią nors spec. užduotį...
V. Landsbergis: Oficialią informaciją apsaugos vaikinas pateikė grįžęs, kad Šimėnas su šeima įsėdo į mašiną, bet kai išvažiavo į plentą, ten persėdo į kitą mašiną ir nuvažiavo nežinoma kryptimi. Po to ryte jis grįžo visiškas ligonis, vėliau buvo sanatorijoje porą mėnesių. Paskui buvo tyrimas, ir Šimėnas viską sklandžiai papasakojo. Matyt, pagal jo pasakojimą, jis buvo pervargęs, jį apėmė manija, kad jis yra tik žaisliukas kažkokiame dideliame plane ir kad netikėtu savo sprendimu jis kažkam supainioja kortas.
A. Nasvytis: Be galvos Vyriausybė vis tiek dirbo (mes tokioj būklėj išbuvom apie 6 valandas), nutarimus leidom toliau, kreipimųsis į savivaldybes ir t.t.
R. Sikorskis: O paskui atėjo į posėdį du premjerai. Atėjo Šimėnas, depresijoj verkdamas, ir atėjo Gediminas Vagnorius. Tada poną Šimėną aš, matydamas jo būklę, kaip vyriausias amžiumi, išvedžiau. Paskui grįžau, ir mes pradėjom dirbti – priėmėm nutarimą dėl laidotuvių ir t.t.
V. Landsbergis: Šimėnas pirmiausia atėjo pas mane. Ten jis šiek tiek pamiegojo, bet paskui, man nematant, išėjo... Apie tai, kad jis nebe premjeras, buvo išgirdęs per radiją. Tada ir nutarė važiuoti atgal į Vilnių.
R. Sikorskis: Bet jis norėjo premjeriauti, sakė – aš premjeras.
V. Landsbergis: Jis labai norėjo būti nepašalintas ir nesijaust kažką blogai padaręs. Antrąją dieną mano kabinete jis paraše pareiškimą, kad atsistatydina. Tas pareiškimas niekur nebuvo skelbtas, nes jau neturėjo ir prasmės – iš tikrųjų jis jau buvo atleistas, kaip nežinia kur esantis ir negalintis vykdyti savo pareigų... Tai daugiau buvo psichoterapinis pareiškimas – jam nuo to palengvėjo.
R. Sikorskis: Matot, čia reiktų vieną kartą išsiaiškinti iki galo. Daugelis žmonių mano, ir preskonferencijose minima, kad ponas Gediminas buvo paskirtas laikinai, iki kol grįš Šimėnas. Kalbama apie valdžios uzurpavimą...
V. Landsbergis: Tais dalykais bandoma spekuliuoti iki šiol. Aš apie tai jau ne sykį aiškinęs: buvo taip. Pirmiausia mano buvo pasiūlyta ir nubalsuota atleisti Šimėną iš pareigų, kaip „nežinia kur esantį ir negalintį eiti pareigų“. Dar nebuvo nei svarstoma, nei balsuojama – kas vietoj jo... Pirmoji procedūra buvo atlikta, tada aš pasiūliau Vagnorių... Ir tada pasigirdo balsų – o kas bus, jei grįš Šimėnas? Buvo sakyta, kad Šimėnui atsiradus, gali tekti Vagnoriui pasitraukti, ir Šimėnas toliau eis pareigas. Bet šis svarstymas buvo mano paties pasiūlyta improvizacija. Jokio teksto ar nutarimo nebuvo. Faktiškai balsuojama buvo už du atskirus dalykus – Šimėnas atleistas ir Vagnorius skiriamas ministru pirmininku, nenurodant jokių sąlygų, kad laikinai ar panašiai. O paskui nemaža politikų labai negražiai šia tema spekuliavo, nors jie matė, kokia yra Šimėno būklė. Tokia Vyriausybė negalėtų funkcionuoti net ir normaliom aplinkybėm esant. Vėliau aš sakiau, kad apskritai absurdiška grįžti prie to reikalo, nes jau buvo priimti įsakai dėl atleidimo ir naujo premjero paskyrimo.
Po 13 dienos įtampa nesumažėjo. Man atrodė, kad pavojus yra lygiai toks pats ir bet kokiu momentu gali pratrūkti iš naujo... Nes visi kariškiai, kurie atliko tas žudynes, ir toliau galvoja ir jaučia taip pat, kaip jautė. Be to, jie yra dar blogesnėj padėty – vien iš desperacijos gali imtis nenumatytų veiksmų. Mat Gorbačiovas, kaip jie sakė, juos išdavė, susvyravo. Mat trečią dieną Gorbačiovas padarė pareiškimą, kad teisėtos valdžios smurtu esą negalima versti.
V. Antanaitis: Įtampą aš jaučiau visą laiką, iki pat pučo.
V. Landsbergis: Taip, tada jie pakeitė taktiką, pasitelkė OMON'ą – teroristų gaują, kurią labai norėjo pavaizduoti kaip vietinę, neva tai Lietuvos policijos padalinys... Bet juk juos maitino, išlaikė Sovietų vidaus kariuomenės divizija, Žitnikovo divizija, tai jie Žitnikovui ir priklausė – tokia buvo mūsų nuostata. Mes teigėm, kad tai užsienio teroristų būrys ir per jį Sovietų Sąjunga vykdo teroristinę politiką, o parlamente, kuris šiuo klausimu buvo gana vieningas, vis dėlto buvo ir keistų dalykų. Kai kurie parlamentarai iš Centro buvo nusiteikę prieš Jazersko kuopą, kuri buvo dislokuota trečiuosiuose rūmuose. Esą puls juos, tai ir visiems parlamentarams galas. Taip pat dėl pasieniečių... Dėl sienos gynybos - kad mes erzinam Maskvą.
A. Nasvytis: Arba piktinosi, kodėl statomos barikados aplink Parlamentą.
V. Antanaitis: Bet aš gyvenu name, kur anksčiau gyveno Švedas, Jankelevičius, daug karininkų... Po sausio 13 pastebėjau, kad dauguma karininkų nėra Burokevičiaus pusėje.
V. Landsbergis: Jankelevičius buvo labai savotiškas deputatas, jis sėdėjo tarsi ant dviejų kėdžių. Ateina čia, posėdžiauja, paskui eina ten... Jis buvo Burokevičiaus Centro komiteto politbiure. Ir aš jam kelis kartus sakiau – ponas Jankelevičiau, jūs nuspręskite, kieno jūs pusėj... Jis aiškindavosi, kad su anais nieko bendra neturįs, kad anie jį tik šiaip į sąrašus įrašę ir viskas...
Apie 1993 metų situaciją
R. Sikorskis: Štai, atrodo, jau treji metai praėjo... Aš dabar nesu labai užimtas, tai vis ar skaitau kokią knygą, romaną, ir vis lyginu su sausio 13. Ta naktis... kai jau mirsi ir eis prieš mirštant paskutinis filmas (aš keliskart jau patyriau klinikinę mirtį, tai tą jausmą žinau), tai šis įvykis turbūt ryškiausias. Man ši diena ir kita turbūt yra kulminacinės, ir savo skausmu, ir savo pergale. Pasirodo, žmogus yra neišsemiamas. Viską galima atlaikyti, kai yra kilnus ir geras tikslas.
Dabar mano nervai jau nebeatlaiko. Dabar jau kitokie laikai. Baisu į bet kokią įstaigą nueiti. Labiausiai bijau eiti į Finansų ministeriją, ten baisiausia netvarka ir nesusigaudymas... Taip pat į bankus. Na, ir į savivaldybes. Vilniaus dar nieko, na, bet Kauno savivaldybė... Ypač blogi reikalai yra privatizacijos ir turto grąžinimo srityje. Toks pasityčiojimas iš žmonių, kuriems grąžina turtą... Iš tremtinių. Priima, pvz., potvarkĮ meras... Prieš tai reikalą svarsto turto grąžinimo komisija. Tarp komisijos išvadų ir mero potvarkio - trijų mėnesių pertrauka. Potvarkiui parašyti tereikia dviejų sakinių, kad tau grąžintas turtas natūra... Tai rašant, dar suklysta - „natūra“ ne taip parašo, vėl du mėnesius lauki, neši į posėdį, kad klaidą ištaisytų. Po to tas žmogus turi baladotis po butų ūkio tarnybas, kariauti su nuomininkais, eiti į inventorizacijos biurus. Visa tai turėtų biurokratai atlikti, o žmogui įteikti popierius ir išgerti su juo taurę šampano, pasveikinti savininką... Atsiprašyti, kad per vieną naktį viskas buvo atimta, o šeimininkas už durų išspirtas... O dabar, žinot, kaip biurokratai sako, ypač Kaune: „Gavo turtą, tai tegu dabar palaksto...“
A. Nasvytis: Ir Vilniuje tas pats.
R. Sikorskis: Bet Kaune labiau. Vilniuje seniūnijos, tai yra šiek tiek daugiau tvarkos. O Kaune butų ūkio valdybos. Žmonės valdybose nuolat keičiasi, prisiima kyšių ir išeina... Anksčiau buvo aiški sistema, nuneši kam nors porą butelių, ir viskas aišku. Dabar visai nebeaišku, nei kam, nei kiek nešti...
Bet Jūs įsigilinkit, koks Lietuvoje vyksta turto grąžinimas, kokie Lietuvoje bus savininkai. Grąžina, tarkim, trijų aukštų namą... Antram, trečiam aukšte butų negrąžina. Grąžina pirmame, kur dažniausiai parduotuvė... Žemės po namu irgi negrąžina. Žemę duos kur nors už miesto. Už gyvenamą plotą duoda kompensaciją. Tai koks čia savininkas? Ir kaip tokį namą ateityje reikės valdyti? Stogas prakiurs – kam mokėti?
Mano marčios mama Utenoj turėjo šešių butų namą. Atsiuntė raštą prieš Kalėdas – žemės ten buvo 10 arų – negrąžins; nuomininkai irgi nesutinka išsikelti... Tai jai pasiūlė 4000 litų ir net neparašė – ar iškart sumokės, ar išmokės per 10 metų. Moteriškei 85 metai, penkiolika metų prie Laptevų jūros už tai, kad buvo Utenos pašto tarnautoja...
V. Landsbergis: Na, o dabartinė nomenklatūra perkasi kultūros namus už tūkstantį talonų. Arba, pavyzdžiui, Radvilų dvaras Taujėnuose – visas kompleksas su parku buvo privatizuotas už 12 000 litų. Todėl, kad pagal dabartinj jstatymą pirmumo teisę jsigyti objektą turi vietinis viršininkas. Taip pat įmonių, pramonės objektų direktoriai. Procedūra paprasta – pirmiausia subankrutinti, o paskui pusvelčiui privatizuoti... Net laikraščiai rašė, kad kombainą „gali“ už 3 litus jsigyti.
R. Sikorskis: Čia vyksta šėtono procesas.
V. Landsbergis: Čia skubotai skaičiuojamas laikas, galvojant taip – turime dar kokius metus laiko, turim skubiai viską susiplėšt. O kiti paskui tesižiūri... Ir viskas „teisėta“. Valdžia – žmonių išrinkta. Paskui niekas nepatikrins. Objektas perparduodamas net po kelis kartus ir visi pėdsakai dingsta.
R. Sikorskis: Taip, sąlygos plėšimui idealios. Tokių turbūt niekur nebuvo.
A. Nasvytis: Na, kodėl... Piratai plėšdavo...
R. Sikorskis: Na, piratai... Juk jie patys dirbo, rizikavo, drebėjo.
A. Nasvytis: Rimta aristokratija buvo tik rusų. Na, gal jie ir skriaudė tuos baudžiauninkus, ūkininkus. Bet anglų aristokratija tai kas – visi iš piratų...O kokie Kenedžiai? Ar ne per prohibiciją pralobo?
R. Sikorskis: „Kartą Amerikoje“ arba „Krikštatėvis“ – baisūs filmai, bet Lietuvoj jau dar įdomiau... O už žemę dabar duoda 1000 litų už hektarą. Kompensacija. Tai už vieno kambario butą „gali gauti“ didžiausią ūkį. O žemės nedirbamos. Čia ir mūsų anūkai vargu ar beatnarplios, teisybės beieškodami. Taip viskas supainiota. Kaimas dabar pasiutęs. Ir miestas irgi. Bet visi bėdą verčia Landsbergiui, sako – jis viską sugriovė. Nuvažiuoju pas gimines, tai bijau pasakyti, kad priklausau konservatoriams.
A. Nasvytis: Tai kokie čia tavo giminės?
R. Sikorskis: Normalūs Sovietų Lietuvos piliečiai. Ne nomenklatūra. Jie turėjo tvarką, normalų gyvenimą. O dabar reikia pačiam kovoti už savo būvį. Ir visi pikti.
Arba kaime... Irgi Landsbergis kaltas... Buvau neseniai vienam rajone. Tai sako – matot, ponai, anksčiau mes žinojom, kaip gyvent. Žinojom, kiek galim pavogti šieno, iš kur, kiek ano... Dabar, sako, viską atėmė... Ot ir paaiškino... Ir įmonėse darbininkai viską pasiimdavo. Prekybininkai ir dabar viską ima. Kaunas visas buvo aprūpintas nelegaliai – šokoladas, cukrus, mėsa, viskas pigiau...
Kaunas išėjęs gerą mokyklą. Ypač prie Hitlerio ir Stalino. Aš padėjau savo tėvui ir dėdei. Vienas maisto fabrike dirbo, kitas alaus bravore. Ir visi tempė, kas tik galėjo... Ir ši mokykla taip įlindo į kraują, kad neišmesi.
V. Landsbergis: Tariamas dešiniųjų „griovimas“ dėl to ir buvo sumanytas, kad kuo greičiau atsirastų savininkas ir pats saugotų savo turtą.
R. Sikorskis: Aš irgi buvau romantikas ir galvojau – sukursim savininko tipą. Nes be jo nieko nebus...
