Ekskavatorininkas Mantas su bendradarbiais ruošia sklypą, kuriame išdygs Klaipėdos vaikų ligoninės priestatas. Vyras pasakoja, kad jo ekskavatoriaus kaušas užkabino kažkokią didelę betoninę konstrukciją. Jos pajudinti nepavyko, tad vyrai ėmė kasti aplink. Ir kaip jie nustebo, kai iš po žemių pasirodė tikrų tikriausias bunkeris.
Sunkvežimio vairuotojas Viktoras teigia: „Darbų vadovas pasakė kalniuką nukasti ir žemes išvežti, kolega pradėjo kasti, galvojom pamatai.“
Ekskavatorininkas Mantas tvirtina: „Galvojom, kad žemės, pradėjau kasti ir pasirodo betonas. Po biškį, po biškį, atkasėm ir pamatėm metai užrašyti. Paskui išsikvietė, kad įvertintų ir pamatėm, kad yra paveldas. Apvalėm, atkasėm, gerai, kad nesugriovėm.“
Prie bunkerio netrukus atvyko istorikai ir paveldosaugininkai. Jie nustatė, kad tai ne bunkeris, o Antrojo Pasaulinio karo metu vokiečių naudotas stebėjimo postas. Be šio, tokių Lietuvoje yra išlikę tik du. Postai stovėdavo prie strateginių objektų.
Karo istorikas Aivaras Kurskis sako: „Tokiuose bunkeriuose, vadinamuose stebėjimo postais, antskrydžiais, oro pavojaus metu budėdavo sukarintos gaisrinės tarnybos. Stebėdavo žalą, padarytą artimiausiems strateginiams objektams, kaip šiuo atveju ligoninė. Jei antskrydžio metu kyla gaisras, nutraukus oro pavojų turi būti puolama gaisrą gesinti, likviduoti, gelbėti iš griuvėsių sužeistuosius ir taip toliau.“
Dabartinė Klaipėdos vaikų ligoninė karo metu buvo tiesiog miesto ligoninė, joje gydė ir mūšiuose sužeistus vokiečių karius. Tad buvo svarbu greitai užgesinti tokį strateginį objektą. Štai kaip ligoninę matydavo viduje lindintis ugniagesių atstovas.
A. Kurskis tvirtina: „Yra stebėjimo anga. Iš pirmo žvilgsnio ji galbūt primena šaudymo ambrazūrą, bet šiuo atveju jos funkcija ne tokia – tai tiesiog apsaugoti nuo skeveldrų ir stebėti šalia esančiam objektui padarytą žalą.“
Klaipėdą sovietai bombardavo tik karui prasidėjus ir jam einant į pabaigą, užimdami miestą. Kadangi tai ne bunkeris, o tik stebėjimo postas, jo tik stogas gelžbetoninis. Pats statinys iš plytų. Tad stebėtojas per bombardavimą ar apšaudymą labai rizikavo savo gyvybe.
A. Kurskis sako: „Oro pavojus, aliarmas, kareiviai bėga prie pabūklų, civiliai į slėptuves, o sukarintų gaisrinių tarnybų tam tikri atstovai bėga ten. Turėtų būti sunku įsivaizduoti, kas bombardavimo metu norėtų sėdėti tokiame bunkeriuke, bet buvo įpareigoti žmonės, kurie turėdavo tai daryti.“
Prie įėjimo į postą išraižyta atvirkštinė svastika ir data – 1941-ieji. Tačiau istorikai netiki, kad tai vokiečių darbas. Greičiausiai sovietinis pokario jaunimas savotiškai pažymėjo vokiškąjį palikimą.
A. Kurskis sako: „Matom iškaltą šiokią tokią svastiką, kuri, kaip matom, net ne į tą pusę žiūri ir šalia yra pažymėti 41-mi metai. Aišku, mes negalim atmesti, kad pažymėjo statybų metu, bet man, kaip karo istorija besidominčiam žmogui atrodo, kad tai pokario kartos, jaunimo pasidarbavimas. Tam tikro kontingento žinios visos apie karą apsiribojo kažkokia svastika ir kažkokia karo pradžios data, kuri tais laikais buvo laikoma 41-mi metai.“
Ir viduje, ant sienų kreida rusiškai užrašyti vardai. Mėtosi sulūžusios, tikrai ne vokiškos kėdės. Vietos – vos keli kvadratiniai metrai.
A. Kurskis teigia: „Viduj matom tris stebėjimo angas, iš lauko matėm tik vieną, kitos yra užbetonuotos dėl kažkokių priežasčių. Gal sovietmečiu kažkas sandėliuką kokį buvo pasidaręs. Objekto sienos mūrinės, tik stogas uždėtas gelžbetoninis.“
Unikalų statinį savo kieme turinčios ligoninės vadovas sako, kad stebėjimo postą išsaugos. Statomam priestatui jis netrukdys, mat šioje vietoje numatoma poilsio zona. Be numatytos infrastruktūros turėsianti ir unikalų traukos objektą. O mažieji ligoniukai savo akimis išvys istorijos palikimą.
Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausiasis gydytojas Virginijus Žalimas teigia: „Istorijos daug pervaryti negalima. Ką suradom, kažką bandysim gal truputį pagražinti, bet ne iki galo. Kadangi labai nušlifuotas daiktas visada neautentiškas atsiduoda.“
Istorikai mano, kad po karo sovietai šį postą tiesiog užkasė. Pirmą kartą statinys vėl dienos šviesą išvydo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mat paveldosaugininkai rado 90-ųjų pradžios saldainių popierėlių. Vėliau postą kažkas užkasė, kol statybininkai jį vėl atrado šiomis dienomis.