Šiais metais pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje net du mūsų šalies raitelius bus galima išvysti 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Šaliai kelialapius į olimpines žaidynes iškovojo ne tik J. Vanagaitė, bet ir jojimo trikovės atstovas Aistis Vitkauskas.
Nors Justina atviravo, kad apie kelialapį galėjo nutuokti jau prieš keletą mėnesių, tačiau jai vis dar sunku patikėti tokia sėkme.
„Man ta žinia nebuvo šokiruojanti ir nauja, bet net ir dabar, kai jau žinau, kai yra patvirtinta, nesuvokiu, ką man pavyko įgyvendinti. Kaip ir žinojau jau seniai, kad jau pateksiu, bet dar vis tuo nepatikiu“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo jojikė.
Jau virš 20 metų jojimo sporte besisukanti J. Vanagaitė papasakojo apie itin intensyvų sezoną, atvedusį prie olimpinių žaidynių slenksčio, geriausią partnerį žirgą Nabab bei požiūrį į leidimą žaidynėse dalyvauti šalims agresorėms.
Svarbiausia būti prie žirgų
Kaip jau minėta, savo pirmuosius žingsnius žirgų sporte J. Vanagaitė dėjo prieš 21 metus, kai jai buvo 13 metų.
„Per mano gimtadienį mano dabar jau patėvis mane ir mano mamą nusivežė į pirmąjį pasimatymą žirgyne. Taip ir užsikabinau, pradėjau joti“, – prisiminė sportinininkė.
„Pirmus dvejus metus tiesiog mokiausi pagrindus pas tuo metu ir, drįstu teigti, visų laikų geriausią trenerę Svetlaną Snarskienę. Kaip pradėjau joti pas ją, taip ir dabar joju.
Pirmus dvejus metus, net negalvojau, kad būsiu profesionalė. Jojau savo malonumui, o mane po truputį pradėjo vežioti į varžybas.
Kai man buvo apie 16 metų, buvau bandžiusi ir šokti per kliūtis, konkūrus ir trikovę netgi nedideliam lygyje, bet dailusis jojimas visada buvo pagrindas ir ta disciplina, kuri mane labiausiai traukė“, – tęsė pašnekovė.
Paklausta, kodėl pasirinko būtent dailųjį jojimą, J. Vanagaitė šyptelėjo ir nurodė pagrindinę priežastį – kitur pritrūko drąsos.
„Atvirai sakant, tiek konkūrui, tiek trikovei man tiesiog neužteko drąsos, nes ten visai kiti reikalai. Ten yra žymiai didesnė traumų tikimybė, o aš pačioje pradžioje krisdavau labai dažnai, būdavo ir per treniruotę po tris kartus nukrisdavau, – juokėsi ji. – Iš esmės man nebuvo taip svarbu, kokią discipliną jojau, svarbu buvo būti prie arklių.
Man pats jojimas yra galbūt antraeilis dalykas, man svarbu būti prie žirgų, aš niekur taip gerai nesijaučiu kaip arklidėse su arkliais.“
Pašnekovė pridūrė, kad jei reiktų rinktis, ar visą gyvenimą būti su žmonėmis, ar su žirgais, ji net nesudvejojusi rinktųsi pastaruosius.
Sezonas – beprotiškame tempe
J. Vanagaitė prieš 2023 m. sezoną susidėliojo aiškų planą, kuriuo nusibrėžė sau kelią link olimpinio kelialapio. Visgi sportininkė pripažįsta, kad tempas dėl to buvo bene nenormalus.
„Sezonas buvo labai stiprus vien skaičiumi varžybų. Pas mus yra taip, kad kuo geresnį rezultatą rodai, tuo didesnis yra tavo balas, todėl kuo daugiau varžybų dalyvauji, tuo didesnį šansą turi tuos balus gauti. Dėl to buvau susidėliojusi labai intensyvų kalendorių ir važiavau realiai po dvejas varžybas per mėnesį.
Šiaip tokie krūviai tiek arkliui, tiek man yra net nenormalu, bet su arklio krūviu labai lengvai susitvarkiau. Kadangi jis yra labai darbingas, tai normalus jo grafikas yra 3–4 kartai per savaitę, todėl ar namuose joti jį, ar varžybose, nėra jokio skirtumo“, – kalbėjo moteris.
Visgi nuovargį jojikė pajautė savu kailiu, o ypač vasarą, kai dėl aukštos oro temperatūros tekdavo į varžybas važiuoti naktimis.
„Didesnis iššūkis būdavo dėl savęs, nes aš pati važiuoju, vairuoju, viską darau, todėl tam reikia visų pirma laiko. Realiai vienoms varžyboms visa savaitė paskirta.
Šioks toks nuovargis buvo, ypač, jei naktimis važiuodavau. Taip važiuodavau vasarą, kad nebūtų taip karšta žirgui. Man – tai kas, aš išjungiu kondicionierių ir sėdžiu ramiai, o su žirgu yra kitaip, ten kondicionieriaus neįjungsi“, – prisiminė ji.
Nepaisant visko, J. Vanagaitė šiemet pirmą kartą Lietuvos dailiojo jojimo atstovų gretose startavo pasaulio taurės finaluose, taip pat sudalyvavo ir dviejose penkių žvaigždžių bei vienose keturių žvaigždžių varžybose. Važiuodama aplink Centrinę Europą varžybose Justina šiemet laimėjo beveik visur.
„Aš jau žinojau, kad manęs tame olimpiniame reitinge aplenkti praktiškai nebuvo įmanoma jau prieš 3-4 mėnesius. Aš buvau ten labai smarkiai išsiveržusi – jeigu aš turėjau 964 balus, tai antroje vietoje turėjo maždaug 860 balų. Buvau praktiškai užtikrinta, kad ir išliksiu lyderės pozicijoje.
Net jei ir būtų galėję mane aplenkti, tai du raiteliai iš mūsų C grupės reitingo patenka, todėl bet kuriuo atveju būčiau patekusi į olimpines.
Man ta žinia nebuvo šokiruojanti ir nauja, bet net ir dabar, kai jau žinau, kai yra patvirtinta, nesuvokiu, ką man pavyko įgyvendinti. Kaip ir žinojau jau seniai, kad jau pateksiu, bet dar vis tuo nepatikiu“, – džiaugsmo neslėpė pašnekovė.
Darbštesnio žirgo reiktų gerai paieškoti
Neatsiejamas Justinos bendražygis ją nešantis į olimpines žaidynes yra žirgas Nabab, kurį savininkė meiliai vadina Kebabėliu.
„Jis yra labai, labai protingas, bet ir labai, labai padykęs. Manau, kad tokio aukšto lygio žirgas ir negali būti paprastas, jis turi kažką tokio turėti. Jo charakteris privalo būti išskirtinis ir Kebabas tikrai yra išskirtinis“, – savo partnerį gyrė J. Vanagaitė.
Raitelė pasakojo, kad žirgas yra labai „kūrybingas“, nes visuomet suranda, ką nuveikti, kai nėra jojamas.
„Jis visada susigalvoja kokių nors veiklų – kur nors įlipa, ką nors išgriauna, kur nors koją įkiša…
Vasarą buvo karšta varžybose, tai nupirkau ventiliatorių, pakabinau. Dvi minutės praėjo, ateinu, o jis jau suniokotas visas. Tai žirgas, kuris visada ras, kuo nustebinti“, – juokėsi ji.
View this post on InstagramREKLAMA
Nepaisant savo žaismingumo, varžybose Nabab yra maksimaliai susikoncentravęs į darbą, kurį turi padaryti, ir savo šeimininkę.
„Jo jojimo savybės yra nerealios. Jis yra tiek padykęs, kai su juo būni, bendrauji, bet tiek pat susikaupęs, kai su juo joji. Tokio užsispyrusio, atsidavusio arklio dar nesu turėjusi.
Jis visada yra labai darbingas. Mes, žmonės, turime gerų, turime blogų dienų, bet jis, ar jam bloga, ar gera diena, vis tiek dirbs, bandys kiek įmanoma geriau atlikti tuos elementus ar užduotis, kokias aš jam sakau“, – pagyras dalino J. Vanagaitė.
Džiaugiasi sprendimu kitoje disciplinoje
Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga (UIPM) 2022 m. gegužę priėmė sprendimą pakeisti jojimą nauja rungtimi. Buvo paskelbta, kad vietoj žirgų sportininkų laukia ekstremalus bėgimas su kliūtimis, o kitos keturios rungtys – fechtavimas, plaukimas, bėgimas ir šaudymas lazeriniu pistoletu – lieka nepakitusios.
Paryžiaus olimpiadoje jojimas dar bus įtrauktas į rungčių sąrašą, tačiau 2028 m. žaidynėse jo jau neliks.
Toks sprendimas buvo priimtas po to, kai Tokijo olimpinėse žaidynėse vokietė Annika Schleu sudavė žirgui, kuris atsisakė šokti per kliūtis.
Nors nėra šiuolaikinės penkiakovės atstovė, tačiau J. Vanagaitė iškart sakė, kad labai džiaugiasi tokiu priimtu sprendimu.
„Kad ir kaip bebūtų, tiems penkiakovininkams žirgas yra tik inventorius. Mes (jojimo disciplinų atstovai – aut. past.) savo žirgus mylime, su jais leidžiame laiką, o penkiakovininkai varžybose traukia burtus, dieną prieš, jeigu pasiseka, pajoja tą žirgą ir startuoja su juo varžybose. Aš net neabejoju, kad jie tuos gyvūnus myli, bet tai jiems yra daugiau kaip inventorius nei partneris“, – kalbėjo sportininkė.
„Nenorėdama nieko įžeisti pasakysiu, kad penkiakovininkai nėra profesionalai jojime. Vieni geriau joja, kiti – prasčiau, bet tikrai turbūt nė vieno negalima laikyti profesionalu. Kad tokiu būtum turi nieko nedaryti, tik joti ir visą gyvenimą. Aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau iš penkiakovės tas jojimas buvo pašalintas“, – pridūrė raitelė.
TOK sprendimas – nuvylė
Visai neseniai, gruodžio mėnesį, pasaulį apskriejo žinia ir apie Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) sprendimą dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse.
Komiteto atstovai nusprendė, kad „taiką nešančiame“ renginyje – olimpinėse žaidynėse – galės dalyvauti šalių agresorių atstovai, tačiau jie rungsis kaip neutralūs atletai.
Tiesa, šių šalių sportininkai jojimo rungtyse nepasirodys. J. Vanagaitė pasakojo, kad kvalifikaciniai metai yra pasibaigę, todėl jojimo disciplinoje nei rusų, nei baltarusių nebus.
Nepaisant to, sportininkė yra nusivylusi TOK išreikšta pozicija, o pati palaiko Ukrainą ir tai atvirai parodo visose varžybose, kuriose dalyvauja.
„Man iš tikrųjų labai apmaudu, kad visgi buvo priimtas toks sprendimas, nes aš pati labai palaikau Ukrainą.
Kai prasidėjo karas, prieš beveik dvejus metus, po savaitės buvo mano pirmos penkių žvaigždžių varžybos gyvenime ir aš per jas pakeičiau savo laisvojo stiliaus programoje paskutinį išjojimą iš prieš tai buvusios melodijos į Ukrainos dainą“, – pasakojo ji.
Raitelė taip pat teigė, kad visada savo švarko atlape yra įsisegusi Ukrainos vėliavėlę, tačiau vieną kartą toks jos pareiškimas užkliuvo varžybų atstovams.
„Per vienas varžybas manęs netgi buvo paprašyta išsisegti, bet sakiau, kad aš to nedarysiu, nors sakė, kad kai kuriems teisėjams gali nepatikti. Vėliau išsiaiškinome su atstovais ir viskas pasibaigė visai neblogai, nuo to tikrai nenukentėjau“, – prisiminė J. Vanagaitė.
Geriausia gimtadienio dovana
Su naujienų portalu tv3.lt sportininkė bendravo prabėgus dienai po jos gimtadienio. Paklausta, ar gimimo dienos noras buvo susijęs su tikslais olimpinėse žaidynėse, J. Vanagaitė sakė, kad trokštamiausią dovaną ji jau gavo anksčiau.
„Geriausia gimtadienio dovana jau yra įgyvendinta – kelialapis iškovotas. Aš pati sunkiai suvokiu, tai kitiems, manau, dar sunkiau suvokti, kiek tai sunku padaryti.
Mūsų Nepriklausomos Lietuvos istorijoje aš ir Aistis Vitkauskas pirmieji iškovojome kelialapius, o mano tai buvo pirmieji metai, kai aš apskritai bandžiau tą kelialapį gauti.
Tai yra be proto sudėtinga. Tau turi sukristi ir kortos, ir pats turi būti pasisvėręs visus dalykus. Turi, žinoma, visų pirma ir arklį turėti tokį, kuris tave gali išnešti iki olimpinių, todėl manau, kad čia yra geriausia mano gimtadienio dovana“, – džiaugėsi moteris.
Tiesa, vieną tikslą, kurį norėtų įgyvendinti Paryžiuje, sportininkė jau turi:
„Olimpinėse stengsiuosi pasiekti kuo geresnį rezultatą, bet galvoju, kad turiu nepamiršti, kad reikia tuo pasimėgauti.
Aš žinau, kad bus ir daug streso, ir įtampos, ir visko, bet jau dabar pradedu save nuteikinėti, kad nepamirščiau, jog tuo istoriniu įvykiu man ir pasimėgauti reikia.“
