1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos armija. Rusija nuo 1991 metų gruodžio 25 d. perėmė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos teises ir pareigas. Šią dieną 23 val. 46 min. Rusijos armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį.
1939–1940 metais Lietuvos valdžiai neprireikė kariuomenės naujokų nei žygiui su vokiečiais į Vilnių, nei kolektyvinei gynybai nuo sovietų (Archyvinė nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Nors Lietuva paskelbė savo nepriklausomybės atkūrimą dar 1990 m. kovo 11 d., tačiau galutinai išsilaisvino nuo Rusijos okupacijos, tik šią dieną, kai Rusija išvedė savo kariuomenę. Apie rugpjūčio 31-ąją minimos Laisvės dienos svarbą Lietuvos istorijoje kalbiname istoriką, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentą Algirdą Jakubčionį.
– Kokią reikšmę Lietuvos istorijoje turi rugpjūčio 31-ąją minima Laisvės diena? – Balsas.lt pasiteiravo A. Jakubčionį.
– Turbūt visi svarbiausi įvykiai Lietuvos istorijoje prasidėjo rugpjūčio mėnesį ir baigėsi rugsėjo 1-ąją. Kodėl taip sakau? Pirmas dalykas, jeigu kalbėsime apie naująją istoriją, tai 1939 metais rugpjūčio 23 d. buvo nulemtas Lietuvos likimas. Neseniai buvo 1989 m. rugpjūčio 23 dieną vykusio mitingo, pasmerkusio Molotovo–Ribentropo paktą, prie A. Mickevičiaus paminklo minėjimas. Tai buvo tas reiškinys, kuris pažadino Lietuvą.
V. Molotovas pasirašo sovietų ir nacių paktą. (nuotr. Balsas.lt)
Toliau vėl buvo prisimintas Baltijos kelias tą pačią rugpjūčio 23-ąją. Ir galų gale rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos buvo išvežtą Sovietų Sąjungos kariuomenė. Rusija, kuri perėmė Sovietų Sąjungos įsipareigojimus ir teises, išvedė kariuomenę iš Lietuvos. Tą dieną savotiškai pasibaigė svetimos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje.
Atsiminkime, kad karinės Sovietų Sąjungos įgulos buvo įvestos 1939 m. Galima paskaičiuoti, kiek laiko praėjo, kol nebeliko svetimo šalies kariuomenės Lietuvos teritorijoje. Tą dieną (1993 m. rugpjūčio 31 d.) iš tiesų buvo pasiekta laisvė.
– Kaip keitėsi Lietuva nuo 1939-ųjų iki 1993-ųjų?
– Labai platus klausimas. Pirmiausia, jeigu žiūrėtume į tą laisvės siekį, tai 1940–1941 metais ėmė formuotis antisovietinis pasipriešinimas, kuris galbūt ryškiausiai įsiliejo į 1941 m. birželio sukilimą prieš sovietus.
Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Vincas Vitkauskas 1939–1940 metais nurodė kariams „pagal visas mandagumo ir draugiškumo taisykles“ sutikti sovietų raudonarmiečius. Archyvinė nuotrauka (nuotr. Balsas.lt)
Kitas dalykas, Lietuva 1941 m. okupuojama nacistinės Vokietijos. Tada formavosi pogrindinės organizacijos. Ne ginkluoto, o pasyvaus pasipriešinimo organizacijos, kurios vienaip ar kitaip nekėlė tikslo su ginklu kovoti, o siekė išsaugoti Lietuvos jaunimą nuo mobilizacijos į įvairias reicho darbo ar karinės tarnybas. Buvo siekiama išsaugoti Lietuvos švietimą, norėta neleisti sužlugdyti Lietuvos mokyklų tinklo, riboti mokinių skaičiaus. Vokiečiai norėjo, kad baigus gimnaziją būtų privaloma atlikti tarnybą. Vyko tam tikras pasipriešinimas.
Net nesinori gilintis, jeigu žvelgsime iš laisvės aspekto, į nuo 1944–1945 metų prasidėjusias partizanų kovas Lietuvoje. Aštuonerius metus truko pasipriešinimas tikint, kad Vakarai padės ir mes būsime laisvi. Pasibaigė vienos kovos, tada pamažu atsirado suvokimas, jog reikia priešintis, bet ginkluota kova nepavyks pasiekti pergalės ar apčiuopiamos naudos. Todėl toliau formavosi ne ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje.
Paminklas sovietinės okupacijos aukoms atminti („News Bridgepix“ nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Kaip kertinį akmenį galėčiau paminėti 1956 metais vykusį Vėlinių minėjimą ir prasidėjusias demonstracijas Vilniuje ir Kaune. Buvo giedamos tautiškos giesmės, kalbama ir prisimenama buvusi nepriklausoma Lietuva. Taip pat reikėtų prisiminti 1972 metus, gegužės 14-ąją, Romo Kalantos auką. Vėl visa Lietuva ir visi Vakarai buvo sukrėsti. Tiesiog labai trumpai perbėgu per tuos pagrindinius laisvės kovų pasireiškimus Lietuvoje. Bet vienaip ar kitaip tai sakytume ta rugpjūčio 31–oji užbaigia visą tokį pasipriešinimo okupacijoms etapą arba laisvės siekį.
Sovietų armijos šarvuočiai prie Spaudos rūmų. Eltos nuotr (nuotr. Balsas.lt)
– Kuris iš visų pasipriešinimų paliko ryškiausią pėdsaką Lietuvos istorijoje?
– Negalima suabsoliutinti vienos laisvės išraiškos. Būtų neteisinga sakyti, kad viena data yra mažiau reikšminga nei kita. Visi laisvės siekiai, mano akimis žiūrint, yra vienodai lygūs, nes jų tikslas – laisvė.
VU Naujosios istorijos katedros jaunesniosios mokslo darbuotojos Ingos Zakšauskienės komentaras:
„Okupacinės kariuomenės dislokavimas Lietuvos teritorijoje nulėmė Lietuvos pareigą pasirūpinti jos materialine ir nematerialine gerove. Sąjunginės respublikos, įskaitant ir Lietuvą, turėjo įgyvendinti Maskvoje priimamus pasirengimo karui planus.
Vietinė Lietuvos valdžia, bendradarbiaujant su karinėmis struktūromis, buvo įpareigota paruošti respublikos kelius, aerodromus, automobilių kolonas reikalingas kariuomenės karinio pasirengimo tobulinimui ir galimo karo atveju.
Svarbu tai, kad visų kariuomenės poreikių tenkinimui buvo naudojami vietos resursai ir lėšos, kariuomenės mobilizacinio pajėgumo klausimai buvo prioritetiniai, tuo tarpu civiliniai poreikiai buvo pakoreguojami sovietinės kariuomenės interesų naudai. Lietuvos gyventojų poreikiai tapdavo antraeiliais aprūpinant neteisėtai į Lietuvos teritoriją įvestą sovietinę armiją.
Jei iš pradžių sovietinei kariuomenei tik kuriantis Lietuvos teritorijoje buvo reikalaujama didelių žemės plotų, vėliau pereita prie prašymų suteikti leidimus specialiųjų objektų statyboms, miškų kirtimui, karinių dalinių teritorijos išplėtimui.
Įvairiomis formomis okupacinė kariuomenė naudojo apie 6 proc. Lietuvos ploto. Vienas svarbiausių sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos santykių aspektas priklausė nuo galimybės patenkinti kariškių socialinius poreikius.
Svarbiausias jų – kariškių aprūpinimas gyvenamuoju plotu. Pagrindines aprūpinimo sąlygas diktavo iš Maskvos siunčiami nutarimai ir įsakymai. Kariškių gyvenamojo ploto aprūpinimo garantas buvo nustatytas butų „dešimtinės“ mokestis ir plečiami statybos mastai.
Sovietinės ideologijos formuojamas armijos įvaizdis nulėmė, kad jos poreikiai turėjo būti tenkinami greitai, armijai suteikiant viską, ko reikia. Kariškių aprūpinimas gyvenamuoju plotu buvo prioritetinis klausimas, todėl vietos valdžia net ir norėdama pirmiausia tenkinti sovietinės Lietuvos gyventojų poreikius, turėdavo sutelkti visas pastangas, kad patenkintų Pabaltijo karinės apygardos reikalavimus.
Iš Maskvos siunčiami SSRS MT ir SSKP CK nutarimai protegavo atsargos karininkų įdarbinimą ir aprūpinimą gyvenamuoju plotu. 1946–1959 m. vietinės valdžios sunkiai sprendžiamos kariškių socialinės problemos buvo sąlygotos materialinių resursų trūkumo ir komunistinės valdžios politikos sukurtų visuomenės socialinių problemų aštrumo, bet prasidėjęs intensyvus urbanizavimo procesas ir jį lydėjęs gyvenamųjų namų statybos augimo procesas leido Lietuvoje gana sparčiai įvykdyti Maskvos nutarimus.
Sprendžiant kariškių aprūpinimą butais, aštuntojo dešimtmečio viduryje sovietinėje Lietuvoje susidarė nepaskirto gyvenamojo ploto įsiskolinimas. Ženklus gyvenamųjų patalpų trūkumas skatino papildomą įtampą tarp sovietinės Lietuvos valdžios ir Pabaltijo karinės apygardos.
Sunkiausiai sprendžiamas buvo nematerialiojo Lietuvos turto – lietuvaičių tarnaujančių Sovietų Sąjungos kariuomenėje – panaudojimo klausimas po Nepriklausomybės paskelbimo. Lietuvos Respublikos piliečius, palikusius SSRS ginkluotųjų pajėgų karinius dalinius ar atsisakiusius vykdyti karinės prievolės įstatymą, numatyta ginti teisinėmis priemonėmis.
Po 1991 m. sausio įvykių su Skandinavijos šalių politikais buvo aptariamos galimybės laikinai jaunuolius priglausti jų teritorijose. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pastangos nedavė norimų rezultatų – politinio prieglobsčio suteikimas nebuvo garantuotas visiems to siekusiems ir kiekvienas atvejis būtų svarstomas atskirai.
Iki pat 1991 m. rudens iš esmės nebuvo išspręsta Lietuvos piliečių tarnybos sovietinėje kariuomenėje problema. Nors 1990–1991 m. šaukimai į kariuomenę buvo vykdomi vos 5 proc., sovietinėje kariuomenėje ir toliau buvo sulaikoma tūkstančiai Lietuvos piliečių (1991 m. rugsėjį tebetarnavo 16 tūkst. žmonių).
Problema, kuri iškelta 1988 metais siekiant jaunuolių tarnybos Lietuvos teritorijoje esančiuose kariniuose daliniuose ir po 1990 m. kovo 11-osios peraugusi į neteisėto Lietuvos jaunuolių šaukimo į sovietinę okupacinę kariuomenę boikotą, buvo galutinai išspręsta tik 1991 m. spalio mėnesį.“
