Laisvės ir pakantumo erdvė, pasak R. Trimako, nyksta ir yra selektyviai perimama Vakarų praktika, apie kurią net neužduodami klausimai ir nemėginama įsigilinti į ne tik nuspėjamus, bet jau gerai žinomus padarinius.
Džedajų kodeksas
– Praėjusios gėjų eitynės, kurios vis dėlto neapsiėjo be nuogo užpakalio pademonstravimo priešais bažnyčią ir apsimėtymo kiaušiniais, vienų laikomos tolerancijos ir demokratijos pergale, kitų – žingsniu Sodomos ir Gomoros link. Treti sako, kad įvykis per daug sureikšmintas – visi yra tiesiog kitokie ir nereikia į nieką kreipti dėmesio. Koks būtų jūsų komentaras?
– Esama žmonių, gyvenančių pagal tiksliai surašytą džedajų kodeksą. Jiems „Žvaigždžių karų“ visata yra vienintelė ir neginčyjama tikrovė. Jie reikalauja būti oficialiai pripažinti džedajų riteriai. Taip pat yra žmonių, kuriems Džono Ronaldo Reuelio Tolkino „Žiedų valdovas“ yra jų gyvenimo alfa ir omega. Ypata manosi besąs elfu, todėl atitinkamai elgiasi, kalba, rengiasi, valgo, žodžiu, gyvena „visavertį elfo gyvenimą“. Yra net „vampyrų" subkultūra – makabriškai juokaujant, bet politiškai korektiškai šnekant, net nedrįskite klausti, kokį kraują jie geria bei iš kur jį gauna. Kaip mėgstama mūsuose kartoti – „parodykite daugiau pagarbos".
Bendros taisyklės baigia galioti ten, kur įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra. Įsivaizduokime, kad jūs turėjote naivumo viešai nustebti, kodėl pasirinktas būtent toks gyvenimo būdas. Įsivaizduokime, jog už tai jūs apkaltinama(-s) kultūriniu nejautrumu, diskriminacija, dar prikergiamas rasizmas (nes, tarkime, „įžeidėte elfų rasės atstovą“) ir seksizmas (nes „įžeidėte elfų moterį"). Žodžiu, ūmiai susivokiate bendraująs jau nebe su įsivaizduojamais goblinais ir troliais, bet su labai realiais teisėsaugos pareigūnais dėl politinio nekorektiškumo, „neapykantos kurstymo“, „diskriminacijos" ir pan. Kokia būtų jūsų reakcija? Atsakymas greičiausiai būtų toks – kokias nesąmones čia kalbate!
Franco Kafkos „Proceso“ nereikia prisiminti. „Pažengta" kur kas toliau, pamirškite seniai numirusią klasiką. Viskas prasideda labai banaliai: tam tikros grupės asmenų ima kovoti dėl teisės vadintis mažuma ir gauti iš to įvairias „mažumų" beneficijas. Kurios, primenu, labai dažnai išmokamos iš „nejautrios" bei „tolerancijos stokojančios“ daugumos surinktų mokesčių. O jeigu dar siūlomi gražūs specifinių fondų pinigai? Šiais politinio korektiškumo ir postmodernistinio delirium laikais galima įkurti „pabėgelių iš Alfos Proksimos" ar kokio nors „Paukščių tako galaktikų federacijos" grupuotę, išsireikalauti būti pripažintais ateivių iš tolimojo kosmoso mažuma, taip pat išsireikalauti atitinkamų įrašų pasuose ir pan. Svarbiausia – rasti remiantį fondą ir tinkamai jam atsiskaityti.
Akivaizdžios problemos prasideda tuo atveju, jeigu tokios grupuotės ima reikalauti aplinkinių gyventi pagal būtent tos grupuotės išpažįstamą, pavadinkime sąlygiškai, „džedajų kodeksą" (ant kurio „nejautriai" daugumai yra absoliučiai nusispjauti, nes tai neįdomu, tam nėra laiko ir reikia gyventi savus mažiau egzotiškus gyvenimus). Problemos prasideda tuomet, kai imamas pūsti įsivaizduojamos – pavadinkime tai hipotetiškai – „džedajofobijos" burbulas. Nustebę eiliniai piliečiai užsipuolami dėl „netolerancijos" ir „nejautrumo". Arba nenoro, kad jų vaikai mokyklose (beje, išlaikomas ne už „džedajų“, taip teoriškai juos pavadinkime, mokamus mokesčius) būtų auklėjami pagal „pažangias džedajiškos pedagogikos taisykles".
– Džedajų pavyzdys – visgi iš „science fiction“, o tiksliau, „space opera“ kūrybos srities ir gali būti tik šaržas ar anekdotas. Čia kalbame apie realius dalykus, istorinę raidą ir socialinę tikrovę.
– „Džedajų“ pavadinimas panaudotas ne vien tik kaip savotiškai skambantis lietuvio ausiai, pateiktas kaip neįpareigojantis ir niekuo negrindžiamas pavyzdys. Ne taip jau seniai „džedajų riteriai“ reikalavo pripažinti džedajų religiją ketvirtąja labiausiai paplitusia religija Britanijoje. Pereitais metais „džedajų religija“ oficialiai įvardinta labiausiai išplitusiu alternatyviu tikėjimu. Vieni subkultūrų judėjimai gyvuoja ilgiau, kiti trumpiau. Tokie judėjimai tampa mokslinių studijų objektais (chrestomatinis pavyzdys – religijos sociologo Adam Possamai veikalas „Religion and popular culture").
Mes kalbame apie ką kita. Įsivaizduokite situaciją: kas būtų, jeigu mokslininkai būtų atleisti iš darbų bei atsidurtų teisiamųjų suole už tai, kad surengė mokslinius debatus bei „įžeidė", „užgavo jausmus“ ir „pademonstravo nejautrumą" svarstydami, ar tai religija, ar populiariosios kultūros reiškinys, o tokio judėjimo dalyvius derėtų apibūdinti kaip tikinčiuosius ar masinės kultūros vartotojus, be to, neduok Dieve, pasikvietė psichiatrus į bendrą mokslinį tyrimą?
– Jei jau kalbame būtent apie gėjus, tai viskas remiasi tuo, kad homoseksualumas – ne liga ir, kaip dabar madinga sakyti, visi tyrimai rodo, kad jie ... ne džedajai?
– Vakaruose „homoseksualinė revoliucija“ – jau pereitas etapas. Būta ir susidūrimų su policija, užtektinai esama ir nuolatinio pjudymo faktų, persekiojant kitaminčius, nepritariančių homoseksualų „aktyvistų" veiklos metodams. Tarp kitko, tai labai gražiai sinchronizuojasi su kairuoliško „aktyvizmo" paūmėjimais. Esmė – ne pavadinimas ar kokios spalvos vėliavos iškeliamos. Esmė – peržengtos subkultūrinio bendrabūvio ribos, retorikos radikalėjimas, perdėtai karingas politinis sektantizmas.
O kaip jaustis aplinkiniams, kurie nenori su tuo nieko bendro turėti ir nenori veltis į jokias rietenas? Raginimai rodyti pagarbą ir supratingumą skamba gražiai – lygiai kaip ir skatinimai nepamiršti sveikintis su kaimynais bei tinkamai elgtis kompanijoje už bendro pietų stalo. Į ką, pagaliau, kreipiamasi ir iš ko tikimasi empatijos? Nemanau ir nesitikiu, kad vien keiksmus laidyti mokantis „Adidas – trys dryželiai" treninginis personažas susimąstys. Vakar jis suspardė nėščią moterį, šiandien aplojo „ne tos orientacijos" žygiuotojus, rytoj savo išklerusiu BMW sutraiškys vaiką perėjoje. Tokiam jokio skirtumo, ką užpulti, svarbiausia, kad taikinys negalėtų duoti atkirčio. Toks bendro chamizmo ir chuliganizmo lygis, o nukentėti gali bet kuris, nelinkęs lygiuotis į treninginį aprangos kodą.
Į kieno sąmoningumą apeliuojama? Teisėjų korpuso dinastijų atstovus, kurie sovietmečiu nuteisdavo už homoseksualizmą, o dabar, gavę naujus nurodymus „iš viršaus“, ūmiai „persiorentuos" ir teis už „homofobiją“? Turinčių dar nenuniokotą sąmonę ir savimonę agituoti nebūtina. Tačiau jie ir yra patys neparankiausi, nes užduoda isteblišmentui nepatinkančius klausimus. Galų gale už ką mokami mokesčiai, kai akis badančios problemos metų metus ne tik nesprendžiamos, bet tik didėja? Informacinis triukšmas keliamas dėl visai kitų dalykų. Kita vertus, pasitikslinkime – kaip dažnai reikalautojai patys parodo taip jų trokštamą pagarbą ir supratingumą?
Dialogą naikina pakantos propaguotojai?
– Na, kiekviena grupė tarsi gina savo interesus ir turi teisę tai daryti...
– Žinoma, kiekvienas turi savų interesų. Tik vieniems interesas, pavyzdžiui, yra kompiuteriniai žaidimai ar kokie kiti kvaišalai, o kitiems – pinigai ir valdžia. Kadangi pabrėžiama ne tik tolerancija, bet ir atvirumas, demokratiškumas ir t. t., būtų malonu, jeigu demokratiškai bei skaidriai būtų paviešintos realios tokių organizacijų finansavimo apimtys ir šaltiniai. Tuomet ir apie interesus tektų mažiau spėlioti.
– Vis dėlto dialogas reikalingas ir geriau kalbėtis – ar su naujakalbe ar be jos, nei nesikalbėti visai?
– Dažniausiai nei ramus pokalbis, nei dialogas nepavyksta. Pažiūrėkite į Vakarų patirtį – ir tai ne „išimtiniai" ar „atsitiktiniai radikalų pasireiškimo" atvejai, kaip bandoma atsikalbinėti. Tik pabandykite išsakyti savo nuomonę – kaipmat pagal visas sektantines „šariato įstatymo" taisykles užmėtys kaltinimais, kaip antai „homofobai", „fašistai" ir t. t. Mėginimas įsiklausyti bus suprastas kaip silpnumas ir proga aprėkti bei viešai pažeminti, o prašymas išklausyti – kaip įžeidimas ir galimybė užtampyti po teismus. Toks tad „dialogas" ir „laisvas diskursas". Tokių veikėjų pasaulėžiūros pagrindas – konfliktas. „Nuskriaustųjų" ir „išnaudojamųjų" mitas, „naujo ir teisingesnio" pasaulio pažadai, kėsinantis sunaikinti esamą. Uždavus klausimą, o ką gi jie gali pasiūlyti daugiau, nei amžino griovimo būklę nuolatos jų plečiamoje mentalinėje smegduobėje, vis žadant ir žadant naujas statybas nenusakomoje ateityje, sulauksite tik puolimo ir įžeidinėjimo. Jie vieninteliai neva teisūs, įžvalgūs ir dieviškai autoritetingi. Jūsų autentiška laikysena, dar net nespėjus jums prasižioti, šių politinės tikrovės „demiurgų" bus įvertinta kaip politiškai nekorektiška ir persekiotina.
– Tuomet tai primintų kai kurias praėjusio amžiaus totalitarines praktikas? Dabar juk dažnai sakoma, kad „visi moksliniai tyrimai rodo“ ir pan. Jei egzistavo arijų rasinės viršenybės tiesas įrodantis „mokslas“, taip pat „mokslinis komunizmas“, dabar kalbama apie feminizmą, kaip mokslą ir ne tik. Antai, neseniai skaičiau, kad britų mokslininkai esą atskleidė, jog heteroseksualai dažniau galvoja apie gėjų seksą nei pastarieji patys?
– Iš tiesų nieko naujo, tiesiog nenorima prisiminti nesenos istorijos pavyzdžių. Nes giliau patyrinėjus gali kilti negerų asociacijų. Tarkime, praktinis parado įbrukimas socialistinio lenktyniavimo tempais su tuo nesutinkančiame mieste, retorika, jį rengiant ir įgyvendinant, skaudžiai pažįstami komisarų, tik šįkart iš Vakarų, veidai, balsai ir pamokymai, galų gale paties renginio choreografija Lenino, atsiprašau, vis dar Gedimino prospekte... Paradai kvazitotalitarinų judėjimų dalyviams, o ypač jų vadams, yra reikšmingas galios demonstravimo likusiai visuomenei ir diktato primetimo aktas. Siūlyčiau orientuotis į paradus Šiaurės Korėjoje - nepriekaištingas ir sektinas pavyzdys.
Gėjų ir socialinės lyties entuziastų tradicijos
– Dar vienas iš argumentų, kuris esą demaskuoja nežygiuojančiųjų paraduose tamsumą, – homoseksualizmas visada buvo, tokie buvo ne tik kai kurie kvaištelėję Romos imperatoriai, bet ir dideli įvairų sričių talentai.
– Homoseksualizmo atvejų nepasitaiko nebent tarp vienaląsčių organizmų. Vienos gyvūnų rūšys tai kultivuoja dažniau, kitų rūšių atveju – retas reiškinys. Tačiau apie tai geriau papasakotų zoologas rubrikai "Gyvūnijos pasaulyje", o mes kalbame apie žmonių kultūros fenomeną. Taip, šis reiškinys žinomas jau iš seniausių istorinių šaltinių. Vis dėlto reikėtų pasitikslinti – ar tai tam tikra kultūrinė norma, ar tabu. Kaip tai sankcionuojama arba ne, tarkime, konkrečioje teisinėje arba religinėje sistemoje?
Visais laikais pasitaikydavo metančiųjų iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Romos imperija nebuvo dorovės ir moralumo pavyzdys, o jau visokios net ir šiais laikais sunkiai įsivaizduojamos perversijos ten vešliai žydėjo. Tačiau Kaligulai arklį paskyrus senatoriumi, nei prieš šį įvykį, nei po to arklių nerinkdavo Romos imperijos senatoriais. Nerono atvejis - jis iškastravo ir oficialiai susituokė su savo mėgiamu vergu Sporu (buvo „ištekėjęs" už kito savo vergo – tikras socialinės lyties ieškotojų etalonas) – netapo pretekstu perrašyti Romos teisės aktus, nors vergovinis „berniukų-žaisliukų“ reiškinys palaipsniui išnyko tik įsigalėjus krikščionybei. Matyt, kai kam tai dar viena priežastis taip nekęsti krikščionybės. Kuriame kodekso - Hamurabio (senosios Babilonijos karalystės valdovo), antikinės Spartos ar inkų imperijos - punkte aptarta ir įteisinta dviejų vyrų santuoka? Kuriame rašytiniame teisės paminkle jūs rasite ne tik tokios santuokos patvirtinimą, bet ir leidimą taip susituokusiems įsivaikinti ir auginti vaikus, nurodant, kas yra „Parent No. 1" ir „Parent No 2" (kaip kad dabar yra reikalaujama politiškai korektiškai apibrėžti)? Tai, ką siūlo vaivorykštinės tolerancijos šaukliai, yra unikumas.
– Na, vyro su vyro gyvenimo faktų yra visose kultūrose.Tačiau ilgainiui išaiškėjo, kad jie masiškai nori auginti vaikus, nors nenori jų „susiveikti“ įprastu būdu. Aplenkiant klausimą, kodėl negaliončios turėti vaikų heteroseksualios poros laikomos sergančiomis ir gydomos, o oficialiai sveikieji laikomi labiau nuskriaustais – ar tiesa, kad čia krikščionybė kalta dėl gėjų bėdų? Dėl to, kad vaikai negimsta iš „džedajų kodekso“, kaip jūs formuluojate?
– Taip, mes galime pašnekėti apie Aleksandro Makedoniečio karių tarpusavio santykių specifiką. Tačiau primenu, jog Aleksandro Makedoniečio kariai vedė užkariautų šalių moteris ir augino vaikus su jomis, o ne su „sutuoktiniu nr. 2“. Dviejų vyrų gyvenimo kartu faktų, rengiant vestuves ir pan., pasitaikydavo. Vienur už tai bausdavo, kai kuriose bendruomenėse laikyta normaliu reiškiniu. Galų gale dar 1976 metais buvo paskelbti tarpkultūriniai lyginamieji tyrimai, kuriame bandytas išsiaiškinti šio fenomeno paplitimą.
Tačiau kur, kada ir kokioje rašytinės teisės tradicijoje (iki pat pastarųjų metų) buvo įteisinta dviejų tos pačios lyties asmenų santuoka, įgalinant kartu auginti ir auklėti vaikus? Beje, yra ne vien vyrai – esama ir moterų, ir transvestitų, kurie aktyviai to siekia. Tarp kitko, pasitelkiant vakarietiškai politiškai korektišką retoriką, mūsų pokalbis yra „homocentrinis“, „šlykščiai maskulinistinis“ ir „mizoginiškas“, kalbant tik apie vyrų atvejį ir nutylint dar dievai žino kokių mažumų, apie kurias mes, „atsilikėliai“, net negirdėjome, reikalavimus sutuokti bei įsivaikinti „palikuonį nr. 1“ ir „palikuonį nr. 2“.
Daugiau nei prieš du tūkstančius metų visko pasitaikydavo. Tačiau nereikia iškraipyti dalyko esmės vien tik tam, kad antieuropietiškai ar antikrikščioniškai pasivaipyti. Žemės planetoje yra daugybė bendruomenių, kuriose homoseksualizmas yra vertinamas ne tik nepageidautinu reiškiniu, bet ir griežtai persekiojamas. Ką jų atveju siūlo daryti tolerancijos šaukliai, taip propaguojantys kultūrinę įvairovę? Ir kodėl piktinamasi, pavyzdžiui, Lietuvos arba Italijos specifika, užmirštant pagarbą vietinei tradicijai? Nūdienos pasaulyje pabrėžiamas kultūrinis realityvizmas, lygybė, pagarba ir t. t. Tačiau tuo pat metu svarbus politinio korektiškumo elementas yra įvairių, visų pirma krikščioniškų konfesijų pabrėžtinas kritikavimas ar net karingas užsipuolimas. Tai ne pavieniai ir atsitiktiniai faktai, tai „politinio korektiškumo“ elementas. Tuo tarpu įdomumo dėlei pasidomėkite Vakarų Europoje politiškai korektiškų teisių gynėjų ir kovotojų už lygybę apie islamą ir homoseksualumo problemą... Bailus išsisukinėjimas daug ką pasako. O greičiausiai būsite apkaltintas „islamofobija“.
Gėjų ir moterų teisės – tas pats?
– Dabar madinga požiūrio į homoseksualus raidą, lyginti su požiūrio į moterį raidą. Politologė Morta Vidūnaitė neseniai pareiškė, kad į moterį anksčiau žiūrėta, kaip į „gyvuliuką“, bet eisenomis ir paradais esą iškovota lygybė, kurios, kaip pabrėžiama ir dabar mažoka. Sakoma, kad taip bus ir su gėjų teisėmis.
– Apie moteris kaip „gyvuliukus“ neturiu ką pasakyti - man nuoširdžiai gaila ir skaudu, kad moteris vertina požiūrį į moterį taip apibūdindama problemą.
Pasitikslinkime: kuriuo istoriniu laikotarpiu ir kokiose geografinėse platumose moteris laikytos lygios galvijams? Senovės Egipte, kur faraonės buvo ne mažiau reikšmingos nei vyrai valdovai, o ir eilinės laisvosios egiptietės nebuvo beteisės? Jeigu kalbame vergovę ir teisių nebuvimą - vienodai nuskriausti buvo abiejų lyčių vergai visais laikais ir visose geografinėse platumose. Kokiame viduramžių teisyne (kad ir Sachsenspiegel) būtent moteris sulyginta su gyvuliu? O gal būtų galima pacituoti Lietuvos Statutus arba Pirmosios Lietuvos Respublikos įstatymus, kuriuose taip būtų kalbama apier moterį? Sakyčiau, ten teigiami kaip tik priešingi dalykai – aiškiai apibrėžiamos ir ginamos moters teisės.
Nelygybės faktų visuomet pasitaikydavo. Jos ir dabar nėra - vien ko vertos skyrybų bylos šiuolaikiniuose Vakaruose. Ten vyrus vienijančios organizacijos seniai skambina pavojaus varpais, besišaukiant elementaraus sveiko proto.
