LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Po 1863-iųjų sukilimo ne tik griebtasi brutalių represinių priemonių prieš sukilime dalyvavusius ir jį rėmusius žmones, bet ir imtasi radikalių visuomenės pertvarkymų. Taip teigia istorikas dr. Darius Staliūnas, paklaustas apie sukilimo reikšmę bei įtaką to meto visuomenei.
LRT.lt primena, jog šiemet nuo minėto sukanka 150 metų. Seimas, pažymėdamas istorinę bei kultūrinę šio sukilimo reikšmę lietuvių, baltarusių ir lenkų tautoms, 2013-uosius yra paskelbęs 1863-iųjų sukilimo metais. Per beveik pusantrų sukilimo metų Lietuvos teritorijoje vyko 321 mūšis su gerai ginkluota ir gausia caro kariuomene, sudaryta daugiausia iš kazokų. Beveik 22 tūkst. žmonių buvo nuteisti mirties bausme, katorga ar ištremti, o represijos dar labiau sustiprėjo.
Apie sukilimo reikšmę ir besikeičiantį sukilimo vertinimą istoriką dr. D. Staliūną ir 1863-iųjų sukilimo muziejaus Paberžėje vadovę Aliną Galvanauskienę kalbino LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai Alvyda Bajarūnaitė ir Artūras Matusas.
Visur rašoma, kad sukilimas prasidėjo Varšuvoje sausio 22 d. Tą dieną Lenkija šiemet pradėjo minėti sukilimo jubiliejų. O kokią datą galima laikyti sukilimo Lietuvoje pradžia?
D. Staliūnas: Reikėtų kalbėti apie tą pačią datą, nes mes tiksliau nežinome, kada sukilėliai paskelbė praktiškai tokį patį atsišaukimą, koks buvo lenkiškas. Tai buvo maždaug tarp sausio 22 d. ir vasario 1d., o kariniai veiksmai prasidėjo šiek tiek vėliau. Taigi sausio 22 d. galėtų būti simbolinė data, žyminti sukilimo pradžią ir Lietuvoje.
Šis sukilimas buvo svarbus lietuvių, baltarusių ir lenkų tautoms. Koks buvo pagrindinis sukilėlių tikslas? Ko jie siekė?
D. Staliūnas: Neabejotinai ne tik Lenkijos Karalystėje, bet ir etninėse lietuvių, baltarusių ir šiek tiek ukrainiečių žemėse pagrindinis sukilimo tikslas buvo atkurti Abiejų Tautų Respubliką, arba, kaip tuo metu dažnai sakyta, – Lenkiją. Žinoma, buvo ir šiek tiek kitokių politinių vizijų – Lietuvoje buvo sukilimo vadų, pvz., Antanas Mackevičius, kurie matė Lietuvą kaip savarankišką istorinį subjektą, bet, matyt, ir jam artimiausia buvo politinė sąjunga su Lenkija. Be politinių, sukilėliai turėjo ir visuomeninių tikslų. Tarkim, A. Mackevičiui buvo labai svarbi valstiečių, arba liaudies, socialinė ekonominė padėtis. Taip pat negalima pamiršti ir noro apginti katalikų bažnyčią, kad jos veikla nebūtų varžoma, kad Rusijos režimas negalėtų diskriminuoti katalikų ir t. t.
Kas dar, be kunigo A. Mackevičiaus, buvo pagrindiniai sukilimo ideologai ir vadai?
D. Staliūnas: Sukilimo vadai visiems, kurie mokėsi mokyklose ir sovietmečiu, ir dabar, yra žinomi. Mes dažniausiai minime tuos sukilimo vadus, kurie priklausė vadinamajai raudonųjų stovyklai, linkusiai į radikalesnes priemones, greičiau besijungusiai prie sukilimo, pasisakiusiai už ginkluotą kovą. Šiuo atveju dažniausiai minimi Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas.
Jūs esate nagrinėjęs, kaip, keičiantis laikams ir santvarkoms, radikaliai keitėsi interpretacijos ir vertinimai. XIX a. 2-ojoje pusėje ir tarpukario Lietuvoje dominavo požiūris, kad tai lenkų inicijuotas sukilimas, o lietuviai su juo neturi nieko bendra. Kaip viskas klostėsi?
D. Staliūnas: Svarbiausias tikslas norint sukurti lietuvišką modernią tapatybę ir suformuoti savo identitetą buvo atsiskirti nuo lenkų, todėl viskas, kas praeityje lietuvius jungė su lenkais, buvo atmetama kaip ne savo, kaip svetima, kaip kenksminga lietuviams. Dėl tokių motyvų ir į šį sukilimą buvo žiūrima kaip į lenkų reikalą, lietuviams svetimą ir nieko gero neatnešusį istorinį įvykį.
Tiesa, buvo ir nukrypimų nuo šio požiūrio. Tarpukariu šiek tiek kitokią viziją turėjo Augustinas Janulaitis. Jis manė, kad sukilimas ir lietuvių reikalas, kad jame būta ir lietuviškų akcentų, pavyzdžiui, buvo būrių, kuriuose komandos buvo duodamos lietuvių kalba. A. Janulaitis labai akcentuodavo raudonųjų, kurie rūpinosi valstiečiais, t. y. liaudimi, veiklą ir t. t. Vis dėlto tai nekeitė bendro nusistatymo: tarpukario Lietuvoje paminklų, pastatytų šiam sukilimui, buvo vos keli. Galima paminėti tris žinomesnius Biliūniškių kaime, Šventybrastyje prie Kėdainių ir Šiauliuose. Paminklas Šiauliuose turėjo net dvigubą funkciją – jis buvo susietas su nepriklausomybės kovomis. Be to, visos iniciatyvos buvo ne centrinės valdžios, ne valstybės elito, o vietinių žmonių rezultatas.
Sovietmečiu situacija intriguojamai pasikeitė. Vyraujanti sovietinė interpretacija, kurią bandė įtvirtinti liūdnai pagarsėjęs istorikas Juozas Žiugžda siekdamas paslėpti antirusišką potekstę ir parodyti, kad sukilimas buvo antilenkiškas, teigė, kad tai buvo valstiečių sukilimas prieš carizmą ir dvarininkus. Tačiau tokia koncepcija sukėlė rimtų problemų pačiam režimui. Viena vertus, Lenkijos Liaudies Respublika buvo, kaip tuo metu sakyta, broliška šalis ir ten vyravo visai kitokios sukilimo interpretacijos. Taigi susidūrė sovietinė lietuviška ir lenkiška interpretacija. Dar didesnių problemų J. Žiugždai ir kompanijai kilo dėl kitų dalykų, mat nebuvo kaip paslėpti, kad sukilimas buvo nukreiptas prieš Rusijos imperiją. Taigi buvo bandoma pasakyti, kad tai pažangus reiškinys, kita vertus, buvo baiminamasi, kad visuomenė jį vis tiek supras kaip sukilimą prieš Rusiją. Todėl valdžios baimė, kad sukilimas gali tapti ir antisovietinio nusiteikimo sudėtine dalimi, labai suprantama ir net racionali. Šiuo atveju galima prisiminti operą „Sukilėliai“, kurią pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną, įvertintą valstybine premija, statė Julius Juzeliūnas. Galų gale opera buvo uždrausta išsigandus, kad ji bus suprasta ne taip, kaip nori sovietinė valdžia. Tokių atvejų būta nemažai: buvo rengiama ir paroda, kuri veikė maždaug savaitę ir buvo uždrausta.
Taigi matome, kad sovietinis bandymas sukilimą paversti valstiečių sukilimu, socialiniu judėjimu, buvo ne visai vykęs ir ne visai pavykęs. Ir kaip tik tuo metu pradėjo formuotis opozicinių grupių interpretacija, sakanti, kad tai mūsų, lietuvių reikalas, kad sukilimas buvo kova dėl laisvės, todėl yra minėtinas. Tuo metu susiformavusi koncepcija ir nuomonė, kad reikia statyti paminklus, buvo labai ryški ir per paskutinį dvidešimtmetį.
Ką sukilimas reiškė to meto visuomenei? Ar jį nuslopinus Lietuvoje ir Lenkijoje kas nors pasikeitė?
D. Staliūnas: Carinis režimas ir iki tol nebuvo liberalus, bet po sukilimo ne tik kad griebtasi brutalių represinių priemonių prieš sukilime dalyvavusius ir jį rėmusius žmones, bet imtasi ir radikalių visuomenės pertvarkymų, bandyta įdiegti radikalią socialinę inžineriją. Kaip tik po sukilimo atsirado daugybė religinių, kultūrinių apribojimų ir kalbinių suvaržymų, nukreiptų prieš vietines (lenkų, lietuvių, baltarusių) kalbas.
2013-ieji paskelbti Sukilimo metais. Vis dėlto tai savas ar svetimas paveldas? Matyt, jubiliejus atneš naujų vertinimų ir sukels naujų diskusijų?
D. Staliūnas: Mano nuomone, paprasto atsakymo į šį klausimą nėra. Iš tikrųjų sukilimas yra minėtinas, sukilėliai nusipelno pagarbos ir atminimo, tik mes neturėtume jiems priskirti tų intencijų, kurių tuo metu jie neturėjo.
Sukilimas negali pasigirti paminklų ir atminimo lentų gausa, bet Kėdainių rajone yra visas muziejus. Kokia jūsų ekspozicija?
A. Galvanauskienė: Mūsų muziejus įsikūręs sukilimo rėmėjų baronų Šilingų dvare, dvaras prieš pusantrų metų renovuotas. Taigi galima sakyti, kad mūsų muziejus yra vienintelis sukilimui skirtas muziejus Lietuvoje. Be to, čia klebonavo kunigas A. Mackevičius – vienas iš sukilimo vadų, su savo būrio vyrais pradėjęs kovos veiksmus Lietuvoje. Muziejaus ekspozicija atskleidžia sukilimo priežastis, eigą, pasekmes, pasakoja apie dalyvius, dvaro pastato istoriją. Siekiant kuo išsamiau lankytojus supažindinti su sukilimu, ekspozicijos koncepcijos pagrindas – raudonos ir baltos spalvos derinys.
Ar yra išlikę autentiškų eksponatų?
A. Galvanauskienė: Po sukilimo dvaras buvo konfiskuotas ir jo istorija liūdna (dvarui pasisekė, kad jis išliko, nes yra medinis), todėl autentiškų daiktų turime labai mažai.
Ar specialiai ruošėtės šiems metams?
A. Galvanauskienė: Šiems metams ruošėmės ir jau įvyko pirmieji renginiai. Sausio 22 d. Lietuvos bankas išleido monetą, kuri buvo pristatyta mūsų muziejuje – tai 50 litų sidabrinė moneta, skirta būtent šiam jubiliejui. Taip pat organizuojamas dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus pleneras: dailininkai tapys sukilimo tematika ir paskui paveikslai bus eksponuojami mūsų muziejuje. Gegužės 19 d. muziejuje vyks iškilmingas 150-ųjų sukilimo metinių minėjimas. Tą dieną tikimės pamatyti patį A. Mackevičių, su sukilėliais vaikštinėjantį Paberžėje. Ši diena ypatinga, nes tuo pačiu metus pas mus bus ir Sekminės. Žinoma, muziejuje šiais metais bus įvairių renginių, parodų, skirtų sukilimui.
Kur esate įsikūrę?
A. Galvanauskienė: Mūsų muziejus yra Kėdainių rajone, Gudžiūnų seniūnijoje, Paberžės kaime. Tai pats Kėdainių rajono pakraštys.
