Per pastarąjį pusmetį spaudoje pasirodė gausybė publikacijų apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai smarkiai blogėja, o Lietuvos lenkus ypač skaudina naujoji Švietimo įstatymo redakcija. Itin daug diskusijų kelia ir kovo 17 d. rengiama protesto akcija bei vienos iš Lenkijoje veikiančių radikalių organizacijų noras ta progą atvykti į Vilnių ir, pasimeldus prieš Aušros vartų, mitinge palaikyti savus.
Iki minėto protesto likus vos keletui dienų, viešojoje erdvėje imta diskutuoti apie tai, kad data protestui pasirinkta neatsitiktinai, o sąmoningai bandant priminti Lietuvai itin skaudžiai atsiliepusius istorinius įvykius – 1938-ųjų kovo 17-ąją Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą ir netrukus užėmė Vilnių.
Kai kurie politikai bandė užkirsti kelią tokios protesto akcijos organizavimui: Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas išplatino viešą kreipimąsi į šalies vadovus, kuriame prašė imtis priemonių, kad „provokacinis Lenkijos ultimatumo Lietuvai metinių minėjimo Vilniuje renginys“ nebūtų rengiamas. Tiesa, patys akcijos autoriai teigia, kad ši data pasirinkta dėl to, jog prieš metus būtent kovo 17 d. buvo priimtas prieštaringai vertinamas naujasis Švietimo įstatymas.
Kovo 17-oji – viena juodžiausių dienų istorijoje
Naujienų portalo „Balsas.lt“ kalbintas istorikas Zenonas Butkus teigė, kad 1938-ųjų kovo 17-oji yra viena juodžiausių dienų Lietuvos istorijoje. Paprašytas pakomentuoti iš istorinės perspektyvos, kuo ši diena buvo išsikirtinė, pašnekovas sakė: „Tai viena iš tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje Lietuva sulaukė net trijų ultimatumų. Pirmasis buvo iš Lenkijos, gautas 1938-aisiais Kovo 17-ają. Lenkija reikalavo per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius. Šis reikalavimas buvo besąlygiškas.“
Komentuodamas šių istorinių įvykių ištakas, istorikas kalbėjo: „1920-aisiais spalio 8-9 dienomis lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo L. Želigovskio užėmė Vilnių. Tai buvo padaryta apgaulės būdu: kariuomenė skelbė, kad neklauso Varšuvos valdžios, bet pats J. Pilsuckis Želigovskiui liepė tokią akciją įvykdyti. Buvo užimtas ne tik Vilnius, bet ir bandyta skverbtis giliau į Lietuvą, bet ties Giedraičiais ši kariuomenė buvo sumušta, tačiau Vilnius liko Lenkijai. Lietuvos pasirinktoji protesto forma anuomet buvo nepalaikyti jokių santykių su Lenkija. Nutrūko ne tik ekonominiai ir diplomatiniai ryšiai, bet net istorinė ir labai svarbi geležinkelio linija į Liepoją buvo uždaryta.“
Ultimatumas be išeities
Pašnekovas priminė ir 1938-ųjų kovo 11-12-osios įvykius Europoje, kuomet nacistinė Vokietija prisijungė Austriją. „Veikiausiai kovo 17-osios Lenkijos ultimatumas Lietuvai buvo sinchroniškai suderintas su Vokietija. Jau 1934 m. A. Hitleris norėjo griebti Austriją, tik kaimyninės valstybės, ypač Italija, nesutiko, bet savo planus jam pavyko įgyvendinti 1938 metais. Žinoma, tai diskusijų klausimas, bet šalia buvusi Lenkija taip pat norėjo atsigriebti ir veikiausiai Lenkijos veiksmai buvo suderinti.
Jei Lietuva būtų ultimatomo nepriėmusi, Lenkija būtų užėmusi ne visą šalį, o Klaipėdos kraštą būtų pasiėmusi Vokietija. Tuometinė vyriausybė, vadovaujama Antano Smetonos, svarstė, ką daryti ir nutarė priimti ultimatumą. Tokiam sprendimui prieštaravo tik du ministrai. Šie įvykiai sukrėtė visuomenę, nes tai galėjo reikšti, kad Lietuva atsisako Vilniaus. Po ultimatumo priėmimo vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Taip Lietuva buvo paniekinta ir priversta priimti stiperesnės pusės valią“, – kalbėjo Z. Butkus.
Po metų –1939-ųjų kovą, Lietuva buvo priversta priimti ir Vokietijos ultimatumą, dar vėliau – 1940-ųjų birželį, šalis gavo sovietų ultimatumą.
„Trys ultimatumai, o pats skaudžiausias ir palietęs visus visuomenės sluoksnius buvo pats pirmasis – iš Lenkijos. Tuomet nebuvo diplomatinių santykių, tad pasinaudota pasienio incidentu: siena buvo pažeidinėjama, o vienas lenkų karys, peržengęs demarkacinę ribą su Lietuva, žuvo. Tuo buvo pasinaudota, ir Lenkija per pasiuntinį Taline įteikė Lietuvai ultimatumą“, – kalbėjo istorikas bei pridūrė, kad visuomenė į šį faktą reagavo labai skausmingai.
„Ši data mūsų šaliai labai svarbi, bet kiek teko girdėti, netinkamai pažymima“, – teigė pašnekovas.
Į klausimą, kaip reikėtų vertinti faktą, kad sostinės savivaldybė kovo 17 dienai išdavė leidimą rengti protesto akciją, kurią inicijuoja lenkų tautinė mažuma, bei ketina palaikyti iš Lenkijos atvykti žadantys vienos radikalios organizacijos nariai, pašnekovas sakė: „Tai galima provokacija, kažkas stengiasi provokuoti.“
1990 m. kovo 17-oji: vėl atgyja priešiškumo šmėkla?
Z. Butkus prisiminė dar vieną svarbią datą, kuri itin keistai sutampa su Lietuvai lemtinga kovo 17-ąją ir dar labiau paryškina Lietuvai priešišką istorinį kontekstą: „Po 1990-ųjų Kovo 11-osios Nepriklausomybės paskelbimo, kovo 17-ąją Kremliaus nurodymu buvo bandoma kurti autonomiją (vadinamąją Tarybų socialistinę lenkų autonomiją – aut.past.). Visi mes gražiai sakome, kad Kovo 11-ąją niekas nebalsavo prieš Lietuvos Nepriklausomybę, tik lenkų atstovai susilaikė. Dabar šis faktas gali būti akcentuojamas ir kitaip – nebe taip neutraliai. Istoriškai data tokiam renginiui parinkta tikrai netinkamai, ir, matyt, provokaciniais sumetimais“, – kalbėjo istorijas.
Pašnekovo teigimu, Europos politikoje lietuvių ir lenkų santykiai buvo nesantaikos židinys, kuris trukdė valstybėms, esančioms tarp Rusijos ir Vokietijos, susivienyti. „Buvo įvairių šalių bandymų susivienyti, bet Lietuvos ir Lenkijos konfliktai viską ardė. Tai problema nuo XVIII-ojo amžiaus. Vidurio Rytų Europos silpnumas akivaizdus ir bandoma dar silpninti, tad tai aukščiausio lygio provokacija.“
Kam naudingas lietuvių ir lenkų santykių bloginimas?
Nors sostinės meras bei savivaldybės administracija teigia nesureikšminantys šio renginio ir išdavė leidimą, pašnekovo teigimu, istorija kartojasi: „Molotovo-Ribentropo akto taip pat niekas nesureikšmino, bet padariniai buvo... Kai grėsė okupacija buvo sakoma, kad sovietų ir nacių pavojus nedidelis, bijoti neva reikia Kinijos...“
Paklaustas, kam naudinga Lietuvos ir Lenkijos santykių bloginimas, pašnekovas sakė: „Tikrai nei Lenkijai nei Lietuvai, nei kitoms Baltijos ar Vidurio Europos šalims. Daugelyje šalių yra radikalių organizacijų, bet kalbat apie tai, kad jas skatina ir kažkur nukreipia, būtina nepamiršti to, kokia šiuo metu sumaištis Lietuvos politiniame gyvenime.“
Tautinių mažumų švietimas: Lietuva taip pat padarė klaidų
Apie tai, ar lenkų tautinės mažumos priekaištai Lietuvai dėl prastos situacijos lenkiškose mokyklose pagrįsti, ar vaikų ugdymas tampa įrankiu reikšti nepasitenkinimą ir siekti politinių tikslų, Z. Butkus teigė: „Čia tam klaidų yra padariusi ir Lietuva. Po Nepriklausomybės atkūrimo nuolat buvo stengiamasi pabrėžti, kad mūsų šalyje nėra tautinių mažumų problemų, o vargšės Latvija ir Estija turėjo vienos su šiomis bėdomis kovoti. Lietuvai reikėjo bendros politikos su kitomis Baltijos šalimis šiuo klausimu.“
Pokalbio pabaigoje istorikas prisiminė neseniai Latvijoje vykusį referendumą dėl rusų kalbos paskelbimo valstybine: „Ten lenkų tautinė bendrija stipriai parėmė latvių tautą, o Lietuvoje – atvirkščiai“, – kalbėjo pašnekovas.
