„Atsikėliau ir ruošiausi pabėgioti, tačiau mano kairė kūno pusė buvo paralyžuota. Maniau, kad taip nutiko dėl mano miego pozicijos, kaltinau pagalvę“, - savo istoriją pasakoja moteris.
Kasdien sportuojanti ir tik sveiką maistą valganti moteris niekada neturėjo problemų dėl aukšto cholesterolio, tad minčių apie sušlubavusią sveikatą tikrai nebuvo. Vis dėlto pakilti iš lovos negalėjusi Rachel išsikvietė greitąją pagalbą ir paaiškėjo visus šokiravusi naujiena – hemoraginis insultas. Daktarai mano, kad tai įvyko dėl galvos smegenų aneurizmos – nenormalaus kraujagyslės dalies išsiplėtimo. Po diagnozės moteris turėjo praleisti du metus reabilitacijoje, o istorija parodė, kad nėra apsaugotų nuo netikėtų ligų.
Sveikatos specialistai skelbia, kad net 10 proc. žmonių insultą pajaučia dar prieš 50-metį, todėl pas suparalyžiuotą Rachel atvykę daktarai iš karto žinojo, kas vyksta. Moteris nespėjo prarasti daug deguonies, tad tikėta, kad pavyks išgelbėti pilve augančią dukrytę.
„Daktarai mane ramino, kad viskas bus gerai. Vis dėlto mane išgelbėjo tik mano sveikas gyvenimo būdas, nes kitu atveju būčiau visiškai paralyžuota“, - dabar pasakoja moteris. Nors jai pavyko išsigelbėti, tačiau laukė ilgas sveikimo procesas, kurį dažnas apibūdina kaip naujo gyvenimo pradžią.
Stipriausio palaikymo Rachel sulaukė iš savo šeimos, vyro, kurie mėnesių mėnesius buvo ligoninėje. Keli šeimos nariai persikėlė iš tolimesnių miestų, o toks rūpestis paskatino moterį greičiau sveikti. Po kelių mėnesių Cezario pjūvio pagalba Rachel susilaukė sveikos dukters, o situaciją vadina stebuklu.
„Tai buvo itin sunkus laikotarpis, kai kasdien atsibusdavau galvodama: „Kodėl taip nutiko?“, „Ką aš padariau, kad tenka tokia kančia“, - atvirai kalbėjo Rachel, kuri reabilitaciją paliko tik praėjus 32 savaitėms. Net penkis mėnesius teko prabūti neįgaliojo vėžimėlyje, dar vieną mėnesį vaikščiojant su ramentais. Tik po 18 mėnesių Rachel pradėjo vaikščioti. Tik po dviejų metų nuo insulto Rachel galėjo grįžti į darbą, tačiau tikina, kad nelaimė paliko gilų įspaudą.
„Turiu tęsti reabilitaciją, tačiau labiausiai gąsdina baimė, kad tai gali pasikartoti. Tris kartus per savaitę einu daryti specialių pratimų, vaikščioju į terapiją ir kiekvieną kartą mąstau, ar tai nepasikartos“, - sako jauna moteris, kuri kažkada galėjo įveikti ilgiausių distancijų maratonus, o dabar nedrąsiai važiuoja net autobusu.
„Mano smegenys vis dar turi apsiprasti. Pagerėjimą jaučiu tik tuomet, jei pati labai stengiuosi, tad dabar turiu labai kovoti“, - sako moteris.
