Gruodžio mėnesį Lietuva minėjo 100–ąsias jo gimimo metines (1910–1995). Parodomis, prisiminimų vakarais, moksliniais pranešimais ir straipsniais. Vidiniame Dailės akademijos kieme atidengta memorialinė lenta. Apie įspūdingą jo asmenybę turėtų išeiti knyga. O kol kas –tik keli portreto bruožai, paryškinti jo dukters Gražinos Drėmaitės.
– Prieš 10 metų jūsų namuose mačiau lentynas supresuotų numeruotų aplankų – kiekvienam senamiesčio namui atskiras. Archyviniai dokumentai, brėžiniai, išrašai, pastabos. Bitė darbininkė, užsimojusi pripildyti visas korio akutes...
–Tėvas visą gyvenimą vadovavosi moto: dirbk taip, lyg mirtum rytoj, o planuok –tarsi gyventum amžinai.
–Mokė to ir vaikus?
– Mums buvo labai griežtas. Net diržu paauklėdavo. Nes labai rūpėjo vaikus užauginti darbščiais, dorais žmonėmis. Namuose turėdavau būti devintą. Jei užtrunki –auklėtojos raštelis.
–Kreipė savo profesinėmis pėdomis?
– Iš pradžių ne. Su puse klasės patraukiau į mediciną. Jau ir visus kauliukus lotyniškai buvau išmokusi, kai staiga pasikvietė į kabinetą ir pareiškė: išeini ir važiuoji į Maskvą. Prie Surikovo dailės instituto atsidarė restauratorių fakultetas. Lietuvai davė vieną vietą. Išvažiavau su ašaromis ir mamos paltu –savo neturėjau. Bet tai, ką ten gavau, iki šiol turiu kaip didžiausią kraitį. Dėstė aukščiausio lygio specialistai, 33 profesoriai, mokslų daktarai.
– Slapčiausia tėvo svajonė išsipildė. Šiandien jo duktė –aukščiausio rango paveldosaugos specialistė, Kultūros paveldo komisijos pirmininkė.
– Žinoma, kad jam buvo svarbu, kas tęs jo darbą. Bet jis galvojo plačiau – apie visą Lietuvos jaunimą. Kad siektų mokslų, studijuotų užsienyje – ir tik pas pačius geriausius. Nes Lietuvai reikia aukščiausios kategorijos specialistų. Jis tvirtino, kad restauratorių neprofesionalumas Vilniui daugiau žalos padaręs nei karas.
–Brandžiausias jo profesinės veiklos 50–metis sutapo su okupacija, o tai reiškia...
– Kad žiauriausias Lietuvos paveldo niokojimas perėjo per jo širdį. Katedra paversta automobilių motorų remonto dirbtuvėmis, daugybė bažnyčių –grūdų, vaisių ir daržovių, svaigiųjų gėrimų sandėliais ir ateizmo muziejais, puikieji dvarai –mechanizatorių technikumais... Visa, ką jis galėjo padaryti –dokumentuoti, kaupti medžiagą, puoselėdamas viltį, kad gal kada nors...
–Ar Atgimimas, Sąjūdis nebuvo to “kada nors" pradžia?
– Be abejo, į tą virsmą jis dėjo dideles viltis. 1988 m. pabaigoje rašo oficialų laišką CK sekretoriui Šepečiui, kuriame iškloja savo didžiausią susirūpinimą dėl naikintų, nesaugotų, o pastaruoju metu ir nemokšiškai restauruojamų kultūros paminklų. Aš pati to laiško kopijas nunešiau į namus ir asmeniškai įteikiau universiteto rektoriui Jonui Kubiliui, Česlovui Kudabai. Laiškas sparčiai plito –buvo dauginamas, dalijamas. Bet kai Šepečio paklausė, ką jis atsakys Drėmai, tas atšovė, kad jokio laiško apskritai negavęs...
–Europinės kultūros ir erudicijos mokslininkas negalėdavo pasiekti Krokuvos, Paryžiaus, kitų miestų archyvų. 1970–aisiais priverstas pasitraukti net iš Dailės instituto, kur pastaruoju metu bedėstė tik šriftą ir anatomiją...
– Tas persekiojimas, ta neteisybė galiausiai jam išėjo į gera: tampa vyriausiuoju Paminklų restauravimo instituto specialistu konsultantu. Asmeniškai kišasi į kiekvieno namo restauravimą, konfliktavo su architektais, garsėjo pedantišku reiklumu. 20 metų jo autoritetas, jo unikalios žinios buvo praktinis vadovas visiems restauratoriams.
–Bet niekada nebuvo vadinamas profesoriumi, daktaru...
– Pernelyg brangino savo laiką, kad gaištų jį laipsniams ir titulams. Tik 1992 m. jam suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas, o paskui –ir Nacionalinė premija. Tėvas tapo ir pirmuoju Vilniaus garbės piliečiu. Ne tik už mokslinę veiklą. Kai 1943 m. sostinė buvo bombarduojama vokiečių, jis organizavo priešgaisrinius būrius gaisro židiniams gesinti. O mamą su manim ir naujagimiu broliu ant rankų išsiuntė į Gervėčius, kur gyveno tėvo pusbrolis.
–Gervėčiai... Nieko nepašnekėjom apie jo gimtinę, šeimą.
– O kad nieko neturėjo. Mamos neteko vos gimęs, tėvas žuvo Pirmajame pasauliniame kare, kai jam buvo treji. Vaiką priglaudė tėvo pusbrolis Gervėčiuose. Kaimynas kunigas, pastebėjęs jo gabumus, atvežė į Vilnių. Nuo 10 metų gyveno našlaičių bendrabutyje ant Tauro kalno. Neseniai radau jo, paauglio, dienoraščius. Apie badmiriavimą, apie niekieno nepastebėtą 15–ąjį gimtadienį. Gal todėl jam tokia didelė vertybė buvo šeima. Mama savo ruožtu darė viską, kad išvaduotų jį nuo buitinių rūpesčių (jis net nežinojo, kur jo kojinės...). Švarūs, jaukūs namai, ant valgomojo stalo visada švari drobinė staltiesė –nesvarbu, kad nelabai ką turėta ant jos padėti...
–Kas buvo Drėmos asmeniniai draugai?
– Daug aukštų dvasininkų, nors buvo laikomas ateistu. Daug poetų. Jurgis Kėkštas, Albinas Žukauskas, Ona Maciūtė, Maksimas Tankas. Viename kieme gyveno ir bičiuliavosi su Česlavu Milošu. Mėgo ne tik poeziją, bet ir klasikinę muziką. Tačiau neskaitė romanų (tuščias laiko leidimas!) Rinko Mickevičiaus leidinius visomis kalbomis –lenkų, lietuvių, rusų. Pats mokėjo lotynų, vokiečių, anglų, lenkų, rusų, gudų. Kai sovietmečiu Minske vyko mokslinė konferencija, vienintelis Drėma pranešimą parengė gudiškai.
–Turėjo unikalią biblioteką...
– Keliolika tūkstančių tomų –ir vien mokslinės knygos. Įstabiausia, kad viską buvo perskaitęs. Kokį tomą tik atversi –visur pilna jo poleminių pastabų, klaustukų, šauktukų. Galvojo, kad geriausia būtų viską atiduoti Klaipėdos universitetui –nes neseniai įsikūręs, neturtingas. Tegul studentai skaito. Bet galiausiai atsitiko taip, kad visi tie tomai, mano inventorizuoti, atiteko Dailės akademijos bibliotekai.
– Tarp didžiulio Drėmos spausdinto palikimo –knygų, monografijų, laiškų – bene įspūdingiausias albumas “Dingęs Vilnius". Ką Drėma šiandien pasakytų apie Vilnių, kai praėjo 15 metų nuo jo mirties?
– Labiausiai sielvartautų dėl Kotrynos bažnyčios, kurią laikė vertingiausiu europinio baroko paminklu. O dabar žiojėjantys altoriai, kuriuos kadaise puošė patys geriausi Simano Čechavičiaus paveikslai, sudarkytos skulptūros. Net Bažnyčia atsisakė sudarkytos, apiplėštos šventovės. Perėmė miesto savivaldybė.
Skaudėtų širdį ir dėl nykstančių Sapiegų rūmų. Visada sakė, kad šis puikus statinys – tinkamiausia vieta Prezidentūrai. Rami, nuošali vieta, puikus senas parkas. O dabar rūmai nyksta akyse, pusė parko išbraukta iš kultūros vertybių registro...
Nepatiktų ir Vilniaus senamiesčio restauravimas, “pritaikant šiandienėms reikmėms". Nepatiktų dangoraižiai, blokuojantys gatvių perspektyvas, darkantys istorines miesto panoramas.
Valdovų rūmai? Iš principo nebuvo prieš jų atstatymą, tik ragino neskubėti, važiuoti į Europos archyvus, ieškoti autentiškų dokumentų. Nė už ką nebūtų sutikęs, kad Žemutinė pilis išaugtų ant 4 metrų kultūrinio sluoksnio ir aukščiu pranoktų Arkikatedrą. Tą įžemį reikėjo atkasti, kaip tai padarė Rygos, Varšuvos restauratoriai, grąžindami visuomenei senuosius kultūros paminklus.
Kad nebaigtume minorine gaida, paminėsiu, kuo jis šiandien akivaizdžiai pasidžiaugtų. Pirmiausia atkurtu Vytauto Didžiojo universitetu, išaugusia meno istorikų pamaina, jų moksliniais darbais. O jau ypač širdį paglostytų, kad jo anūkė Marija Drėmaitė pasuko senelio pėdomis. Baigusi architektūros istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, šiandien ji gilinasi į architektūros paveldą ir Vilniaus universitete dėsto architektūros istoriją.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Nacionalinių vertybių rinkimai 2011"
Audronė JABLONSKIENĖ
