Kelią į labdaros organizaciją „Caritas“ suranda vis daugiau žmonių. Dažniausiai jie prašo maisto produktų ir dėl savo nesėkmingo gyvenimo keikia visus, nė nebandydami patys ieškoti bent siauručio takelio į šviesą.
Po ilgokos pertraukos Panevėžio miesto savivaldybė šiemet buvo paskelbusi nevyriausybinių organizacijų programų (projektų) finansavimo konkursą. Miesto Savivaldybės vyriausiasis ugdymo įstaigų specialistas Vladas Taučius vakar jau peržiūrinėjo gautus projektus, tikrino, ar jie atitinka reikalavimų sąlygas, ar gali būti teikiami komisijai svarstyti.
Tarp 30-ies miesto Savivaldybei pateiktų projektų ir Panevėžio vyskupijos „Caritas“ prašymai padėti įgyvendinti projektą, siekiantį išsaugoti šeimos orumą, bei projektas, skatinantis pagalbą prekybos žmonėmis aukoms.
Panevėžio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Gražina Kacevičienė tikisi, jog į projektus bus atkreiptas dėmesys ir Savivaldybė prisidės prie jų įgyvendinimo. Tačiau nelaimėjus konkurso ir negavus finansavimo, labdaringa, o ypač švietėjiška veikla nenutrūks, bus tęsiama.
Pastaruoju metu „Caritas“ jaučiasi žmonėms ypač reikalinga. Kasdien į šią labdaringą organizaciją kelią suranda vis daugiau naujų žmonių, jie dažniausiai prašo pavalgyti – skirti maisto produktų, talonų, nemokamo maitinimo.
„Duonos riekę alkstančiajam ištiesti galime, tačiau vis didėjančių problemų tuo neišspręsime. Bėdos kaupiasi, jos gilėja. Įsigali susvetimėjimas, pyktis, motyvacijos stoka ir vis sunkiau rasti išeitį“, – sako G. Kacevičienė.
Ji įsitikinusi, jog pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į šeimą, nes tik šeimose žmonės mokosi gyventi, iš šeimų atsineša įgūdžius, supratimą, galimybes. Todėl „Caritas“ rengia įvairius mokymus, kursus, yra įsteigta tėvystės įgūdžių mokymo grupė, vaikų ir jaunuolių užimtumo centras, savitarpio pagalbos grupės.
„Mes vieni jau nebegalime aprėpti tokių skurdo mastų. Būtų gerai, jeigu prie švietimo, mokymo, psichologinės pagalbos prisidėtų ir Savivaldybė, ir kitos institucijos. Dalijamas maistas, skirstomos pašalpos jau per mažas indėlis į bendros problemos sprendimą“, – įsitikinusi direktoriaus pavaduotoja.
Į Panevėžio vyskupijos „Caritą“ užsuka ir jauni, ir vyresni, ir labai garbaus amžiaus žmonės: moterys ir vyrai. Dažnai jų pasakojimas prasideda panašiais žodžiais: „Niekas nieko neduoda, niekas neremia.“ Nereto žodžius lydi pyktis, įniršis ant viso pasaulio.
„Su atėjusiuoju sėdame pokalbiui, pildome anketą, pateikiame įvairių klausimų ir dažnai matome, jog pats žmogus nieko nepadarė dėl to, kad atsikratytų skurdo, surastų išeitį. Į pateiktą klausimą: „O ką pats esate gero padaręs?“ atsakymą gaunu retai“, – sakė G. Kacevičienė.
Ji primena, kad Lietuva – ne atsilikusi Afrikos šalis, čia nėra taip beviltiškai blogai. „Matome, kad dabar iš tikrųjų sunku, kad žmonėms tenka balansuoti ant skurdo ribos, tačiau išeitį surasti įmanoma. Tik reikia, kad tiems žmonėms visi drauge padėtume. Ir ne tik duonos riekę tiesiant, o mokant patiems ją užsidirbti“, – sako viena iš Panevėžio „Carito“ vadovių.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
panbalsas.lt
