Pavažiavęs vos porą kilometrų nuo Pakruojo Linkuvos link, retas nepastebės prie kelio prigludusios dvaro sodybos, išsiskiriančios iš kitų Lietuvos dvarų. Ne veltui jis vadinamas didžiausia paminklosaugine dvaro sodyba, turinčia architektūrinę, istorinę ir kraštovaizdinę vertę. Prieš beveik penkis šimtus metų įkurtas dvaras dabar atgyja per didžiąsias šventes, yra pritaikytas turizmui ir rekreacijai.
Vilioja rūmai
Neretas keliautojas nė nestabtelėja turinčiame kiek daugiau nei penkis tūkstančius gyventojų Pakruojyje – nesitiki ten nieko įdomaus pamatyti. Tačiau tie, kurie nutaria pasižvalgyti, gali patirti neišdildomų įspūdžių, puikiai pailsėti. Įsimylėjėliai neretai užsuka meiliais žodeliais apsikeisti į Pakruojo dvaro parke esantį Meilės slėnį, apžiūrėti dvaro, kuriame esą iki šiol gyvena dvasios.
Pavaikščioję gali pajausti jo didybę, ten vyravusią dvasią. Dabar patalpos, kuriose kadaise pietavo ponai ir puošniomis sukniomis pasidabinusios ponios, miegojo dvarininkai, tuščios, restauruojami kambariai, laiptai. Tačiau istorikai pasakoja, kad dvare buvo daug įspūdingų meno dirbinių, jame nuolat sukiodavosi kilmingiausi užsienio šalių žmonės.
Įspūdingai atrodantis dvaras saugo į atskirai įrengtus rūkomuosius užsukusių vyrų ir damų paslaptis, Antrojo pasaulinio karo metais ten buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. Barono dukros kambarys tikriausiai mena, kai ji, pro langą pamačiusi pirštis atvykstantį jaunikaitį, ne kartą slėpdavosi čia pat įrengtame tualete.
Palikimas
Dvaro ir miestelio istorija skaičiuojama įsigalėjus Ropams. XVIII a. pabaigoje barono Vilhelmo fon der Ropo iniciatyva ir lėšomis pradėta statyti Pakruojo dvaro sodyba baigta XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Baronai fon der Ropai buvo sulenkėję vokiečių kilmės Latvijos ir Šiaurės Lietuvos dvarininkai, vieni stambiausių žemvaldžių regione. Jie vertėsi javų auginimu, miško paruošomis, pienininkyste.
Pakruojo dvaras – vienas didžiausių Lietuvoje išlikusių dvaro sodybų ansamblių. Dvaro sodyba ištįsusi visą kilometrą dešiniuoju Kruojos krantu. Iki šių dienų yra išlikę 43 dvaro pastatai. Ansamblio kompozicijos centre – puošnūs dviaukščiai rūmai, statyti XIX a. pirmojoje pusėje. Šiuo metu čia kuriamas Pakruojo muziejus. Galima aplankyti centriniuose rūmuose esančią puošniausią patalpą – šokių salę, pasivaikščioti po dvaro parką. Jame vedamos ekskursijos. Dvaro sodybos ansamblį puošia prieš keletą metų restauruotas unikalus arkinis tiltas per Kruojos upę – vienintelis Lietuvoje toks vėlyvojo klasicizmo statinys.
Rekonstruotame ir sutvarkytame Pakruojo dvare dabar teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, patalpų nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos. Apžiūrėjęs dvarą beveik kiekvienas traukia į karčemą „Traktierių“, kurioje laukia ypatingai ruošiami Šiaurės Lietuvos regiono kulinarinio paveldo patiekalai bei vietinės gamybos alus. Antrajame „Traktieriaus“ aukšte veikia garsiausio Lietuvos „razbainiko“ Tado Blindos muziejus. Jame galima pamatyti ir netgi paliesti Tado Blindos drabužius ir daiktus. Savaitgaliais ir švenčių dienomis Pakruojo dvaro „Traktieriuje“ organizuojamos nuotaikingos popietės su Malūnininku. Jis kviečia svečius aplankyti vėjo malūną, supažindina su dvaro istorija, dvaro malūnininko darbu, vaišina ypatingąja „Malūnininko“ arbata, suteikiančia energijos bei ištvermės.
Šturmavo vartus
Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras – didžiausias iki šių dienų išlikęs pastatų kompleksas mūsų šalyje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausia paminklosauginė dvaro sodyba. Šiaurinę sodybos dalį sudaro vėjo malūno ekspozicija, vandens malūnas su pobūvių ir konferencijų salėmis, viešbutis „Stadala“, skliautinių arkų tiltas ir vietinio alaus tradicijų karčema „Traktierius“.
Pietinei daliai priklauso įspūdingieji dvaro rūmai, akmeninė aikštė bei ūkiniai pastatai, o abi teritorijos dalis jungia nuostabus parkas, į kurį prieš kelis šimtus metų iš įvairių kraštų buvo atvežti ir pasodinti rečiausi augalai.
„Čia augo 15 rūšių introdukuotų ir 13 rūšių vietinių medžių, daugiausia klevų ir mažalapių liepų, susodintų į lizdus po 5–7 medžius.
Jie augo didingomis puokštėmis ir savo gausa išskyrė Pakruojo parką iš kitų parkų“, – pasakoja Pakruojo savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji paminklotyros specialistė Valentina Alekseriūnaitė.
Rūmus ir parką juosia vieno kilometro ilgio akmeninė tvora su puošniais metaliniais vartais. Pašnekovė sako, kad per metalinius vartus važiavo vokiečiai su tanku ir vamzdžiu išstūmė jų duris.
Pasak paminklotyros specialistės, po parką galėdavo vaikščioti tik Ropai ir didelės malonės sulaukęs vaistininkas.
„Tačiau vaistininkas vengė parke susitikti su ponais, kad šių neįpareigotų sveikintis ir taip sukeltų nepatogumų“, – pasakoja V.Alekseriūnaitė.
Tapo Pakruojo simboliu
Pirmieji žinomi Pakruojo dvaro savininkai – Zabielos. 1755 m. dvarą nusipirko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos kapitonas vokiečių kilmės grafas Ferdinandas Miunsteris.
Grafaitei Miunster ištekėjus už Vilhelmo fon der Ropo, dvaras kaip kraitis tapo fon der Ropų giminės nuosavybe. 1940 m. dvare buvo rūmai, devyni kumetynai, dešimt tvartų, šeši klojimai, trys svirnai, koplyčia, kalvė, lentpjūvė, skalbykla, oranžerija ir kiti pastatai.
Šalia stovėjo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stūksojo ūkiniai trobesiai.
Nuo rūmų, atskirti parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, arkinis tiltas – Kruojos užtvanka, tapęs Pakruojo simboliu, ir vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.
„Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Tačiau vėliau buvo statomi mūriniai“, – sako V.Alekseriūnaitė. Dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817–1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Statybas pradėjo V.Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė Teodoras Ropas. 1835–1840 m. buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas.
T.Ropas labai išplėtė žemėvaldą – supirko aplinkines žemes ir dvarą padarė visos giminės centriniais rūmais. Buvo siekiama kiekvieną suaugusį giminės narį aprūpinti dvaru ar palivarku. Valdant T.Ropui, dvaras labai gražėjo ir galėjo varžytis su užsienio šalių didikų rūmais.
Kaupė meno vertybes
Dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose – tokį vaizdą buvo galima pamatyti T.Ropui pradėjus gražinti dvarą. Rūmų centre buvo ovalo formos salė su jonėnų kolonada. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Jie buvo pilni meno kūrinių. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros, pypkių, ginklų kolekcija. Rinkinyje buvo ir Leonardo da Vinčio paveikslas, B.Torvaldseno skulptūros.
„Kolekcijos pradininku laikomas T.Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Rūmai buvo pilni meno turtų“, – pabrėžia pašnekovė.
T.Ropas, pasak V.Alekseriū-naitės, parinkęs apie 30 šio krašto sumanesnių baudžiauninkų, juos pasiuntė į Vokietiją, Daniją, Italiją ir kitas Europos šalis mokytis mūro meno. Visi dvaro pastatai statyti iš mūsų kraštui labiausiai prieinamos statybinės medžiagos – lauko riedulių ir dolomito. Pastatai išsiskiria vieninga stilistika, tiek reprezentacinėje, tiek ūkinėje dalyje, puošti skaldytu juoduoju akmeniu.
Meno kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų atvežti į Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
Pasigirsta mistinių garsų
Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. Jau nuo barono Vilhelmo Ropo laikų dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis, jis duodavo daug pajamų.
1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, ji aptarnavo 3956 gyventojus, buvo 12 lovų ligoninė. 1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono L.Ropo, 1909 m. dvare buvo alaus darykla ir garinis malūnas. Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste.
Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. Dvare buvo atlikta melioracija, plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė.
1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo J.Ropas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas.
„J.Ropas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma“, – sako V.Alekseriūnaitė.
Po karo Pakruojo dvare porą metų veikė veterinarijos felčerių mokykla, vėliau įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla.
V.Alekseriūnaitė pasakoja, kad renovuojant pastatą dėjosi keisti dalykai.
„Darbininkai stebėjosi, kad atsigulę matydavo, kaip tai vienoje pusėje, tai kitoje ima degti šviesos. Kadangi jos užsidega nuo judesio, galima spėti, kad ten kažkas vaikščiojo“, – sako pašnekovė. Apie dvare gyvenančius vaiduoklius pasakoja ir kadaise ten veikusio technikumo direktorius.
„Jis sakydavo, kad pavakary išgirsdavo žingsnius. O kai maloniai pakviesdavo svečius užeiti, žingsniai imdavo tolti“, – teigia Kultūros skyriaus specialistė. Pasak jos, ir iki šiol galima girdėti bėgant vandenį, nors tuo metu rūmuose nieko nėra
Vaida Repovienė
